st_

Atsibudus atrodė, kad diena pasmerkta.
Kai iš lovos išsiropšti pusę 12 ryto, vietoj to, kad kaip įprastai išliptum 8 ar 6, taip ir turi atrodyti. Kai patrynęs užmiegotas akis pamatai, kad iki Simpsonų belikusios dvi valandos, kai išgirsti kaip katė aršiai protestuoja prie kambario durų, kai paragauji atšąlusių pusryčių, o po to dar prisimeni, kad šian Joninės, kad šventė, kad reik kažką veikt, o tu trečdalio dienos jau nebeturi. Kažkaip daug parkių tai neiššaukė, kuo bukiausiai sėdėjau prie kompo, ieškojau angliškų titrų filmui "Voina", klausiau kažką įprasto ir net nesiteikiau apsirengti.

Gyvenimas prasidėjo tik pavakare, apie 8 valandą, kai kažkas irc klyktelėjo, kad yra dar poros egzų rezultatai, prasidėjo 1667 ir draugų numerių floodinimas žinutėm, vėliau ir skambučiais. Aišku, pradžioj nepatiklumo 'negalėjau tiek gaut', po to geros nuotaikos antplūdis. Kaip ir turėjo būt, vienam žmogui rašydamas žinutę užsiroviau ant kvietimo eit kažkur. Neatsisakiau, nors didelio noro ir nebuvo. Pakulniavom pėsčiom Centras-Žalgirio st., ten pagal žmogaus idėją turėjom važiuot į Verkius, kaip į įdomesnę alternatyvą propopsiškam Baltajam Tiltui. Belaukiant autiko prie Žalgirio trumpam pasirodė, kad pamačiau, ko visai nenoriu matyt, gerai, kad atvažiavo autikas, ir liko tik viltį teikiantis klaustukas, kad man _tik_pasirodė.
Verkiuose dusyk pasivaikščiojom ilgais laiptais aukštyn žemyn, alaus paėmėm tik minimumą [self-respect], pasišildėm prie didelio laužo, sulaukėm vidurnakčio, iš arti gavom malonumą stebėti kažkokio tradicinio simbolio, iškelto ant ilgo koto, padegimą. Degė labai šauniai, buvau pakerėtas ir tingėjau atsitraukt, mano drabužis apkrito pelenais. Nusprendėm eit namo. Seniai nebėjau tokio kelio pėstute: Verkiai-Santariškės-Jeruzalė-Žirmūnų prieigos-Šanchajus/Šnipiškės (ar kaip tas rajonas tarp univermago ir kuro aparatūros) [prie Žalgirio pasukom į kairę, kaip prieš kelias valandas ėjo ir siluetas, sukėlęs nemalonių itarimų man] - Šiaurės miestelis - Antakalnis (palydėt žmogų). Palydėjus žmogų kitas žmogus neištvėrė ir išnaudojo pagalbą-išsikvietė tėvus. Labai teisingai padarė, nes kojos jau buvo visai įšilusios. Gavom atsisėst ant kažkokių dėžių ir palaimingai šypsotis pro šalį traukiantiems forsų būriams. Mašina netruko atvažiuot. Antrąsyk gyvenime patiriu tokį paslaugumą, kad mane, visai nenusipelniusį, priveža prie pat namų (pirmas turbūt buvo gerasis katibos suorganizuotas vežikas, kuris turbūt nebūtų atsisakęs ir iki Elektrėnų pavėžėt). Išlipau, kiemas tamsus, laiptinė šviesi, užbėgau laiptais į viršų (pradžioj laikiaus už turėklų, bet prisiminęs Juanitos blog'ą ranką iškart atitraukiau). Namie neklota lova, neišjungtas modemas, mobilus su trim naujom žinutėm, lūžtantis iškart, kai bandai kurią nors jų perskaityt (teko skaityt per edit), namie šioks toks prisiminimas, kad nors kažkas buvo nuveikta, ir stiprėjantis deja vu, kad kitas rytas vėl prasidės 11:30 :/
P.S. pavadinimas tyčia taikytas ne į temą.

Posted by at 3:27 AM | Permalink | Comments (2)

Taaip, šian paskutinės durys closed.
Pirmąsyk sau leidau tokią avantiūrą, kaip bėgiojimas ryte prieš egzą. Dangus pabandė atseikėt, dangus užsiundė lietų, lietus išmušė ankstesnes lyriškas mintis - kažkada pastebėjau, jog kiekviena figūra, sutikta 6 ryto atrodo įdomi/keista, verta dėmesio. Buvau ir kažkokius samprotavimus išvystęs, deja turbūt buvo menkaverčiai, nes nieko nepamenu. Žodžiu lietus nuprausė, pradžioj galvojau, kad tai bus alternatyva dušui, po pusvalandžio jau stovėjau po lietaus alternatyva.

Paskutinį egzą uždelsė kiek galėjo - įkišo į antrą srautą, egzas turėjo prasidėt pusę 1, baigtis 3 (negalėjo parinkt meto, kada būsiu dar nedarbingesnis). Buvo jau kiek ir komiška sužinot, kad į antrą laikančiųjų srautą patekome tik 3se (vienas neatėjo, laikėme išvis dviese). Testo atsakinėt be galo nesinorėjo, vaizdas pro langą tiesiog skatinte skatino kurti eilėraštį, pasaką ar simfoniją (tvieskiančios saulės kaita su didinga lietaus mūša, o tau reik aiškint kaip vadinamas standartinis parametrų rinkinys). Klasiokas pirmas atliko, pirmas išėjo, aš likau vienas su dviem prižiūrinčiais, ėmiau rimčiau svarstyti piktdžiugišką galimybę pasiprašyt wc, tada vienas jų lydėtų, o kitas liktų žiovaut kompų ūžesy. Visgi tingėjau, tiesiog pridaviau atspausdintą darbą, numečiau juokelį, kuris turėjo sueit suaugusiems ('ar už spausdinimą nereikės mokėt kaip visad?'). Tada per balas, tarp balų - namo.
Namuose ilgai neišsėdėjau, atlikau seniai norėtą ritualą, kurį neseniai smagiai išbandė kolega Loading, dabar suprantu visą to daikto žavesį. Beto ir laiko mažiau užtrunki, ir pigiau nei norm. kirptis. Buvau atkalbinėjamas 'dw, o gal ne visiškai plikai? Gal pirmu numeriu?' Nee, perdaug jau nuolaidžiauju visiem šiais metais. Mama, o juk per doom tie žmogeliukai kur pliki ir su shotgunais tai kietesni už žaliaplaukius flegmas? Mama, žinai, jau sugalvojau, ko noriu kitam gimtadieniui. RIPE Whois sako, kad mama manes negirdės, kad jos netname yra COUNCIL-OF-EUROPE-NET1, iš tokio ji tikrinasi mano skolintą webmail account. Pf. O Strasbūre šautuvai turbūt brangesni nei turguj. Paskutinis neramus, pirmas ramus miegas (xe, ar 'miegas' gali būt daugiskaita, ar tik vaizdingam kontekste ('visi miegai išlakstė')? Taip, aš keistas, ir IRC visi šiąnakt keisti, WINAMP irgi keistas, groja mid'us, NEC vilkina Lt egzo rezultatus.
P.S. Peržiūrėjau Kill Bill, filmo pradžia prie ledų netinka. Smagiausias momentas turbūt buvo, kai filmo pradžioj nutiko kažkas staigaus, treninguotas skustagalvis kėdėj palei kompą krūptelėjo, ledai buvo pagauti prie pat žemės. Pagalvojau, kad iš šono turėtų gautis mielas truputį prehistoriškas vaizdelis.

Posted by at 11:40 PM | Permalink | Comments (5)

Kažin, išgėrus uždrausta blog'int?
Tik nesakykit kad neturiu atmaskės. Valstybiniai baigti, 5dienis, laiko yr, žmonės gali, žmonės šneka apie induktyvumus ir mechaniką, tu per tą laiką žiovauji, geri alų ir rezistentiškai kažką kalbini apie istorijos egzą. Aišku pataikai ant olimpiadininko, jis tau nurodo krūvas teisingų atsakymų, tu dar labiau užsiverti alų, joo, kitąsyk būtinai bus degtinė ar šaltupis, kaip jaunesniam amžiuj. O išlaikyt išlaikysiu, jei ta žinutė, kur atsiuntė 1667 - nemelaginga, tai informos gavęs 10 i MIF turėčiau patekt xaliavon vieton, nors nuo 8 klasės buvau humanitaras.

Šiaip keistas tox rašymas, mama officialy refused to talk to me kai grįžau, bet nukreipus kalbą apie egzus, ji neignoravo, pašnekėjom kažką konstruktyvaus apie egzus, politiką, ble lygiai tą patį kaip su bendraamžiais, o rašosi extra greit, apmąstau tik kas trečią žodį ir tai paviršutiniškai, kada nors save keiksiu už blog'inimą apgirtus, bet juk tai taip nuostabu (kaip dar sugebu įžvelgt gramatines klaidas, xz), mamai parnešiau "Vakaro žinias" kurias laimėjom pamatę "Tauro" kamštelio paslėpsnius. Tixliau pusę vakaro žinių, kadangi su žmogum pirkom perpus, žmogus pasiėmė apie politiką, aš pasiėmiau tai, ką Vakaruose vadintų "pikantiškom naujienom", dabar pusiau gailiuosi (iš esmės ten vapše nėr ką skaityt, tik apie sportą objektyviau gal rašo). Dabar bandau atspėt amžiną mįslę, kodėl katė uosto pirštus, nosį, etc., kai grįžtu išgėręs. Tarsi neatpažintų. Tarsi būtų kažkas naujo, neįprasto, smerktino.
Beje, vakar maloniai nudžiugino tai, kad pašto ženklas saldaus skonio, juk reikia lyžtelėt prieš priklijuojant ar ne? Ir nesakykit, kad kapitalistam nerūpi vartotojas. Rūpi. Bent jo finansinis potencialas. Vadinas, jie suinteresuoti rūpintis mumis? Valio, mūsų laukia utopija.
80% to, ką planavau parašyt eidamas link namų, išgaravo to outer space. Ech, ne pats didžiausias ir ne pats mažiausias praradimas. Hev e nais vykend, nesmerkit už padrikas mintis, nuoširdumo koncentracija užtat rekordinė. Offfffffffffffffff
[The major error would be to publish that. Do you proceed? Y/N] Y, press any key to continue

Posted by at 9:55 PM | Permalink | Comments (5)

Laiptinėj jau antra diena stovi didelis kaktusas (vazone). Jo, naminio augalo atsikratyt lengviau, nei naminio gyvūno, kažkas pagalvojo. Pirmą kartą praeidamas nespyriau. Antrą kartą nespyriau. Trečią kartą irgi susilaikiau. Per gera nuotaika. (Kai gera nuotaika, geriau skriaust žmones). Užtat dabar eidamas (jeigu visgi 2 žmogiško ir 30 astralinio gymio asmenų, kuriuos sutikau palei knygyną, išsitemps kur nors šian vakare) būtinai įspirsiu. Bent vazonui.

Taip įdomiai beveik savaitę gyvenimas ėjos lengvai, nepaisant žmones pergąsdinusio anglų egzo, pasiteisino experimentinė teorija, kad parkės gyvastį gauna iš šaknų, užtenka nuo šaknų atskirt, ir parkės nugeibsta. Kaip kažkuris veikėjas iš kažkada mylėtų graikų mitų.
Kai aprimsta tavo žoliapjovė, tada geriau girdisi kaimyno. Gyvenimo disbalansas daro savo - šian dviem, mano reitingais, geriem žmonėm nutiko po bjaurų dalyką , ir man visai ne px, nuotaika atitinkamai nusileido, iš pažiūros svetimos parkės rado nišą mano sąmonėj. Va, prie parkių teoremos reiktų dar pridurt, kad parkės nepripažįsta jokių 'move' 'cut->paste', tik 'copy'. Kaip politikoj, nerasi šalies, kurios vienu metu būtų sėkminga ir vidaus ir užsienio politika. Filosofuot čia būtų galima iki neaišku kiek, galima pvz. pasigamint teiginį, kad parkės yra dvasinės/mentalinės plotmės materija, ir be jų ten būtų vakuumas, ir tą teiginį įrodinėt. Ne pats geriausias būdas paguost žmogų, bet vien už formuluotę paprasto žmogaus būtum palaikytas minimum mąąąstančiu.
Nu va, neįvykdžiau pažado sau. O taip maldavau mintyse savęs nors kartą visų įspūdžių nevoliot ironijoj prieš pateikiant. Bet ne, kažkas viduj tarsi tvirtina, kad to reikia vardan publicistikos, ir aš klausau. Aklai.
Įspirsiu vazonui ir už tai.

Posted by at 4:31 PM | Permalink | Comments (4)