pavienis veltinis su socialiniais ornamentais
Nemeluosiu pasakydamas, kad bene didžiausią problemą visada matydavau priverstiniame žmogaus sąmonės vienišume. Ne vien gamta turėtų pykti ant mūsų už taršą: mes irgi turim ką jai prikišti už žiaurų surėdymą - žmogus gavo protą, begalinį troškimą suartėti su kitu protu, ir visiškai jokio patikimo būdo tai užsitikrinti ilgesniam laikui. Įdomu ar apskritai gamtoje įmanoma tokia technologija, kaip du viename, koks nors tobulas mechanizmas su lifetime warranty. Jei kažkokiu būdu dvi minčių sekos iš tikrųjų sutaptų, tada nebeliktų poreikio jų daugiskaitai, jos susiprastintų t.y. vienas ir būtų vienas. Ir jei jos kartais norėtųsi rinktis skirtingai, tuomet jos pasmerktos amžinai konkurencijai, demokratijos principai čia neveiktų, dvi veto teisės grėstų blokuoti bet kokį sprendimą. Diktatūra? Ilgainiui prigimdo sukilėlių. Rotacija? Nuo jos žmonės pavargsta, kaip ir nuo viso ko racionalaus (juokingai paradoksalu, bet va valdžia nuo murkdymųsi rotacijose (pareigos, partijos, pozicijos) gelbėjasi kitokiomis rotacijomis, karts nuo karto surengdama masinį kryžiukų-nuliukų žaidimo flashmob'ą; tai turbūt vienintelis flashmob'as kuris pavydėtinai sėkmingai pritraukia vyresnio amžiaus žmones.
Net ir fizinio artumo [kaip objektų] suvokimo skalė yra pernelyg reta, presence suvokimas nedidėja laipsniškai, kaip turėtų. Jei nežinia kur esančio žmogaus nematai čia pat, prieš savo akis, tai jis ir yra nepasiekiamas. Visiškai vienodai, 1/ ar jis šiuo metu žvelgia į tavo pakaušį iš metro atstumo, iš balkono, vogčiom iš už namo kampo, 2/ ar yra kitoj rutulio pusėj, kitam žemyne, kelių kilometrų aukštyj/gylyj, ar 3/ jo išvis nebėra. Ar galvoja apie tave, ar ne, ar nė nebegali galvot, objektyviajai tikrovei nusispjauti. Radarai atrasti; tačiau jie pranešinėja tik apie lėktuvus. O kiekviena karta atneša naują naivių žmonių bangą, ne tik nepagalvojančių apie tai, bet netgi tikinčių, kad esama būdų tą ryšį sugauti taip, kaip užfiksuoti [lock] taikinį sugeba modernūs ginklai: kad žiedai gali veikti kaip prancūziškos spynos (tikrai galvoja, juk matėt ant tiltų?), kad ištarti mylimo žodžiai būtinai įgaus Konstitucijos galią, ir, kas baisiausia, tuo, kad žmonės jei ir keičiasi, tai tik į geresnę pusę.
Tikiu, kad kai kuriem išties viskas pasiseka, ir norėčiau (o jei žinočiau kaip - nepagailėčiau pastangų), kad tokių pasidarytų dauguma. Tačiau šio vakaro rašliava akivaizdžiai ne apie tai. Norisi trumpai žvilgtelėti į alternatyvą - o kas lieka kitiems?
Nieko keisto, jei ilgėdamiesi ryšio įjunkstame į kompus. Elektroninis dėmesys, kad ir keikiamas dėl savo šaltumo, vis tiek pasižymi tam tikrom garantijom, kad neliksi užmirštas, jei tik pats nenorėsi; čia tarsi yra netgi kažkas panašaus į minėtą trokštamą radarą. Internetas puikiai sužaidžia masto ekonomijos principu - čia visų tiek daug, jei ne vienas, tai kitas atsilieps, ir dar, ir dar, technika nereikli, ji leidžia pagalvoti prieš atsakant, visada maitinasi vienodai, o valgis nebrangsta, morčiaus nebūna, vaistų nereikia jai nereikia nei vedžiojimo, nei medžiojimo, anei priežiūros išvykstant atostogom; ir net jei vis tiek sugebi su ja susipykt, paprasčiausiai gali trumpam išjungt; be to, nuskambės visai šventvagiškai, bet netgi laptopas pilvą gali šildyti ne prasčiau, nei katė. Nagi tikras socialinis erzacas, korys, į kurį gali tupdyti savo sąmonę. Dabar dar reiktų maisto redukcijos - kažko panašaus į šunų ir kačių maistą žmonėms (tik visos reikalingos medžiagos), pageidautina apskritai kapsulėse, ir, žinoma, taupių būstų, idealas galėtų būti japoniški viešbučiai (tie, kur kiek panašūs į morgų stalčius) .
Ir toks pusrimtis potėpis pabaigai. Esu iš tų, kurie tiki, kad ateičiai nemažą įtaką turės pasaulinio masto demografija ir gyventojų slinktys. Kartais išties pagaunu save alternatyvą surenčiant būtent taip - geriau tai, ką anie gausėjantys ten turi rytuose, taip pat ir artimuosiuose, ar tai, ką mes, kurių mažėja, turim čia?