cell
Aš - modernusis Vilniaus kalinys.
Mano esybė laksto it pelė po labirintą šitom gatvėm, šitais keliais, aš - pirmasis kuriam šis miestas įgydytas tiek, kad neišeina jo palikt, anei trumpesniam laikui. Modernu - nes tai netikėta, nepopuliaru. Neleidžia ne išorinė, o vidinė disciplina, neleidžia ne laikmetis ir ne aplinkybės, neleidžia manymas, jog nuo to bus tik blogiau. Kaip siaubinga. In addition man tuoj turėtų pradėt trupėt dantys :)
Aš - uoliausias slopinimo direktyvų akceptuotojas, savidespotas su visais šansais pasismaugt through mentality. Pasimetęs tarp dviejų erų, vienoj kurių pilna draudimų, kitoj - nežabotų leidimų (laiko matmuo), ir nei viena man nepatinka. Aš suprantu kodėl, aš nesuprantu kaip. Kur rast tą įtrūkį, kaip pradėt kažką keist. Visa aplinka man trukdo eit tuoju išsvajotuoju vidurio keliu, visi stovi prie kelkraščių su milžiniškais magnetais, kuriuos besišiepdami kreipia į mano šarvus, riteriai nedengia jų nei cinizmu, nei humoru, sako jie, ir gaudo, lyg antenos bangas. Tarakonai panašiai ūselius kraipo.
Ne, nebijau, kad vienąsyk išvemsiu visą savo sukauptą vidinę drausmę ir eisiu šėko pjaut. Kiek prisibijau pasimesti tarp laisvės ir disciplinos pasaulių (o šįsyk-jau erdvės matmuo), kuriuose stoviu įmerkęs po vieną koją. Šiek tiek labiau prisibijau užmigt tam marinate, nenoriu, kad kitų širdžių plakimas natūraliai pralenktų mane visame šiame bėgimo take. Užvis labiausiai bijau blaivutėle sąmone stebėti kaip visi tie bijomi dalykai įvyksta.
Paprasčiausiai neigiu socialinę tikrovę. Pernelyg ilgai uždelsiau nesitaikydamas prie jos, nesiruošdamas prisitaikyt. Turbūt ji netrukus ištaikius progą paneigs mane. Ištrupins dantis, kuriuos šiepiu, nes noriu amžinosios taikos sau, be teritorijų praradinėjimo, o ir atsisakau garsiai griuvinėti stumdomas instinktų. Kas dabar - madų mada, regis.