like a frontier worker
Metai, kaip nerašyta čia, bet tik tiek apie juos ir galima pasakyti. Ar per šį laikotarpį ką nors pavykę patirti? Vis galvoju, ar galėdamas perduoti žinutę ankstesniam savo variantui, nurodyčiau kitokią kryptį. Ne, turbūt reikėtų kastis gilyn į praeitį, tik tada būtų galima įvykdyti reikšmingesnių pokyčių.
Bet ir tuomet, kaip ir dabar, buvo tas pats bėgimas nuo šio momento. Kiti bėga gilyn į jį, bandydami maskuotis intensyvesniais pojūčiais, tuo tarpu aš kaitinu savo atminties ir vaizduotės plokštes, šokinėdamas atgal į norimą praeitį, ir vėlgi, įsivaizduodamas atskirą patrauklią ateities momento detalę. Kad ir dabar norisi rašyti ne apie dabartį, o, sakykim, šoktelėti atgal porą savaičių į tuometinį savo regos lauką. Sukilėliams dar du šimtai kilometrų iki Tripolio, man - dar du šimtai puslapių Dostojevskio (ir dar kokie du šimtai dienų, kuomet vėl ateis tikras ruduo).
Bene vieninteliai nepavaldūs realybės neigimui lieka sapnai. Ir tai, užsiimu ir jų selekcija. Šiąnaktinis, pernelyg realistinis (tokie paskutiniu metu populiarūs: tai, kas man labiausiai nepatinka realybėj, tik su užaštrintais kampais, žiauriau, intensyviau, neišvengiamiau) bandomas išgrūsti iš atminties, jau mieliau renkuosi vakarykštį, santykinai ramesnį. Vakar kažkodėl sapnavau R. M., ir, kaip dažnai būna tokiu atveju, L. P., matyt, jie man vis dar neatsiejami, et, tik man, jaučiuosi besąs senas įrašas, atkakliai nenorintis, o gal ir negalintis įsileisti naujų realybės programinių release'ų.
Užtat nors gyvenimo būdas palankus nebuvimui, vien per šį pusmetį viršiju savo ankstesnio gyvenimo skrydžių kiekį kokiais keliais centneriais procentų. Bet tai irgi neguodžia, nebent ironijos pojūčio sukėlimas laikytinas guodimu: kai tų skrydžių norėjosi, jų kaip ir nebuvo, kai pasidarė vienodai - atsirado begalė. Gyveni kaip pasienio darbuotojas (sąvoka, reiškianti žmogų dirbantį vienur, tačiau gyvenantį kitur) - ir tiesiogiai (vis kito miesto oras), ir savo viduje, su aplinka sąveikaudamas tik tam, ir tik tiek, kad niekas nepasibelstų į sąmonės duris, ir iš ten neiškrapštytų su kokio nors teismo orderiu).
O ir pats nesi toks visagalis, net savęs paties atžvilgiu. Kad ir kokį grūdinto stiklo akvariumą išsilietum, vis tiek dabarties kvapas pralenda pro kažkokius įtrūkimus, neleidžia gyventi savaip, tempia tave atgal į tuos konfliktus, nuo kurių nusišalinai, trukdo žiūrėti iš šalies. Nešališkai. Kovoti belieka ne dėl savo vietos pasaulyje, karas persikėlęs į tavo teritoriją. Kovoji dėl savo vietos pačiame savyje*.
* - tik parašęs pastebėjau, kad paskutinis žodis skamba kiek panašiai į Zaviją.