st_

O tada dar sykį parkes palengva pakeičia galvos skausmas, ir nuvaro gult. Ketvirta ryto.
Net smagus šiurpas nubėga per nugarą, pagalvojus, kad mano parkės ne kaip visų - asmeninės, o ne regioninės, ir šį sykį nustelbia sportinę tragediją. Ir pagaliau aš galiu eit panarinęs galvą, ir visi bus dėję, kad man blogai. Visi manys, kad žino dėl ko. Visi man jaus solidarumą. O aš jiem ne.
Ir tada parašysiu dar vieną rytinį blogą. Ir dar kartą ji draftinsiu, o tada deletinsiu. Iki plius begalybės. Dėl tam tikrų priežasčių negaliu sau leist išprotėt.
Priedo dar suvemsiu porą trejetą pastraipų, jų turinys gausis toks, koks būna pas įvairaus amžiaus mergaites Bangoj. Ir jas drąsiai postinsiu. Gyvenimo Būdas šian dar ne tiek prirašė apie klasiokės šeimą.
O po to, pasiėmęs žeberklą, skrisiu gaudyt povandeninių bizonų.

Posted by at 2:12 PM | Permalink | Comments (2)

Prieš savaitę senukas, paklaustas, ar toli autobuso, kuriuo važiuojam, žiedas, pamąstė, ir nusprendė geriau mus informuot, kad nuo žiedo 40 minučių kelio pėstute iki ežero.
Prieš kelias pilkas dienas bevaikščiodami kol kas dar šaltais ir nemoteriškais naujosios švietimo įstaigos koridoriais, aptikom ant stalo eilinį freewarinį leidinį. Skaityti net neketinau, bet čia buvo vienas iš tų 12% atvejų, kai permetimas akimis būna kažkuo naudingas. Akys užkliuvo už vieno atsitiktinio veido fotkėj, akys trinamos, smegenys priima staigius impulsus, confirmed, vaizduotė engaged, ir bando įsivaizduoti to žmogaus pirma virtualią, vėliau gyvą reakciją, kai pamatys, tada įsijungia sadovariklis, norisi pamatyt abi reakcijas paeiliui, žmogus klastūniškai offline, mob.tyli, užtat įrodymai saugiai stalčiuj. Tarp grandinės, dead calculator ir žydros knygutės su gėlytėm, dedikuotos maniškei mainboard.
Bėdos maloningai emigravo iš nugaros į gerklę, razor-like jausmas seka kiekvieną seilės ryjimą. Reikės pradėt visus juos registruot, tada visi normalaus proto skausmai, bakterijos ir infekcijos, pajutę biurokratijos (EU included) prieskonį išsilakstys.
O tada nuo stalo dings į respiratorių panašus devaisas su dantų pastos skonio tirpalu, suvalgysiu šokoladą, kuris dabar beskonis ir tik veliasi tarp dantų, žmoniškai nusiskusiu, užkliudęs ranka numesiu visą pustuštį cd stovą tiesiai į šiukšlių dėžę, šypsosiuos, sieksiu fotiko, batarkės tebesikraus. Pusė sekundės, alf+f4, lygiai kaip dabar, und kein-conscious und kein wired.
Ir toliau sapnuosiu, kaip nekenčiu realizmo, susikuriančio po pirštais.

Posted by at 12:49 AM | Permalink | Comments (1)

Blogiausia post'int tada, kai sėdi prie ekrano, tvieskiančio baltai, vejančio visas mintis out. Tada smegenų mechanizmas op - ir peršoka į tokią pačią būseną, kokioj visada atsidurdavo per interpretacijos pamokas. Egzą taipogi. Mol, nerašysiu verčiamas (galvoj iškart formuojas 'lakštingala nelaisvėj nečiulba' ir kiti daugiau ar mažiau kokybiški palyginimai). Betgi dabar niekas neverčia, bando oponuot tos pilkosios ląstelės, kurios xz kodėl suinteresuotos būtent tą dieną ir tą valandą prastumt rašliavą. Tada jom pamėtėjamas žodis 'saviprievarta', jos jį gromuluoja, naikina, bando paneigt, bet nesėkmingai. Tada sulenda į užkaborius ir mena senus gerus laikus, kai 10 kl. rašydavau į paprasčiausią sąsiuvinį, daug braukiau, bet išlikdavau patenkintas. Ir rašydavau namie. O dabar, kad pastebėt kažką įdomaus pasauly, būtinai turiu pusdienį hiperaktyviai kažką veikti outdoors, ir tai, nėra garantijos, kad grįžus namo viso to užsiseivinę bus bent 20%.
Jooo, sąsiuvinį tikrai reik pradėt praktikuot. Regresas, bet gėris. Ir raštui sveika, nes 2 mėnesius nieko nerašius ranka taip atrofuojas, kad iš savo vardo pavardės nenorom padarai tokią keverzonę, jog pirmokui sovietinė mokytoja būtų ausį užsukus.
Kažin, jei pavadinimas būtų vokiškas, kiek procentų skaitančių (įskaitant ir mane) lįstų i freetranslations ieškot vertimo?

Posted by at 9:07 PM | Permalink | Comments (2)

Reik pagaliau užblog'int. Vis veikla apart savęs knisimo ir bandymo apeit skausmą. O dar ir musė nuo monitoriaus iki lempos malasi.

Ogi buvo taip: rugpjūčio 6, kuri jau sukakčių požiūriu verčia nusipurtyt, atsibudom uodyne ant kalno, gan quickly nusitempėm baidares žemyn - reikėjo įveikt dar šiokį tokį atstumą iki Pabradės, vėliau iki Santakos. Jau miglotai bepamenu, kaip traukiant dešinioju pajutau skausmą nugaroj, netgi labiau kairėj pusėj. Skausmas nedelsdamas atsiminė ir pritaikė aritmetinės progresijos formules - ilgainiui pradėjau irkluot tik kairiuoju, dešinįjį jau tik merkdavau vandenin. Jėga, panaudota iriantis, pradėjo darytis tiesiogiai proporcinga sukastų dantų ir išverstų akių efektingumui. Šitaip datempėm iki Pabradės, geri žmonės nupirko, atnešė ledų, sulindom atgal į ledlaužius, netrukus kairioji ranka pasekė dešinės pavyzdžiu - 18 km iki Santakos visu irklavimu užsiėmė kolega, aš mintyse jaučiaus balastu, tipiniu vartotoju, dar velniaižin kuo, ir kad nuvyt kaltės jausmą, neužsičiaupdamas šnekėjau apie praeitį, dabartį, ateitį. Kažin ar nuo to jam patapo lengviau irkluot, bet atstumą sukorėm kažkaip greitai. Skausmas aišku nesnaudė, batus užsirišinėt buvo mazochizmas, nei pasilenkt, nei išsitiest, panižus galvai teko ją kasyt į stulpą. Todėl, kai bendrakeleivis ant savo basų kojų aptiko keliolika smulkių dėlyčių ir puolė jas gramdyt su peiliu, aš jau tingėjau nusiaut ir apsižiūrėt. Suvalgėm po gabalą arbūzo. Dar belaukiant traukinio žmonės sulipo į stebėjimo bokštelio viršūnę, o aš, kaip naujai iškeptas invalidas negalėjau net pasukt kaklo taip, kad juos matyčiau, tad teko pasitenkint dialogu su sovietinius laikus aiškiai nostalgiškai menančiu senuku, kuris vis varstėsi "Inkaro" sportbačius.
Namus pasiekiau jau beveik dvilinkas. Šeima greit sumetė ir diagnozavo nervo uždegimą ar bent jau stuburo slankstelio pažeidimą. Šeima iškart su didžiausiu malonumu prigirdė mane vaistais.
Tupiu namie antrą dieną su savo mintim. Baigiu uždust pats nuo savęs. Net rytoj numatoma išvyka į polikliniką atrodo kaip kažkas įdomaus. Dabartine savijautą galima palyginti su medaus laižymu per stiklą. Never asleep and never awake.
Miegot. Tik pirma išsikviesiu katę musės nukenksmint.

Posted by at 12:00 AM | Permalink | Comments (2)