optimistinė minčių redakcija below
Laikas tarp egzų sulenda į vakuuminį rūsį neatnešdamas jokios naudos sielai. Sapnuoju pasaulinius karus, akys mirga nuo konspektų diktanto, rrr, kaip man nebūdinga mokytis. Bet pirmi skaudūs dygsniai, pavojaus signalai pasijuto, taaip, tikrai reik skaityt, bandyt dėtis į galvą.
Tokiais momentais supranti, koks reikšmingas skirtumas tarp to, kai girlfriend nakvoja pas tave, ir kai po to išvyksta pajūrin, o tu lieki akis į akį su tais prakeiktais konspektais ir nuliniu nusiteikimu šert juos žvilgsniu. Bet čia taip jau man būdinga - ruoštis nesinori, nes lauki ne egzų, o kad jie greičiau dingtų iš ten, kur atėjo. Ir tik kai jie palieka studknygėj ne tokį pėdsaką, kokio tikėjais (ypač išlepintas priešmetinio triumfo), tada urzgi, ir pradedi toleruot savo nekaligrafišką rašyseną (o kur bus kaligrafiška, kaip per valanda pridiktuojami 5 lapai).
Bet ateis vasara, viskas tradiciškai nusiplaus, +naujas netradicinis option - vasara džiaugtis dviese. Na, dar savaitė, o po to, neabejotinai kažkas stipriai teigiamo ir ilgalaikio.