provinciali išpažintis II (su atgailos ir išpirkimo elementais)
O dabar įvyko kažkoks moralinis prasiblaivymas, susigėdus dėl I dalies turinio, formos (matyt, visgi klaidinančio pavadinimo), paties parašymo fakto. Ką suvokiau šiandien vaikščiodamas po kambarį maždaug 5 žingsniais priekin ir atgal (kažkodėl šitaip mentalinė žievė labiausiai įkaista produktyvumo prasme. Norėčiau besvorio laptopo, kuris plūduriuotų ore po rankomis, kaip viskas rašytųsi, nuo blog'ų iki magistrinių): suvokiau vieną komponentą - žvaigždę, kurios man trūksta iki kūrėjo nimbo - tokio pasitikėjimo savimi. Arba pastatyti kažką įspūdingesnio už Eifelio bokštą, arba išvis nepradėti. Kol kūrėjai nepradėjo juoktis, skubu patikinti suprantąs, kad man visai tikėtinai trūksta ir įvairių kitų komponentų (tik ne apie tai dabar).
Bet yra reikalas pratęsti ir pabaigti, kas buvo rašyta tenai. Tai netikslinga ir dėl to, kad tai dubliuoja kur kas teisingesnį aprašymą, tad viskas bus trumpai.
Išties laikrodis ten caksi kitaip, bent iš pradžių atrodo, kad laiko pilna, taip pat ir galimybių, iš esmės naudojiesi saulės laikrodžiu, ką daryt, pasako tamsa. Saulė pavaduoja ir kompasą, instinktai tempia į pavėsį, ir viskas. Vaikų rojus, galvoji, nes būtent tokiai pirmųjų nepriklausomybės metų vaikystei priklauso visi tie vaizdiniai, karštis(->vasara->atostogos), egzotiški žmonės (imigrantai) pardavinėja egzotiškų skonių ledus, picas, beje, geresnes ir neretai pigesnes už mūsiškas, atleiskit už hedonizmą, kai buvau mažesnis, bet kažkodėl puikiai iš tuomet prisimenu valandinę eilę, po kurios gavau bananą /matyt ekonomika dar nebuvo perorientuota/ , o paskui paaiškėjo, kad man nuo bananų alergija.
Taigi, pavėlavę į tokį rojų bandom atrasti kažką sau, kažkiek ir atrandam, bet mon dieu, sėdant prie /kitaip nepasirinksi/ baltos staltiesės nejučiom galvojasi, kad nuevoliucionavau kita kryptim, ir kad to baltumo man niekad nereikės. Tai, kad dangus be debesies, duoda ir gero - prireikus foto-grafo-maniškai pleškint tas begalybes vaizdų, dažnai esi priverstas žiūrėti pro akutę, šitaip tau patiekiama triguba zuikio porcija - ir nuo karščio pasislepi, ir šiaip strutiškai veidą prisidengi, o dar įsivaizdini esąs žingsneliu aukštesnis, nes žiūrėt į ekranėlį neva labai vartotojiška. Nuolatinį prakaitspaudį karštį papildo reljefas, net lipdamas nuo kalno keikiesi, nes žinai, kad tai reiškia, jog netrukus vėl lipsi į. Vaikščiojimą išzigzaguoja ir kampai, kur pamatai vandens pasipildymą iš hidrantų, tas vanduo bėga ir bėga, pas mus iškart prikištų trokštančius afrikiečius. Apskritai tas vanduo iš čiaupų kažkuo primena distopišką vienos rusiškos fantastinės apysakos, vaikystėj skaitytos, pagr. veikėjo sapną (jis gyveno laboratorijoj, kur buvo mėginama kurti gyvybės formas ne anglies, o silicio pagrindu): dykumoj egzistuoja išvestos silicinių augalų, gyvūnų rūšys, taip pat ir nerangūs siliciniai žmonės, kurie privalo vergauti 'miklesniems vadovams' (įprastiems žmonėms). Kitaip jie vietoj silicinio gėrimo gaus paprasto vandens, nuo kurio suakmenės. Mes, matyt, irgi būtume netekę skysčių ir suakmenėję be čiaupų vandens. Na, bet tai tiesiog abejotinos kokybės lyrinis nukrypimas. Verčiau reiktų krypti prie dar didesnio glaustumo. Keista pamatyti miestą, kuris visas toks, ir dar aukštesnis, nei Vilniaus senamiestis, ne taip keista pamatyti plaukiojamąjį miestą, visiškai be automobilių (!), bet vis tiek smagu, ypač ilgiau pabuvus. Labai keista įgriūt į vandenį pliaže, o tas vanduo elgiasi kaip su muse barščiuose, laiko paviršiuje. Rankšluostis ir po mėnesio dar sūrus. Keista, kai toj pačioj šalyj vieni supermarketai miesto centre dirba sekmadienį iki 22h, o kitam mieste - darbo dienom tik iki 20h, negana to, visai neužtinkami. Ar daugiau kas keista? Vargu, nes nelabai ir prisimenu, visa kita aišku, tai tiesiog teorija, pamatyta praktikoj. Tai ir bus tam tikra provincialumo forma, kai apie visokius dalykus esi prisiskaitęs tiek ir tiek (nors savo akim nematęs nieko), ir daug kam važiuodamas nusiteiki. Bendras išsilavinimas gali būti labai baisus dalykas: padaro daug ką 'matytu', 'įsivaizduotu', nebestebinančiu, šitaip naikindamas ir vaikystę; ilgainiui niekad nebežinai, ką žinai, o ką netrukus užmirši, kas svarbu, kas ne. Tad gal tiek, daug puikesnis, nuoseklesnis aprašymas (apie Romą, Veneciją, Milaną, lėktuvus, autobusus, traukinius, metro, kojų raumenis, veiklą tarp antakių atsivėrimo ryte ir užsivėrimo, su trečiosios akies nuopelnais) visai kitur, kam labiausiai reikia - žino kur . :>