ex machina
Vis dar, o gal jau vėl, nebežinau, kuri iš šių dviejų begalinio ilgio gyvačių kanda šįkart. Negerai, negerai rašyti neleidus įspūdžiams susigulėti. O gal tai visada ir būdavo klaida, ta tekstų sterilizacija? Nevermind, viską tuoj sustatys laikas, su kiekviena eilute į migdomųjų dujų prileistą sąmonę po truputį plūsta stabilizuojančios logikos kareivos. Štai ir aš, akys prasimerkia. Plunksna permerkta į įprastos spalvos rašalą. Rašyk. Sakyk. Baltosios sienos tavęs klauso.
Nors pati tikriausia ir balčiausia iš jų yra čia, prieš akis, jos plotą reikėtų matuoti kvadratiniais pikseliais. 1024x768. Jau kelias dienas nieko daugiau verto dėmesio nedarau, išskyrus tai. Jei turiu apie ką papasakoti, tai būna iš šitos plotmės. Iš virtualiųjų strawberry fields. Kartais nebežinau, kas iš jų dreba, o kas mirga - rankos, ar siena. Dėl vertingų įvykių traktavimo, tai man primena A. J. "Tėvynę". Prisimenu, kaip tada, per naujaką, jos natūraliai priverstinė ramybė mane guodė (ar ne kvaila, geriausiu gyvenimo laikotarpiu norisi būti guodžiamam). Ne, geriau neprisiminti. Aš įniręs į naujų reginių paieškas, pusę kiekvienos ilgojo savaitgalio praleidau žiūrėdamas serijas ar mono-reginius. Dar diskutavau vienoj vietoj apie homoseksualus. Pirmąsyk parašiau tiek daug tom temom vienu ypu. Lygiavertiškai diskutuoti yra smagu. Tada pafotkindavau per langą kažką. Nežinia ko palaukdavau. Žinot internetinį laukimą? Refresh-refresh-refr.. Tačiau dabar, tik dabar į galvą it su švelnia muzika nusileido supratimas. Blogiausia dalis prasideda tada, kai nusiimi ausines. Duokit virtualių gyvenimų, prašau, dar dar dar. Tegu jie užtvindo mano sapnus, išplukdydami iš ten kažkelintojo rato monstrus. Tegul atskiedžia tą degujį mišinį venose. O gal tik nuodus, taip taip, tikėkimės, tik.
Kaip paklaikęs svarsčiau, kad nebegaliu taip būti įstrigęs nei šiapus, nei anapus (Ypač pagreitėja širdies dūžiai artėjant tam tikram deadlainui). Mintijau idėją, kaip galima padaryti kažką gražaus, tegu tai bus ir kopijuota idėja (neseniai pats dalyvavau), bet vis kažkas savaip. Taip ar ne, taip ar ne, labai keistas ir dusinantis jausmas, kai nieko nebegali paklausti, negali pasitarti, turi remtis savo išdykusia atmintimi, t.y. maklinėti po sudužusių veidrodžių kambarį. Kadangi visa tai buvo nufilmuota, pamačiau produktą. Sunku patikėti, kaip ir tuo, kad jau beveik 22h, rytoj vėl į darbą, vėl jaustis su pakinktais (o šiandien sumąsčiau tikslų apibūdinimą savijautai su kostiumu - kaip su ligoninės pižama). Taigi, kur baigiau - sunku patikėti tuo jausmu, kurį vienas žmogus sukūrė kitam. Aš žinau, kad čia seilėjimasis. Aš dabar viską matau matricos kodu. Pvz. žiūriu filme į naujai beprasidedančią meilę, ir matau jų būsimus ginčus ir skyrybas. Žvelgdamas į gimimą matau ligas ir mirtį, gal net visai greitą. Bet vis dėlto kažkas taip visko nemato, kažkas sukūrė kažką konstruktyvaus, ir aš tai kopijuodamas tik dar sykį pasirodysiu apgailėtinai. Juolab, kad niekam to nereikia. <
Man kiek gaila dėl kitų žmonių pastangų. Sukuosi centrifūga su visais žodžiais, visa spalvota praeitim, pavasaris už kalnų ar ant kalnų, vasaris, saris, o tada posūkis į skambesnį 'kodėl-dėl-dėl' Jau viršijau garso greitį - šaukdami manęs nebepasieksit.