nusipuošus
Praūžė, prapleveno dar viena vėliavų plejada. Šįkart - šalies tūkstantasis gimtadienis kultūringiausioj Europos sostinėj. Turbūt pats pačiausias proginis renginys. Pilni miesto šaligatviai būriais vaikštančio ir nelabai besiorientuojančio jaunimo, saulėti juoku užsikimšę Vingio parko takeliai, internetiniai portalai rašo evangelijas apie esamą padėtį, visuomeninė televizija it kunigas surenka visų žvilgsnius ir iškelia ostiją.
Pasirinkęs saugų 24 valandų terminą, per kurį emocijos paprastai spėja ataušti, nusprendžiu šį reiškinį apžvelgti per optinį virtualios plunksnos taikiklį.
Mane visada glumino tokios metamorfozės. Vieną rytą atsibudęs tiesiog nebepatiki akimis: marios tautinių spalvų rūbais pasipuošusio jaunimo, vyresnių žmonių. Visi šaunūs, linksmi, žvilgsniai kupini pasitikėjimo savimi ir pasauliu. Atrodo, su tokia nauja karta ir tokiu garbiu senimu tikrai neprapulsim. Tačiau paprastai man šis tas užkliūna.
Tokios tautinės šventės primena kitą susitelkimo vajų - krepšinio čempionatus. Staiga degalinėse (ir netrukus ant mašinų) pasirodo tuntai vėliavėlių. Kavinės, gatvės ir stotelės užsipildo margos ir visada linksmos minios. Šiaurietiškoji siesta. O centre gyvenantys puikiai žino, jog naktimis patriotizmo decibelų debesys glostys jų ausis net ir lovoj, užsidėjus pagalvę ant ausų.
Tačiau krepšinio čempionatai pasižymi kitokia genetika. Tai labiau kabakų patriotizmas, lydimas azarto, jaudulio, šūksnių, alko-laipsnių, dvejopo siekio būti pranašesniam: tiek varžovų komandos, tiek kolegų žiūrovų, prasčiau nusimanančių, ir prašančių paaiškinti ar paprognozuoti rungtynes, atžvilgiu (o pastarieji laimi įgytas žinias ir netrukus pereina į pirmųjų rangą. Šitaip pamaitinama koncepcija "kiekvienas lietuvis - krepšinio treneris"). Tai fenomenali terpė vienybės jausmui: visi serga už tą patį tikslą, bendrauti tegali apie viena ir tik tais pačiais žodžiais. Net ir tyla neslegia, nes vis tiek eterį pildo plepys komentatorius. Iš tokiais principais susirinkusios minios daug negali tikėtis, ji prognozuojama. Tai tėra užviręs puodas, paburbuliavęs pro kraštus ir atvėsęs. Visi išsiskirsto, tarsi nieko nebūtų įvykę - ir vėl kitądien į darbą.
Akivaizdu, jog tautinės šventės yra iš ne iš tokio molio. Tai galinga daugiadienė minia. Čia visi lygūs. Intrigos šaukliu tampa jau minėta žinisklaida. Portalai kepa vis naujas žinias, apie tai, jog suplanuotas renginys įvyko visiškai kaip suplanuota. Televizija viską rodo realiuoju laiku. Kostiumuoti žmonės sako iš anksto pasirašytas deklaratyvias tezes, kurių turinį apytiksliai galima nuspėti iš anksto. Margiau apsirėdę žmonės jų klauso, paskui visa minia, kur ir planavo, dainuoja, ką ir norėjo dainuoti. Mane labiausiai ir stebina šita vieta. Vakarykščią besiskundžiančių gyvenimu ir krizėmis masę pakeičia it pasamdyti gražiai apsirėdę, šviesių veidų žmonės, kuriem, regis, terūpi tik dainuoti, ar besidžiaugti dainuojančiais, marširuoti miniojie, o nebe skųstis internetinėje erdvėje ar bičiulių kompanijoje. Visas šniokšimas, visa opozicija nutyla. Atrodo, kad pagaliau išsipildo šviesaus rytojaus sapnas: stebima amžina optimizmo ir džiaugsmo pergalė.
Regis, niekas nepastebi, kad tai pasibaigia. Negaliu atsikratyti vaizdinio, jog jau kitą dieną būna nusipuošiamos šypsenos. Jaunuoliai, ką tik žygiavę su savo miesto simbolika, ją rytoj numes į sandėlį ir susės aplink degtinės butelį, kuris vėliau atsidurs pamiškėje, merginos, ką tik pakerėjusios šalį balsu, išlėks į turtingą užsienį be jokio noro sugrįžti. Senyvi žmonės, persirengę tautinius aprėdus eis virti samanės ir brakonieriauti. Ne visi, be abejo, ne visi, sakau numatydamas kontraataką. Šiaip ar taip, jau po poros dienų, išsivadėjus šventiniam entuziazmui, dangiškosios paliaubos baigiasi. Vėl prabyla internetiniai komentatoriai, vėl troleibusuose ir prie proletariškų stalų sugirgžda pykčiu bei nusivylimu valdžia (vienas žingsnis iki nusivylimo šalimi) nelaimingųjų balsai. Vėl per artimiausius rinkimus niekas neina balsuoti. Nežinau kaip jums, bet man kyla nerami mintis: juk kitas tūkstantmečio minėjimas, didžioji proga patriotizmui gana negreit..
Neatrandu kitokio pavadinimo: mano akim tai tiesiog proginis, etiketinis patriotizmas. Šitokie protrūkiai atrodo it iššokę iš socialinio konteksto, ekonominių sąlygų. Atrodo, tiek peikiama ir skundžiamasi, tiek matoma negerovių. Skurdesni peikia intelektualus ir "elitą", kaip nesugebančius jiems būti dvasiniais ir šalies vedliais. Šieji atsako tokiu pačiu žvilgsniu į pastarąjį sluoksnį: esą ko jis vertas, jei mėto pinigus tokiem dalykam, kaip sms'ai už mūsiškes popžvaigždes, o didžiausi tiražai yra menkiausios kultūrinės vertės informacijoje. Tačiau atėjus atitinkamai valstybinei datai, staiga visi susiima už rankučių ir patiria didžiausią palaimą. Tarsi papozavimas giminės, su kuria nebendrauji, nuotraukai. Tarsi nuėjimas į bažnyčią tik per šventes, negyvenant pagal jokius Dievo įsakymus. Tarsi emigranto gyvenimas Airijoje, nuolat keikiant Lietuvą, tačiau gausiai siunčiant sms už ją per Euroviziją.
Oponentai nedels man atšauti: tai ar geriau, jei žmogus tik mušasi ir koliojasi, ar visgi geriau, jei retsykiais tarp to jis padaro ir kažką gražaus bei visuomeniško? Mano mintis yra kitokia: problema yra masiniam latentiškume. Esant kritiniam kiekiui žmonių, kurie nuolat rodo nusivylimą, tačiau progomis - tampa didžiausi entuziastai be jokio apatijos pėdsako, tampa vis sunkiau tikėti tuo, ką matai. Kiek patvari tokia meilė šaliai, kai daugelis žmonių daug lengviau sugebėtų paaiškinti, ką joje mato bloga? Sirgimai per čempionatus, traukimai į Vilnių per tautines šventes, primena indulgencijas. Kryžiaus žygiai, traukimas į Meką - pavyzdžių užtenkamai. Patriotizmas įdomiai! Išsimuši gražų bilietėlį, ir sąžinė rami.
Tokį švenčių proga atsirandantį kontrastą mano nuomone sudaro kokybinio patriotizmo stoka. Kiek žmonių išmano šalies meną, istoriją bei geografiją, kiek jų stengiasi kasdienėje veikloje elgtis konstruktyviai ir prisidėti prie šalies ateities? Kiek galėtų argumentuotai paaiškinti politinius procesus (neskaitant tos dalies, kuri susijusi su esamom ar tariamom finansinėm aferom)? Dažnai pasukama tiesiog lengviausiu keliu. Dvi atšakos: pabūkim patriotais, kol tai fun, arba pabūkim, nes 'juk visi švenčia'.
Be abejo, visi negali tapti dideliais humanitarais ir gilių diskusijų apie tautines vertybes dalyviais. Tačiau norėtųsi, kad daugiau žmonių pagalvotų apie kaukes, kurias dedasi, ir ar šaliai reikia būtent to? Patriotizmas - ne pamojavimas vėliavėle per šventes. Tai greičiau gyvenimo būdas, vertybių sistema, kritiško mąstymo turėjimas. Tai natūralumas. Tai supratus, ir dainos gražiau skambės, ir kitos šventės nebeatrodys įfotošopintos į mūsų niūrią realybę.
