ShApeLess
Ar jau turėčiau turėti ką papasakoti? Ką bemanytų aplinkiniai, kartais mano nuotaika - it suglamžytas rūbas, iš jokio kampo gerai neatrodo, o negyvų objektų per mažai, kad pavyktų apkaltinti vien juos. Rytoj pirmadienis, bet to negana. Tamsu, pro langą nežioruoja net pilnatis, gal po vakarykščio užtemimo pagiriojasi? O štai aš švenčiu 9 metų interneto, atsiradusio namie, sukaktį. Mąstau, kiek anas per tą laiką davė man, ir kiek aš būčiau galėjęs duoti jam. Įdomūs santykiai su juo, kaip ir su daugybe žmonių - taip glitu, bet, paskui ima - maloniai priglunda; rodytųs, taip trapu, greit susibraižo, bet nesudūžta. Visgi esminis klausimas - ar internetas, skirtas tam, kad atstumai tarp žmonių sumažėtų, juos padidino, ar ne, jau seniai verda, kunkuliuoja pačiame jame; su jo kėlimu pavėlavau, kaip ir su daug kuo apskritai pavėlavau.
Viena mano bėdų - kai pagauna dėmesio troškimas, ne rašau, o svajoju. Taip saugiau, nereikia nė rūpintis, ar išjungei komentarus. Pastaruoju metu užvis dažniausiai įsivaizduoju skaitąs paskaitą tema "sutramdytas impulsyvumas. Kita mėnulio pusė" - šokiruojančią autobiografiją apie pamėginusįjį žengti emocijom nepažliugusiu taku (nuo pradžių žinojusį, kuo tai blogai, ir vis tiek besiryžusį. Mentalinio apendicito operacija pačiam sau (kas dar begali būt įdomiau šoku persisotinusiai publikai).
Tokia stabilizacija užkemša visus receptorius, neutralizuoja jusles. Dirgiklių nebuvimas kenkia ir imunitetui; juk kam jis bereikalingas, kai viską sulaiko šarvai, apdaras, sukietėjęs odos paviršius. Įkalinti, nerealizuoti impulsai veda į neįvykusius atradimus, nepadarytus sprendimus. Tai, kas pradeda vykti su tavo laiku, turbūt negali būti pavadinta tiksliau, nei "šiokiadienizacija" - dienų suvienodėjimas nykumo pagrindu. Jei jau reikia sukrečiančiai - "jaunam pasirinkti senatvę".
Vis dar nei šalta, nei balta, o taip norėtųsi trypti purų nekaltą minkštimą, o ne tokiom akimirkom broliškai mielą purvą.