cédille
Ir kokius gi laikus užgyvenom. Išnirimai į teksto paviršių vis retesni, visa tai it susigūžimas aplink siautėjant pūgai. Aplink skraido, draikosi savos ir svetimos emocijos labiau nei bet kada anksčiau, šiais laikais rudenys atneša nebe grybus, o išvykas, o šios savo ruožtu daigina naujus blog'us; aš, jei emigruočiau, matyt, irgi gausiai rašyčiau. T.y. jei emigruočiau erdvėje, nes bendravime ir šiaip gyvenime aš seniai pasitraukęs, gal net į kitą pusrutulį. Niekas nevyksta be priežasčių, tačiau unikali situacija sukuria unikalias galimybes: aiškinimųsi (kas, kaip, kodėl, ir, bjauriausia, ko link) tiesiog nereikia, vos tik pradedi atsakyti tik pats sau. Jau seniai aptikau tą žavią plastiką, kurią atrandu žodyje "depresija", ypač aiškindamas jį, tiksliai nežinau, gal ir kanoniškai, o gal ir truputį savaip - "de-pressurize", t.y. atsikratyti viešosios opinijos presavimo, spaudimo palaikyti įvaizdį ir "stengtis", nustoti paisyti aplinkinių nuomonės, išlaisvėti; ir ne mažiau svarbu - tą darant nestoti niekam skersai kelio (kitaip spaudimas grįš per kitą pusę, pavidalu "traukis, trukdai"). Po kažkiek tokio gyvenimo, atrodo, prieitas taškas, kai suvokta, jog ne tik gaudai, o jau netgi ir sugavai, ir, kaip nemalonu, netgi jau springsti naujom realybės formom: alternatyviom, kaip ir nemažai aplinkinių, tik tas alternatyvumas į kitą pusę. Maždaug kaip sedilė: ç . Kai visos kitos raidės nukrenta ir lieki tik su savo nebyliai rėkiančia alternatyva, primenančia skęstančio laivo stiebą, panirsiantį paskutinį.
O kokia to priešistorė? Pradėkim gal taip: [net ir abejingiausioj būklėj] Aplinką vis tiek stebi nors ir per apšarmojusį periskopą. Kai save sulėtini iki amžinos vidinės žiemos, vis tiek kažin kur viduje šitlai įsitaisai prie monitoriaus, kuriame įsijungi begalę simuliatorių, jais žaidi ir kažkaip tikiesi, jog toks status quo tęsis neribotai (kaip anksčiau tikėjai kitokiu status quo, foolish you). Bet tavo tikėjimai sau, o realybė sau, štai ką tik viena ilga, jau 8 mėnesius besitęsusi saga baigėsi - simbolinis periodas, numanoma pabaiga, kurią regis tiktų prilyginti priešlaikiniam gimdymui (ypač tai patvirtina paskutinieji žiauroki spazmai): nauja šalis, įsisupusi į seną vėliavą, it iš spintos ištrauktus senelio rūbus, mat visi buvę kambary apkruvinti. Pabaiga yra pabaiga, ir sekundei pašiurpsti nuo suvokimo, kad čia titrų nebus, kad jau esi pakankamai didelis, ir juos turi mintyse pasirašyti pats. Keista, nes dabar nebeliks ko pačekinti, kai nėra ką veikti, arba kai viskas rodytųs griūna: "jau pusdienį nežiūrėjau, kaip ten Libijoj viskas" ir po to einantį ritualą man dar nuo snieguotojo sezono puikiai pakeisdavo tą, už ką kiti moka akcizais ir blogu dantų kvapu. Nė nežinau, kodėl mane tai domino, visiškai nesuprantu, kam aš įsiminiau tą gausybę vardų, pavadinimų, skaičių ir panašių dalykų, kurie man turbūt niekad neturės reikšmės.
Atrodo, visą turinį ir sudarė du ingredientai - kas vyksta ten toli, na, ir kas dedasi truputį arčiau (atmetus tai, kas virė jau visai arti, pačioj galvoj: apie tai nė neverta pradėt). O arčiau - kraunami lagaminai, nerimai veiduose, tik po laiko suvoki, kad tai paskutinė tokia vasara, kai dar niekas neišsivažinėjęs, ir tu jos nė neįvertinai. O tas "artimajame užsienyje" vykstantis pokytis radikalus, ir net mano vidinė doktrina "visa tai niekai, palyginus su kai kuriais ankstesniais dalykais", po truputį iš manęs paties renkasi kritikos balus. Nedaug kas, atrodytų, begali paveikti smarkiai emociškai; tačiau ryškėja suvokimas, kad visgi vienaip yra kai atstumas auga, nes gazuoji tu; ir visai kitas jausmas, kai tolstama visai be tavo įsikišimo. Prancūzija, Estija, Škotija, jos, ir dar kitos šalys dabar, regis, įtakos sferomis pasidalijo tokią dalį manęs (o Tripolis ir Bengazis pabėgo iš mano periferinės vizijos). Taip, būtent manęs, nes turiu nusiliejęs tokią teoriją, jog žmogaus tapatybė yra sudaryta iš jį pažįstančių nuomonių ir įvaizdžio jų akyse; tai it mažytės ambasados, gausesnės ar menkesnės investicijos; tik jei visi žmogaus pažįstami mirtų, jis galėtų pradėti egzistuoti iš naujo, panorėjęs - visai kitoks. Šitoks išblaškytas begaliu tvertis į tekstus: jų patalas, sako, patikimai apšildo visais metų laikais. Ar pavyks prazulinti rūdis dažnesniam ir bent kiek vykusiam rašymui? Godspeed.