Aštrus gotikas užkabintas ant mėnulio ragų. Šaunus kaubojus vikriai sumezgė kilpą, ir gotiko pamatai -- kaip audros išplėšto medžio šaknys. Kristus stovi prieš mane. Išdrožtu veidu, be barzdos, be raumenų, nelinkstančiais pirštais. Kristus iš drėgnos nišos stovi prieš mane. Jis meldžiasi ir prašo. Bet aš nemoku skraidyti ir nenupjausiu pribrinkusios virvės. Todėl prašau Jį atsisėsti, ir Jis sėda, ant kaklo suveržtas virvagalis, Kristus kaip parengtas iškilmėms pakaruoklis. Aš spaudžiu Jo ranką, medinė, glostau jo bruožus, mediniai, kaukė iš Tasmanijos, iš Bali, iš Peru, smūtkelis iš Lietuvos, ruda Bizantijos ikona.
Mano giesmė turėjo būti.
Times skvero požeminių stotyje, ant laukiamojo suoliuko sėdi valkata ir lopo išblukusio brezento kelnes. Alkana žydė žvilgtelėjo į mane, gal ji norėtų atsigulti kartu? Aš nemoku gulėti kaip pamišęs, aš neišmoksiu. Važiuojantieji skirstosi, lyg surūšiuoti ligonys, lyg vienuolių ordinai, lyg žydai, pasmerkti sudeginimui. Astoria, 7th Ave., Grand Central, Lexington Line Express. Reikia įsikibti į emaliuotus vagono turėklus, reikia elektros šviesoje gerti juodą kavą, daug Kalėdų senių aplinkui. Kristus iš lėto sukasi aplinkui save, kaip mechanizuotas vaikų žaislelis. Jis meldžiasi ir prašo. Valkata neina niekur, sėdi ir lopo kelnes.
Mano giesmė turėjo būti.
Dainuokite, plokšteliniai girgždančių gerklių dainininkai, verkite, sudužusiu lėktuvo giminės, reklamuokite nugatvintą Freudą, dvidešimtcentiniai, aš persiplėšiu rūbus, kaip Jobas dykumoje, kaip trokštąs vaikas šaldytuve Norge, į kurį jis įsmuko bežaisdamas. Aš nusivesiu Jį į kampinę taverną, visi geriamieji sukils, visos kekšės turės teisę nuliūsti, ir grojamoji mašina gros, gros, gros, gros.
Mano giesmę, kuri turėjo būti.
Einu Broadwayjumi pirmyn. Į kina, kuris išrėkia filmą „Quo vadis“. Einu į šiaurės ašigalį, į Dalailamos miegamajį Lhasoje, į mano vasarnamį, į juodą dangų. Sidabras tykšta stiklo šukėmis brangenybių ir blizgučių krautuvėse, išpraduodamos žalios knygos, geltonam taksiui sunkvežimis pralaužė šoną, „Bondo“ statulos atskirtos dirbtiniu kriokliu. Manęs neįsileidžia į filmą „Quo vadis“. Vietos rezervuotos, bilietai išparduoti.
Mano giesmė gimsta, nes ji turėjo būti.
Man skauda pečius, ir skausmas tvaksi smilkiniuose. Iškišu liežuvį, ant jo krinta lašai nuo erškėčių karūnos, suvilgau liežuvių lūpas, kraujas skanesnis už medų, taip nutapė Salvador Dali. Kūjo dūžiai kaip bombų sprogimai Berlyno griuvėsiuose, ir lieknos vinys įsičiulpia į mano mėsą. Matau kareivių rankas, jos tikros ir gyslotos. Dangus yra žalsvai mėlynas, mano kryžiaus dulkės kyla į jį. Aš esu medyje ir esu virš žemėš, aš esu senas totemas ir nauja skulptūra, susuktas mėsos lynas, manimi ir per mane galima pereiti į rojų, esu Korano kardas ir Ozirio svarstyklės. Esu kelio rodyklė, kuri niekada nepajudės.
Golgota -- degančios lėktuvo kritimas į bedugnę, keturmečio riksmas ant motinos lavono, nėščios mergaitės žingsniai, tardomojo agonija kameroje, suparaližuotojo tylėjimas lovoje. Broadwayjuje virpa dainelė apie nutrūkusią meilę, daug elgetų Broadwayjuje, jūrininkai spaudžia rankas merginoms, mano kryžius virš aukščiausiojo dangorėžio, jis -- kvepiančio muilo reklama.
Kažkas jau gieda mano giesmę, kuri turėjo būti.
Jis stovi prieš mane ir stebi mano veida. Jis vienas. Matau save Jo vyzdžiuose. Erškėčių karūną, kraują, norą mirti. Jo brezentinės kelnės dailiai sulopytos, mediniais bruožais vaikščioja skruzdės, riebios ir pasitikinčios, jos graužia, graužia, graužia, graužia. Mudu abu mielai susėstume ant aukštų kėdžių valkatos tavernoje, ten alus pigesnis ir stiklai sunkūs. Bet mudu net negalime paliesti vienas antro. Mudu teturime giesmę, ir ji amžina kaip mirtis.
Dainuokime mano giesmę, ji muzikaliai parašyta.
Aštrus gotikas užkabintas ant mėnulio ragų.
Šaunus kaubojus vikriai sumezgė kilpą.
Kristus iš drėgnos nišos stovi prieš mane.
Kaukė iš Tasmanijos, iš Bali, iš Peru, smūtkelis iš Lietuvos, ruda Bizantijos ikona.
Jis meldžiasi ir prašo.
Kristus iš lėto sukasi aplinkui save, lyg mechanizuotas vaikų žaislelis.
Aš iškišu liežuvį, ant jo krinta lašai nuo erškėčių karūnos, suvilgau liežuviu lūpas, kraujas skanesnis už medų, taip nutapė Salvados Dali.
Kūjo dūžiai kaip bombų sprogimai Berlyno griuvėsiuose.
Manęs neįleidžia į filmą „Quo vadis“.
Vietos rezervuotos, bilietai išparduoti.
Milijonai Golgotų aplink mus, ir mudu abu esame Golgotoje.
Jo brezentinės kelnės dailiai sulopytos, mediniais bruožais vaikščioja skruzdės.
Jeigu mudu susėstume ant aukštų kėdžių valkatos tavernoje, kur alus pigesnis ir stiklai sunkūs?
Bet mudu negalima net paliesti vienas antro.
Teturime giesmę, ir ji amžina kaip mirtis.
Tokia yra mano giesmė, kuri turėjo būti.
1950
