« April 2001 | Main | April 2013 »

October 11, 2002

toliau žaidžiam su Simonu Atsipisk!

Istorija sukasi ratais. Šį kartą emailų "ar parašysi ką nors naujam kabliui?.." buvo nebe vienas. Paskutinis skambėjo taip: "tai kaip ten? ;) k.". Ir tikrai. Stabdžiau ilgai ir nuoširdžiai. išgėriau kalnus alaus SKU bandydamas ką *gražaus* parašyti, prasėdėjau virtuvėje berūkydamas ir supratau tik vieną dalyką. Visos geros / gražios / įdomios mintys sukasi galvoje, kai pykstu. Kai esu nuoširdžiai susirūpinęs tuo, kas skaudina, kliūva, tiesiog matosi tuo metu. Kai einu per lietų iš vieno Naujamiesčio kampo į kitą, ir vanduo bėga pro kiaurus padus. Kai sėdžiu ir daužau galvą į stalą, nes darbas nesiseka. Kai blogai. O kai tik ateini į ramią ir šiltą vietą, viskas pasidaro paprasta ir malonu, rūpesčiai nutolsta, "rytoj". Nors ateities ir nėra.

Tokia įžanga tikriausiai todėl, kad emo dabar madoje.

Kitas dalykas, kurį visą tą laiką norėjau parašyti yra toks. Noriu būti geresnis. Toks, efektyvesnis, patikimesnis ir rimtesnis. Self improvement is masturbation, self destruction is the answer sakė mėgstamas herojus, bet tai gal ne? Ta savigriova reikalinga tik kol sugriauni tą pirkėją/stebėtoją, kuris buvo augintas tuos dvidešimt kelis metus. O tada supranti, kad gyveni su žmonės, kartu su jais dirbi darbus, linxminiesi, bučiuojiesi, pietauji ir eini parūkyt. Ir nesinori nieko griauti, ane? Tai va. Kitas klausimas -- o tai kaip pagerėti? Žmogus juk daro tai, apie ką galvoja. O galvoja tai, ką šneka. Taigi, reikia (kam reikia?! ok, aš noriu) imti kalbėti konkrečiai ir tiksliai. Ne apie "kažkokį darbą", "kokią nors akciją", "ką nors ilgainiui parašysiu", o kaip galima tiksliau. "Parašysiu stulpelį iki sekmadienio vakaro". "Išnešiu kalną šiukšlių iš kambario tuoj pat". Ir taip toliau. Pagaunat cinkelį, ne?

'days of war, nights of love" perskaičiau šitą: "įsivaizduok, kad po mėnesio mirsi. Pagalvok -- jei tai tiesa, ką tu veiksi dabar? O tuo pačiu metu rytoj? O jei mirsi po metų? O kaip skiriasi tavo planai rytdienai ar šiandienai, kai žinai, kada mirsi?". Pritariamai kriuktelėjau panosėje "protinga" ir verčiau kitą puslapį. Che. Po kokių poros savaičių, kai tik mielo redaktoriaus dėka likau gyvas, visai kitaip supratau, ką jie norėjo tuo pasakyti. Vaikai, laukti tikrai nėra ko. Nes niekada nežinai, kaip bus. Todėl, jei dabar yra kokių sumanymų, nebaigtų dalykų, nepasakytų žodžių, ko tik norit -- niekad nieko nelaukit. Po šimts.

Parašiau ir pagalvojau, kad kokie protingi bebūtų, pamoxlai visgi užknisa. Nes visi čia mes patys gudriausi. ko-gi-ne.

Geriausias dalykas pastaruoju metu man yra sekmadieniai. Iš ryto apsiblausęs (ir neretai gerokai pagiringas) su prieteliais einu į turgų, perkam daržoves, gaminam maistą, šeriam kitus prietelius, po to tvarkomės ir grojam ne grupėse, o savo pramogai. Nuo-sta-bu. Parašykit man kodėl -- simonas.atsipisk@hardcore.lt