downwards
Prašampam, tik ne sniege, šaltų granulių bombikėse, o kažkokioj žliaugiančioj lavinoj, kažko gi nematomo, it radiacija, kovot - nėr svarbiausių išteklių. Mobilizacija vėluoja, nors ką ten. Mobilizacija kasdieninė, dėl to gal ir išsikvėpus, neefektyvi, nes visa, kas nuolatos, palyginus silpna, rezervo nebuvimas orakulams duoda teisę pranašauti katastrofas. Davai, dar pavyzdys iš 6 klasės - kai duris laiko iš kitos pusės, lengviausia apgultį įveikti staigiu judesiu, atliktu x jėga, o ne nuolatiniu spaudimu ta pačia x jėga.
O dar ta amžina parkė, likimo pakišta kiaulė, devil's smile - bandau atspėt, kaip geriau. Pasitelkęs smegenis. Dekartiškai. Numatydamas už ir prieš. Akademinėj aplinkoj, mokslo šviesoj. Ir žinai, kad ką bepasirinksi, išeis blogiau. Ir išeina, o rezervo nėr, nebėr, ir dar prabyla vidinė opozicija - viena smulkių bėdų grupė pas mane mėgsta išaugt į avalanche'us. O paskui bėgam ir prašomės prieglobsčio pas asketizmą, jo implikaciją - ςra, tada grįžtam, vėl sužaidžiam Vaterlo už prancūzus, po to Diunkerką už anglus (na, jei užsimanom patoso - Stalingradą už vokiečius) ir taip, kol prireikia keisti pasagas.
Bet čia šiaip pamintijimai. Okeano paviršius galiausiai visvien nusistovi.