Jaučiuosi šiek tiek išdavęs lapkritį tuo nerašymu. Vis norėdavau ir gardžiuodavausi mintim apie tekstą, kai tik būsiu laisvesnis. Tik tam, kad pagaliau tinkamai susiėjus visiems žvaigždynams imčiau ir nuoširdžiausiai pamirščiau apie tai. Iki kito karto, kuomet vėl tapdavau užimtas ir ilgesingai klausydavausi iš sąmonės kampo ataidinčio žymeklio barbenimo. Atidėliojimas à la st_ . Visgi, skaudoka prisipažinti, kad tai savaime dar neįrodo, kad man rašyti patinka. Kai užgriuvę kiti dalykai, net ir mintys apie kambario tvarkymąsi gali atrodyti saldžios. Ar apie kompo.
***
Guodžiuosi, kad tai lapkritis pradėjo pirmas: tikrasis - nuo vaikystės pabudindavo, rytais prausdamas veidą šlapdriba, link pabaigos sniegas (ar ta jo demo versija) jau ir netirpdavo, galėdavau vaizduotis apšilęs žiemai; tada dar niekam, gal nė sau neišsitardavau, kad ją mėgstu, o štai vasaros - nelabai.
***
Tačiau nerašymas surakina. Net gerų tekstų skaitymas, jis per lengva mankšta, panašiai kaip gramatinis testas, kai kitame tab'e google'as - tą akimirką rodos, jog viską gali, bet tik pabandyk užversti. O ruoštas tekstas sukietėja, kai bandai procesą "reversint" - sutrupa, iš taip kvepėjusio patiekalo jis vyksta materija be jokių patrauklesnių savybių, gyvasties.
***
Nerašyti pradžioj sunku (tinkamas semantinis laukas turbūt - narkotikai, endorfinai), todėl prieš patį save giniesi minėtu atidėliojimu į geresnį laiką (panašiai atlyžta kreditoriai, girdį apie didėsiančias palūkanas). Kuo toliau, tuo labiau įpranti prie to saviignoro (o štai pastangos, sutelktos tokiam terminui sukurti, jau labiau liudija, kiek man tas rašymas svarbus). Perfrazuojant žymų posakį, vienas mėnuo nerašymo - tragedija, tačiau jei būtų šimtas - tai jau grėstų pavirsti statistika. Virtuali infliacija, asimetrinis teisingumas, subjektyvumas vulgaris. Ir visgi šimtas nepraėjo, visgi nesuakmenėjau ir tikiuosi, kad lapkritis atleis. Netgi ne taip: žinau, kad su lapkričiu tiesiog rasim bendrą šneką: snigo, po teisybei snigo, kas, kad ne tradiciškai, o įvykiais. Daugiausia aplinkui, dar šiek tiek ant visos šalies, na bet truputį ir ant manęs. Ir aš netylėjau, tik ne čia, ne šitoj erdvėj, ir visgi tie mano žodžiai buvo svarbesni.
***
Tačiau visa, kas aukščiau - meta-rašliava. Dar tada, kai tikėjau, jog sniegas nevėluos, ir kad nesusiklostys tokia padėtis, jog jo laukti tampa šiek tiek gėda - per didelis laukiančiųjų užnugaris, per mažai objektyvių priežasčių laukti (gal tai būtų tinkama definicija madai ?), žodžiu, dar tada supratau, kodėl laukiu aš. Po chaotiškų metų ateinantis gruodis savo balta spalva subendravardiklina visus metus; tarsi bintas, gipsas ar vystyklas apglėbdamas į krūvą, įtvirtindamas, tai kas buvo išklibę ir grėsė iškrist. Net ir jį pakeitęs sausis vis dar laiko tave savo gniaužtuose, tarytum leisdamas tik linijinę veiksmų kryptį, o juk išties, kas gali būti geriau tau, vis dar pagiriotam nuo ilgų pernykščių metų, negu nebuvimas poreikio rinktis, negu galimybė dar pakiūtoti pasyviai, negu galimybė sulaukti, kol tau pačiam atsiras noro iš ten dingti (ir štai kodėl niekuo dėtas vasaris tampa atpirkimožiu). Bespalvę žiemą pailsi akys, o maniškėm to tikrai reikia. Aš noriu atskiesti mėlyną, kurią man žymi graužiantis chloras; galėti prireikus nukreipti akis nuo rudos, reiškiančios, žinoma, medį /baldą/, vienokį ar kitokį, o tuo pačiu - amžinas pareigas, kirvarpų neperkandamas; gana niūriai žalios ir tamsiai pilkos, jas sniegas turi paslėpti pirmiausia. Su raudona kiek kitaip, mūsų kraštuose ji yra žinoma sniego sąjungininkė (jų bendradarbiavimas ypač suaktyvėja gruodžio pabaigoj), ir nesunku nuspėt, kad ji man yra kaip tik toji nemėgstama šios dvinarės koalicijos partnerė; ir, kaip ir būna tokiais atvejais, ji ir yra toji, kuri nevėluoja.
*** [paskutinis, ko gero su didžiausia pridėtine verte]
Manęs vis klausia ir klausia "kodėl tu taip atsimeni datas"? {tarsi patiem nebūna, jog išgirsta dainą ir atsimena gyvenimo laikotarpį, kai jos daug klausė; tai tiesą sakant labai panašu} Vis labiau varžausi atsakyti į šitą klausimą, jis mane pradeda gąsdinti taip pat, kaip "kaip sekasi" ir jo variacijos; tiesa, privalumas bent toks, kad trumpai ir smagiai brūkšteli per savimeilę, it praeidama katė uodega palei kojas. O atsakymas (jei kalbam ne apie technines detales, t.y. kad išties atsimenu kažkaip savaime, o apie motyvaciją), matyt, būtų toks: tai kažkiek apsaugo nuo vienišumo jausmo. Tai padeda būti vientisam, nuosekliam, ir garantuoja bent truputį harmonijos su savim. Tai sutaupo nervus, kuriuos išmėtyčiau tariamom savęs paieškom, o realiai - karštligiškam bėgiojimui spirale. Tai - tarytum nevargus su nauja byla nuo nulio, atsiversti archyvą ir rasti puikiai tinkantį precedentą. Šį bei tą prarandu? Taip. Bet juk kitiem atrakcija, kad prisimenu, o ir man taip patinka. Pasaulyje ne tiek daug "win-win" situacijų, tad, gal, sakau, tebūnie.