Apibendrinant
Vakarais dabar šalta, aš sėdžiu namie, geriu kokią arbatą, ir svajoju apie romantiškai stūgaujančius vilkšunius už langų. Jei tokių būtų, gerdamas arbatą nežiovaučiau.
Naktim miegasi dar smarkiau ir ir įnirtingiau, pasekmės kitoj pastraipoj.
Ryte nespėju bent į du viešojo transporto griozdus. Tradicinis žmonių katilas užsidaro ir nuvažiuoja be manęs. Nejučia prisimenu draugo vaikystės norą užaugus turėt draugą - auto-/troleibuso vairuotoją.
Dienos slenka su manim visai nesitarusios, atneša, ko visai neprašau, ir išvis aiškina, daugmaž, pretenduoji į suaugusius, vadinas, išmok gyvent diskomforte. Keikiuos, taikstaus. O kodėl ne? Visvien absoliučiai nebeliko ką veikt.
Jo, savaitgalius irgi ėda mokslai. Skirtumas: nereik šokuot į viešąjį katilą, naktimis tyčia nesimiega įnirtingai, keičiant knygas užplaukia sentimentai. Spėju kokią minutę ilgėtis ne pačios seniausios praeities.
Pakeliui univeran sentimentai nelenda. Sezonas nusimato tada, kai iškris sniegas.