Migdanti arbata
Tokia ir ne kitokia gyvena kažkur centrinėj nervų sistemoj. Kas vakarą ir ne kitaip skyla it itin nestabilus izotopas. Sugeria gyvenimą, užtraukia žalias žaliuzes, numarina _struggle_ dar vienai dar ilgesnei dar tamsesnei.
Naktį ir dieną patruliuoja mintys apie visiemus nukaldintus nevienodus greičius, apie nemirtingus ir nenubaidomus sprendimus nuo buities iki neįmanomybių, kurie niekad nesutampa su objektyvia realybe, bet (utata, kaip gerai) vis dar koreliuoja su ja. Prieš porą trejetą metų dar būčiau pamastęs su kurios liestine būtų teisingiau tapatinti nuosavą likimą. Naktį patrulis marširuoja sapnų briaunom, dienom - įsiasmenina į bet kokį nerangumą. Įdomu, kad kaip tam vaikiškam juokely - ryto ir vakaro sienų tos mintys dar neperžengė. Ryte šiaip vyksta energijos paradai, kurių anos pilkakranklės mintys bijo, o vakare visas mano minčių elektoratas pernelyg pavargęs patraukliai savigraužai.
Apskritai, periodai, kuriais zuju, jau girgžda tarsi durų vyriai, vis garsiau ir garsiau. Erzina kažkokį užmigdytą liliputą snobą viduj. Šit ir dabar - periodiška rašliava apie periodišką tą patį tik apykitokiais žodžiais. Profilaktinė parkės piliulė. Pirmą sekundę kartu, antrą - px. Aš užsigeriu migdančia arbata, kurią pateikia nematoma ranka, ir tai turbūt pats tikriausias apvaizdos simbolis, pats tas, dėl ko buvo tapomi šventi paveikslai, ta ramybės demuškė.
Gulsiu, o va šis pavainikis blog'as atšliauš man atskiest sapnų.
Ir atsineš klausimą - ar buvo bent vienas žmogus, kuriam tiesiog pabodo kvėpuoti? Vis taip pat, su apskritu nuliu kūrybos?
Mano saulė teka Rytuose. Žmonėse ją trumpina: R.B.