Atšipę pirštai perbėga per mygtukinę. Galva, seniai to nedariusi, įsijungia kaip senas ūžiantis kompas. Prieš porą metų, kai kompui taip buvo, jam suteikiau savaite dekretinių. Akim tai turėjo būt sveikiau už kibirą morkų. ;)
Nu bet apie dabartį. Kuo _this very moment_ gerai, tai kad nebereik sukt galvos, iš kur traukt jėgų pasimokyt. Soursas yra, garantas yra. Akstinas, stimulas, kaip bepavadinsi. Ir frazė "nepasitikėk niekuo", nyksta net iš pasąmonės.
Pajūrys (prasigooglinu rašybą pajūrys vs pajūris, kiekybiškai laimi pirmasis) nustebina miniom aka akropolis, ale žiauru, du paprasti žmonės nusprendė pasislėpt lede nuo visų nors porai dienų, visgi XXI a. didysis brolis - TV (pseudoimprovizacija, paskatinta pabaigto 1984 by Orwell) juos pričiupo, apstatė vaizdo vartotojų minia, prie pat pastatė sceną, ant kurios sutupdė lietuviškus atlikėjus. Taip ir nepasidomėjom išraiška ledo kalinių veiduose, prasidėjus muzikai.
Posūkis į pliažą. Ne, smėlis turi būt karštas, nors rankų sensoriai neigia. Parenkam gintarus nuo kranto. Galiu vartot daugiskaita, kadangi 1/8 - mano. Sunset, nei per trumpas, nei per ilgas kelias atgal. Tada geras vakaras. Ne, čia nereikia įmantresnio būdvardžio. O kitą rytą pažintis su uostamiesčiu. Prasivaikščiojimas, proekstazinė būsena, kai nelauki rytojaus, nes po today greatness tėra vienas kelias - žemyn. Juokinga, ar banalu - man nerūpi, bet paskutinę minutę sukasti dantys, ir ašara ar kelios, išspaustos šešėly atsirėmus į mūrą. Tada vėl neįskaitomas veidas - pačiu laiku, nes autike tenka vieta ne prie lango. Taip per visą kelionę atgal. O smulkiau į online nėr ko. :)
O šiaip norėjos apsistot prie nuosavų pasvarstymų. Permečiau mintyse nuosavus bloginimus. Išvada - vyrauja egocentrizmas (galima, aišku, mane pliekti už netikslias sąvokas). Gi mintys jau ketvertą mėnesių paremtos kiek kitokiu mąstymo modeliu. Labai nepakeičiamas jausmas - galimybė deleguoti dalį nuosavų parkių, mišrainės kylančios galvoj kažkam kitam. Na, analogiška keistenybė nebent - nuoširdus noras irgi prisiimti kito žmogaus parkių dalį. Nu, pasvarstymai gal ir nelabai suprantama kalba. Bėda ta, kad individualistiniai blogai (kur visur esu, jaučiu, viską darau vienas) nebebūtų nuoširdūs. O kitaip rašyt dar nemoku. Tam neturiu net pseudostiliaus. But I will redouble my efforts. :) Yra dėl ko.