st_

Prakaituoti marškiniai nusako dar vieną netikėtą dienos dalį..
Niekad netikėjau, kad turiu intuiciją. Tačiau, kažkaip jau nebe pirmą kartą, ar įsišneku sau 'bijau, kad šiandiena dar nesibaigė', ar čia prisideda kažkas kitas. Tačiau tai beveik visada liudija, kad nusimato Post factum.

Tuodu paskutinius žodžius priminė žmogus, šian atsitiktinai sutiktas. Na kaip sutiktas - jei sutikimas yra priėjimas prie besivartančio ant žolės.. Nemaniau, kad jie taps pranašingi.
Quick rewind, aš įšoku į praretėjusiu grafiku važiuojantį truliką. Geltona, dvi, trys. Valio naktiniam šviesoforų reveransui, kur visi gali važiuot, kur nori. Mano gi tikslas šįsyk anaiptol ne mistinis. Tiesiog pas mylimą žmogų galiu lėkt bet kuriuo paros metu.. Net jei nėr akivaizdaus poreikio. Ta prasme, jei poreikis tik mano smegeninėj. Kažkodėl man tai atrodo kažko verta, bet čia jau nuomonių laisvė. Aš iššoku reikiamoj stotelėj, ir nusistebiu - prospekte mačiau degant kažkokius aukurus, tuo tarpu stiprus dūmų kvapas tvyro ir čia, Antakalny. Šliaužiu link reikiamos vietos, ten pasitinka tamsa. Nokios geriausiai šviečia, pagalvoju. Paskutinis pagaliukas, battery is low, bet čiuju taip dar laikysis 20 min. Pokalbis, tikrai reikalingas at the moment. Pro šalį pralekia mašina, sukteli ten, kur šiąnakt nelemta man. Vaikštau pirmyn atgal. Nuokalnė daro savo, triguba apranga irgi, ir man jau šilčiau nei po Anykščių vyno dozės. Vaikštau vienas.. Kartais mėgindavau pasiguost tokiais dalykais, kad pašnekovas, kažkur ten kitoj skaitmenbangės gale irgi vaikšto, gal net žingsniai sutampa. Šįsyk to neužtenka. Dantys kandžioja lūpas.
Aš įsėdu atgal į šiandien jau naudotą maršrutą. Naktį skirtingai nei dieną - ypač jaučiasi kad 5dienis-daug keiksmų, bei viens kits kruvinas žmogus stotelėj. Aš kišenėj paglostau peilį su integruotu dantų krapštuku. Kas iš jo.
Namus pasiekiu bėgte, vien tam, kad nusikratyt negative minčių persvaros. Dabar aš išsigryninęs. Jei ne pievoj ant mano striukės, tai bent sapne ant mano marškinių sėdėsim kartu, žinai tai? Tik dviese, ir ilgai. Perdien. Pernakt. Ir tai bus tikra. Juk žinai, kad tie sapnai, kurie be tavo rudų akių - antrarūšiai.

Posted by at 11:35 PM | Permalink | Comments (3)

Užsimoju kuvalda ir įtrenkiu postą metų senumo posto garbei. Jokių minčių apie kukurūzų dievukus, plz. ;) Ir niekas man nepastebit, kad kuvalda - ne-lt-žodis, aišku? (pirmas, kuris atspės, kad tokios kalbos implikuotos kalb.kultūros įskaitos, galės su manim sugert kokio Rojaus/Gojaus;)

Šian mes keliamės kaire koja, nrrh, žadintuvas paslaugiai pasitraukia. Atliekam įskaitiškus formalumus auditorijoj su dar 20 neišsimiegojusių žmonių, ir iš dyko buvimo pasileidžiam bastytis po miestą viešuoju transportu bei kojom. Kaitra primena apie save įvairiausiais pavidalais. Nu bet turėjau paimt flanelinius marškinius, tik jie vieni turi pakankamai kišenių. Žygiuoju Nemenčinės plentu [kurr šviesoforai, r?] MiniMaximoj didelės eilės, taip ir nesuprantu, ar mano ledai jau šaldikly buvo sutirpę, ar tokiais tapo belaukiant. Mintys dūzgia kaip uodai. Bandau gelbėtis sms'ais. Deja, atrašyt neskuba niekas [gal, kol aš čia blūdiju, tarifus užkėlė?]. Taip ir lieku sau žygiuot per dulkes. Ypač prastai, kai išsibaigia ledai. Mintyse įsisuka sena daina, pratreisinu prisiminimus, iš kur ją žinau, pasirodo, čia archyvas gan išsamus, prisimenu anus laikus, ir save, tada dar 5metį. Norom nenorom parodau dantis švilpiančiom pro šalį mašinom, pagrindinio šalies archyvo rūmams, ir margaspalviam tikriem gaidžiam, vaikštinėjantiem priešais jį. Jo, mažą save galima ir mėgt. Tada nereikėdavo lenktis, kad nusiskint žibutę.
Iš už kažkurio posūkio keistu būdu išnyra netikėtas žmogus. Niekad neišeidavo pažint žmogaus iš eisenos, bet iš šypsenos - possible. Oh, at last a conversation. Šiandien teištariau gal 20 žodžių, ir didesnę dalį jų - būtent šitai šypsenai. Išsiskiria mūsų S, V ir T dydžiai, aš toliau vienas. Einu ir tyliu. Ir po kažkiek laiko - purpose. Visam gražume. Dusyk sapnų objektas, ale nors sapnai ir mistifikuoti, mažai skyrės nuo to, ką pamačiau. Gal first impression. Kontaktas tetrunka 20 minučių, bet tiek - per akis. Veju iš galvos implikacinius operatorius, ir, kaip ir pridera - į vieną autiką nespėjęs, kito laukt patingiu. :)

Posted by at 8:05 PM | Permalink | Comments (3)