st_

Maždaug toks užrašas iššoka, ir tada jau žinau - dar vienas įrašytas CD/DVD tapo beverte plokšte, tarsi sandauga, kuri pirmiau veikė puikiai, ir kurioje užteko vieną iš tūkstančio narių paversti nuliu, kad visi bitai ir baitai subyrėtų kaip kortų namelis. Šitas užrašas visada buvo kažkuo įdomus, ypač jo žodžiai 'cyclic' ir 'redundancy'.

Man vis labiau užsifiksuoja visi pro šalį slenkantys atskaitos taškai, deadline'ai, ir datos, su kuriom mano santykis vis dar ypatingas. Ratas, kiekvienąsyk įsiūbuojantis vis smarkiau. Štai žiema, galvoju, ją keičia pavasaris, o paskutinė tokia kaita buvo šiek tiek kitokia, ir daug kas tada buvo kitaip. Bet gal maloniau atsiminti šiek tiek senesnę kaitą, pasvarstau, tad atsimenu ją, o tada dar senesnę.. Šit ir ciklo veikimo paslaptis, mąstau, konstantos lieka konstantomis, kintamieji elgiasi kaip kintamieji, ir taip per amžius. Ir per amžius pats didžiausias kiekvieno intrigos variklis šioje lygtyje - nežinojimas, kurie tiksliai yra kintamieji, o kur konstantos.

Taip mintijant kažkur netoliese, galbūt prieš akis, galbūt ant rankos ciklu važinėja laikrodžio rodyklės. Žinau, kad nuėmęs laikrodžio viršų pamatyčiau daug mažesnių ratukų, besisukančių sava vaga. Tie ratukai mane visad truputį gąsdino. Išrengti ir transplantuoti vieną kitą organą tokiam įrenginiui kaip kompas man niekad nieko nereiškė, tačiau laikrodžio vidaus net įsivaizduoti nėra noro. Tačiau čia ne laikrodis, apie jį parašiau tik šiaip sau. Manęs negąsdina nusileidimas iš makro lygmens. Natūralu, kad nelieki sotus apibendrinimais. Ko gero patį nejaukiausią ciklo pavyzdį įžvelgiu kiekvieno kasdienybėj. Kad tą išaiškinčiau, patiesiu trumpą kilimėlį: niekas nebūnam geros nuotaikos visada. Jautresniem žmonėm puikiai pažįstamos sąvokos, kaip panikos priepuoliai, depresija, mažiau jautrūs išsisuka su susierzinimu ar 'nuotaikos nebuvimu', ypač mandagūs (gražus žodis; neeufemizmas būtų turbūt veidmainiai?) turi puikų žodį 'nuovargis'. Mes braidžiojam po savo pačių nuotaikas it po klampų kisielių, iš kurio žinom vis tiek išlipsią. Sakom "praeis".
Štai ir jis. Pasislėpęs ciklas. Kai sako "praeis", aš girdžiu "grįš". Jei teko patirti, ką reiškia girdėti tuos pačius dalykus kitaip, nei girdi svetima minia, tikslinė auditorija, sava kompanija, netgi artimiausi žmonės, tada įtariu, kad bent truputį pavyks suvokti tą nejaukumą. Būtent tie pasikartojimai ir žlugdo dažniausiai, papildomi dar ir jausmu, kad suvoki viską kažkaip iškreiptai, kad normaliam žmogui bėdos rūpi tik ad hoc, o dėsningumų paieškai jis neturi laiko. Čia ir prieinu prie "Cyclic redundancy check". Kompaktas visas ūžia: viena vieta neįskaitoma, tačiau visos likusios veikia; palakstykim kol kas po jas, tačiau grįžti vis tiek teks. Ir tenka, nosimi vėl įsibedam į tą pačią subraižytą savo asmenybės vietą, drebam visu kūnu, vėl nusisukam, truputį užsimirštam skaitydami kitus failus, užsiimdami kita veikla, tačiau karts nuo karto ciklas mus grąžina ant to didelio įbrėžimo. Ir kai mes, netekę kantrybės, dažniausiai nemokšiškai bandom nupūsti ar nuvalyti rankove tą įbrėžimą, jis tik auga ir tampa įskilimu.

Kaip daugelis mūsų pasielgia ilgainiui? Ogi pažvelgiam per petį į kitus. Jei svetimas kompaktas sveikesnis, dauguma mūsų įskilėlių įsižeis, pirma, dėl apvaizdos nelygybės, antra, dėl laimingojo neskubėjimo padėti nelaimingajam; jei kompaktas atrodo prasčiau, dalis mūsų būtinai norės įsikišti - vieni su motyvu padėti, kad paskui pagalbą gavęs padėtų mainais; kiti padės, kad tik nereikėtų grįžti į savo erdvę, mat savo erdvėj turėsi tvarkytis vienas, galbūt ilgai ir sizifiškai, nes niekad negali būti tikras ar ateis tas dėkingumas; tačiau bijau, kad užvis daugiausia rasim tokių, kurie naudos seną kaip pasaulis taktiką - jei pas mane ir yra vienas įbrėžimas, tai niekis, pasistengiau, kad pas visus kitus atsirastų ne mažiau dešimties.

Taip yra su mažaisiais dantračiais, o dar noriu trumpai grįžti prie didžiojo. Veiksminga, turbūt tikrai veiksminga, tą visą slinktį maskuoti naujomis vietomis, stipriais potyriais, darbų keitimais - laiko tėkmė tebelieka, tačiau įvykių spiralė atrodo pakitusi kokybiškai. Ir visgi, jei neduokdie esi toks kibus ciklinių reiškinių paieškos srityje, kaip aš, tuomet prognozuoju susidūrimą su klausimu: o kas kai prieinama riba? Kai suvoki, kad patiri nebe turiniu, o tik forma naują dalyką? Kaip žmonėm pavyksta viską išsidėstyti taip, kad pasentų pačiu laiku?

Nenoriu baigti klausimu, nes tai suponuotų kažkokį primygtinį komentarų laukimą, o man jie nėra būtini. Tad nematomai auditorijai tariu draugiškai: jei galit negalvoti apie ciklus, negalvokit. :) galbūt pusė gyvenimo žavesio ir sutelpa tame, kad tavo ar tavo kaimyno kompakto taip ir nenuskaito. Galbūt pusę gyvenimo žavesio praranda tas, kuris savo kompaktą paleidžia sėkmingai, ir nė karto nežvilgteli per petį į kitus - o pats taipogi nesusilaukia nei žvilgsnio, nei prisilietimo.

Posted by at 12:01 AM | Permalink | Comments (0)

Vis dar, o gal jau vėl, nebežinau, kuri iš šių dviejų begalinio ilgio gyvačių kanda šįkart. Negerai, negerai rašyti neleidus įspūdžiams susigulėti. O gal tai visada ir būdavo klaida, ta tekstų sterilizacija? Nevermind, viską tuoj sustatys laikas, su kiekviena eilute į migdomųjų dujų prileistą sąmonę po truputį plūsta stabilizuojančios logikos kareivos. Štai ir aš, akys prasimerkia. Plunksna permerkta į įprastos spalvos rašalą. Rašyk. Sakyk. Baltosios sienos tavęs klauso.

Nors pati tikriausia ir balčiausia iš jų yra čia, prieš akis, jos plotą reikėtų matuoti kvadratiniais pikseliais. 1024x768. Jau kelias dienas nieko daugiau verto dėmesio nedarau, išskyrus tai. Jei turiu apie ką papasakoti, tai būna iš šitos plotmės. Iš virtualiųjų strawberry fields. Kartais nebežinau, kas iš jų dreba, o kas mirga - rankos, ar siena. Dėl vertingų įvykių traktavimo, tai man primena A. J. "Tėvynę". Prisimenu, kaip tada, per naujaką, jos natūraliai priverstinė ramybė mane guodė (ar ne kvaila, geriausiu gyvenimo laikotarpiu norisi būti guodžiamam). Ne, geriau neprisiminti. Aš įniręs į naujų reginių paieškas, pusę kiekvienos ilgojo savaitgalio praleidau žiūrėdamas serijas ar mono-reginius. Dar diskutavau vienoj vietoj apie homoseksualus. Pirmąsyk parašiau tiek daug tom temom vienu ypu. Lygiavertiškai diskutuoti yra smagu. Tada pafotkindavau per langą kažką. Nežinia ko palaukdavau. Žinot internetinį laukimą? Refresh-refresh-refr.. Tačiau dabar, tik dabar į galvą it su švelnia muzika nusileido supratimas. Blogiausia dalis prasideda tada, kai nusiimi ausines. Duokit virtualių gyvenimų, prašau, dar dar dar. Tegu jie užtvindo mano sapnus, išplukdydami iš ten kažkelintojo rato monstrus. Tegul atskiedžia tą degujį mišinį venose. O gal tik nuodus, taip taip, tikėkimės, tik.

Kaip paklaikęs svarsčiau, kad nebegaliu taip būti įstrigęs nei šiapus, nei anapus (Ypač pagreitėja širdies dūžiai artėjant tam tikram deadlainui). Mintijau idėją, kaip galima padaryti kažką gražaus, tegu tai bus ir kopijuota idėja (neseniai pats dalyvavau), bet vis kažkas savaip. Taip ar ne, taip ar ne, labai keistas ir dusinantis jausmas, kai nieko nebegali paklausti, negali pasitarti, turi remtis savo išdykusia atmintimi, t.y. maklinėti po sudužusių veidrodžių kambarį. Kadangi visa tai buvo nufilmuota, pamačiau produktą. Sunku patikėti, kaip ir tuo, kad jau beveik 22h, rytoj vėl į darbą, vėl jaustis su pakinktais (o šiandien sumąsčiau tikslų apibūdinimą savijautai su kostiumu - kaip su ligoninės pižama). Taigi, kur baigiau - sunku patikėti tuo jausmu, kurį vienas žmogus sukūrė kitam. Aš žinau, kad čia seilėjimasis. Aš dabar viską matau matricos kodu. Pvz. žiūriu filme į naujai beprasidedančią meilę, ir matau jų būsimus ginčus ir skyrybas. Žvelgdamas į gimimą matau ligas ir mirtį, gal net visai greitą. Bet vis dėlto kažkas taip visko nemato, kažkas sukūrė kažką konstruktyvaus, ir aš tai kopijuodamas tik dar sykį pasirodysiu apgailėtinai. Juolab, kad niekam to nereikia. <>. Matyt, tuo ir nereikia užsiimti, ir dieve, kaip gerai bent properša aiškumo, pagalvojau. Tačiau šįkart nusiėmus ausines aiškumo buvo kur kas daugiau. Jau žinau, ką turiu daryti, ką po ko, na, ne nuo A iki Ž, bet jau jau.

Man kiek gaila dėl kitų žmonių pastangų. Sukuosi centrifūga su visais žodžiais, visa spalvota praeitim, pavasaris už kalnų ar ant kalnų, vasaris, saris, o tada posūkis į skambesnį 'kodėl-dėl-dėl' Jau viršijau garso greitį - šaukdami manęs nebepasieksit.

Posted by at 9:57 PM | Permalink | Comments (2)

Džiaugiuosi, kad blog'uose nereikalaujama nuoseklumo. Kad, jei turi skaitytojų, kurie to net ir tikėtųsi, gali dėl ramybės išjungti komentavimo galimybę. Ir nežiūrėti jokių statistikų. Taip, šįsyk mane patraukė prie romantiško offtopic'o, šįsyk pamėginsiu atverti langą į "senus gerus laikus".

Aš pasiilgstu IRC. Pasiilgstu tenykštės atmosferos, chaoso apraiškų, savotiškos, leiskit pavadinti, skaitmeninės bohemos. Sterilių skaipų ir blizgių feisbukų laikais, manau, konsolės, blankaus teksto ir žymeklio ilgesys, sudiegia paširdžius ne vien oldschool'iniams programeriams. Kiekvienas tokių nostalgijos kamuojamų, žinoma, turi savąjį santykį su vienu ir kitu. Unikalią kelionės per virtualųjį pasaulį istoriją.

Kelia šypseną prisiminus tą tuometinę bendruomenę. Jauna ir dar neskaitlinga, su vienetais guru, kurie išmano šiek tiek daugiau, geba paaiškinti, bet dar dažniau - nustebinti. Aš išties gailiuos nespėjęs į RKP egzistavimo ir IRC karų laikus. Į tą pasaulį duris išspyriau šiek tiek vėlėliau, kai jau lange mirksėdavo ChanServo pasiūlymai. Žavu buvo tai, kad online esančiųjų sudėtis priminė loteriją - pirmą sykį nežinodavai, ką ten rasi. Tarkim, kokiame mokyklos kanale užsimegzdavo dvigubas žaidimas - vieniem būdavo įdomiau sužinoti koks gi naujas avataras papildė jų bendriją, anam gi - kas tokie čia jau kabo. Antra nuostabos banga laukdavo būti pastebėjus, jog čia hierarchinės taisyklės visiškai kitos. Pranašesni nebe tie, kurie stovi būriais, kandžiai pašneka ar geriau atrodo - priešingai, jų čia greičiausiai išvis nebūdavo. Trečiasis nepažįstamas jausmas turėdavo kilti sulaukus feedback'o, subanguojančio realybę - su tais online kolegomis, net ir mažiau liečiamais, neretai netgi be žvilgsnių susikurdavo tam tikra tarpusavio supratimo sekta (be neigiamos konotacijos), neapimanti vis dar gyvenančių ikiskaitmeninį gyvenimą.

Vienas iš juokingesnių reiškinių būdavo online porų kūrimasis. Kai kurios bandydavo save perkėlinėti į tikrąją erdvę. Numanau, kad tai vyksta ir dabar; tik su kur kas didesne vizualinės informacijos proporcija (šiek tiek purto, mat galvoju apie one.lt). Kartais į to pradžią būdavo įlieta gražaus ir lengvo cyberpunk'o: į naują pasaulį patekusi mergina, tematydama svetimus individus bei šaltus kanalus, pradeda kalbėtis su atsitiktiniu vaikinu, kuris jai paaiškina irc komandas, pamoko užsiregistruoti niką, pamoko ką padaryti, kad rodytų laiką, ir net duoda @ nedideliam savo ar bičiulio kanalėlyje. Vėliau paaiškėja, kad jis ir kitose srityse kažką išmano, o dar svarbiau - greit atsako (o kaip nepaaiškės - jei žmogus gerai išmano irc komandas, vadinasi jis bent pusėtinu greičiu spausdina), ir kad toks ryšys jau nebėra nieko nereiškiantis.

Kartais pritrūksta ir paties nelygumų egzistavimo. Tik dabar susiejau, kad Skype su savo žaliai žydru interefeisu man primena šiltą, bet nuobodoką jacuzzi. Arba ežero pakrantės ramybę. Vienodas paviršius, jokio netikėtumo. Ar prisimenat IRC šėlsmus? Topic'ai, opų dalybos, absurdiškų kanalų reklamos (kol ne per daug), tų išreklamuotojų užgrobimai, į kanalą užėję nenuoramos, pamatę /whois, šimtatūkstantiniai aiškinimai, ką reiškia voice ir kaip rašyti spalvotai, mistika apie IRCopus, su kuriais dauguma niekada ir neapturėjo reikalų - kas norėdavo to viso išvengti, visada galėdavo pabėgti į privatą. Prisimenu, kaip klasiokas įvedė į mokyklos kanalą nemokamų SMS botą. Po dviejų savaičių, jei ne greičiau, rusiškas tinklalapis, kurio pagrindu tas botas veikė, užsilenkė ir nebeatsilenkė. Kitąsyk jį užklupau kanale, kur jis treniravo daugiatautę savo klonų armiją (iš užkrėstų kompų įvairiose šalyse prisijungusias zombiškas irc kopijas). Du tokie (vienas latviškas, vienas estiškas) mokyklos kanale tupėdavo nuolat. Regis kažkuris buvo išmokytas sakyti temperatūrą. Kartais klonai būdavo naudojami spektakliams. Mokyklos kanale sėdinčių skaičius trumpam pralenkdavo baro (gausiausio, tūkstantinio kanalo) vartotojų skaičių. Retsykiais jie suveikdavo kaip tvarkdariai, užtvindydami kokio atsitiktinio besikeikiančiojo ir visus besiuntinėjančiojo užklydėlio privatus, priversdami jį perkrauti kompą.

Egzistavo ir savaip ypatinga kategorija nikų, kurie kelias paras kabėdavo tylėdami. Paskui nelyginant pasiražydavo, pranešdami "back from away: reason - parukyt. was away for 3 days 4 hours, 27 minutes." Paskui įsivaizduodavau juos sėdint ir nuo nuovargio visai prikišus akis vedžiojant pirštu po ekraną, kad tik nepraleidus nė vienos eilutės. Taip ir nepaklausiau, ar kuris taip darydavo. Jei darydavo, būtent tokie žmonės turėtų būti skaitę daugiausia quit message. Ar prisimenat quit message? Ar pasigedot? Šiam dalykui aš nerandu geresnio užvadinimo, nei ginklas. Paskutinis žodis visada tekdavo išeinančiajam. Tai galėdavo būti šmaikšti, protinga ar lyriška frazė, kuri sužavės visus, manipuliatyvi mintis, kuri paveiks tik žmogų, kuriam tai skirta, paslaptingas pranešimas apie tai, ką žmogus veiks, kažkokio susitarimo dėl rytojaus finalinis variantas; netgi ekonomiškiau mąstantys žmonės ten įkišdavo savo sukurto skripto ar tinklalapio reklamą. Šis ginklas dar stipriau veikė tandeme su nebespėta išsiųsti žinute (no such nick/channel). Nepaisant to, egzistavo kanalų topic'ai, kuriuose palikta žinia galėdavo išsilaikyti ilgą ilgą laiką. Nepriminsiu Memoserv'o, kadangi juo naudodavosi ne tiek jau daug.

Man liūdna, kad visi tai pranyko įžengus Skype. Laukinius vakarus pakeitė pliušinis pseudofuturistinis stilius, uždarą jaukią bendruomenę užliejo statistų cunamis. IRC priminė rytietiško tipo visuomenę, amžinai šurmuliuojantį turgelį; tuo tarpu Skype account'ai tėra į vakarietišką bendruomenę panašios vienišųjų širdyje celės.

Neprisimenu, kaip prasidėjo tas egzodas. Berods pirmiausia Skype pagarsėjo kaip vieta, kur galima nemokamai pašnekėti balsu, nebe vien pirštais. Logika perša mintį, kad vaidmenį gavo ir paprastesnis naudojimasis (nebeliko "padėk pasijungt į mirką", vietoj to atsirado vienas aiškus serveris bei pele valdomas interfeisas). Lyg ir pradėjo mažėti žmonių.. Pats guodžiuosi bent jau tuo, kad nebuvau tiesioginis perbėgėlis, statau save greičiau į dipuko poziciją. Būtent MSN Msg stovykloje 2007 m. pradžioje pakeitėm savo švepląjį encoding'ą. Kažkada tuo metu ir pradėjo drebėti žemė - iš jos dygo nauja monstrų rūšis, vardu socialiniai tinklai. Toje maišatyje nebuvo vietos kažkokiom emocijom. Tik dabar atsiminęs nusistebiu, jog kone metus buvo taip, kad turėjau frype, bet dar neturėjau Skype. Be to, pasauliui gal ir menkas praradimas, bet pats pajutau keistą jausmą, jog vis mažiau šansų parašyti romaną, novelę, ar nors paprastą apsakymą, kurio fantastinio scenarijaus seniai sugalvotame epizode būtų liesas vaikinukas trumpom rankovėm, žinąs ar nujaučiąs, jog ką tik prasidėjo atominis karas, ir IRC kliento lange matąs masinius ping timeout ar connection reset by peer dideliuose kanaluose.

Būtų nedėkinga šioje temoje nepaminėti mobilaus. Išties tai liko vienintelė konstanta, kuri kol kas atlaikė visus perardytus tobulojo bendravimo būdo ieškojimus. Ta neintegrali kūno dalis, vienintelė (o tikėtojams robotų revoliucija pasakysiu saldžiau - pirmoji) pakraunama elektra, komunikacinis pasas. Su visais jame suvestais numeriais jisai man paprasčiausiai primena pakelį su nesibaigiančiom cigaretėm.

Posted by at 9:58 PM | Permalink | Comments (4)