middle
Kai pagaliau gauni progą čia prisėsti, nusiteikimas būna išsisklaidęs, energijos - tik likučiai, o žodžiai - kurie turėję būti it aguonos, įkepamos į kvapnią bandelę - išsisklaidę po visas kertes. Žmogus pernelyg greit keičiasi; būkit geri, atraskit termosą, kuris galėtų išsaugoti to meto nuotaiką.
Ir iš ko daugiau tokių žodžių tikėtis, jei ne iš manęs, kuris net savo sąmonei nutiesęs atskirą kelio (ar laiko?) juostą, kuria ši galėtų bėgti, kuris prakirtęs savo vidiniam pasauliui langą į 2005-uosius, metus, kai savaitės dienos atitiko šių metų savaitės dienas: man užtenka netgi tokio simbolizmo, o jo juk esama kur kas daugiau. Kiti gyvena, o aš prisimenu. Vakarykštis epizodas, kuomet miestą uždengė raudonas šydas - ant medžių, asfalto, mane užklupo pačioj šiaur-ryčiausioj miesto kraujagyslių tinklo dalyj, tačiau mačiau jį tik akimis - atmintimi čia pat šluosčiau dulkes nuo tokio pat ryškaus vaizdo, it per geltoną stikliuką 2005 m. liepą stebėto pačioj pietvakariausioj vietovėj, irgi visai šalia kraštinės arterijos. Tačiau ta įsivaizduojama sena vaizdajuoste važiuoji tik vienas, kitų ten tik blyškūs įrašai - jei jie tada ten ir dalyvavo, tai jiems dabar jau vienodai. Kai kas, tiesa, net paprašo papasakot, kas buvo veikiama konkrečią konkrečių metų dieną; tačiau net tas smalsumas negilus, jie tuoj pat rikiuojasi į dabartį. Galbūt jų aukso amžius buvo kitu metu, ir jie mieliau bevelytų prisiminti jį, tai visai suprantama (bet daug sunkiau su jais susitapatinti, jei jie tiki, kad jis dar ateityje). O apskritai labiausiai laiko bėgimą gali parodyti iki tol nepažinoti, bet šiaip jau simpatingi žmonės, energingiau, ir nuoširdžiau, nei tikėjaisi, nusijuokę iš tavo "šiaip man viskas, kas buvo po 2008 m., yra nauja".
Bet kaip viską, ką sakau, sunuoseklinti? Paskutinė skaityta autorė dar 2004 m. išleistoj knygoj pastebi "<...> visi žino, kad po keturiasdešimties pamilti protingam žmogui beveik neįmanoma. Nes viską iki nuobodulio žinai, kaip buriant kortomis - kas buvo, kas bus ir ko nesitiki." Dar maloniau būtų cituoti, jei čia būtų pabrėžta, kad šnekama apie gyvenimo pamilimą, o dar geriau, apie visai viską (beliktų tik beveik perpus padalinti nurodytą amžiaus cenzą). Net ir ta svetima dabarties (po 2008) naujuma - tik gerai pamiršta sena, anot nežinomos autorystės posakio. Jūs bijot nebūties, aš bijau dusinančio cikliškumo, tokio, kur įkvėpimai tik sunkėja. Galbūt atrodo, kad registruodamas dabartį, sutikrindamas ją su praeitim, mėšlungiškai bandau atrasti kažkokį įrodymą, jog ciklas vis dėlto gali būti išlenktas į tiesę. Tačiau ne, aš greičiau kūriuosi praeities inkliuzus, kol kas dar minkštus ir trapius, tokius jautrius, kad jie kol kas gali tarpti tik mintyse, sąveika su realybe juos greit oksiduotų, paverstų chaotiškai desiintegruojančiu objektu - skirtingi prisiminimai nemėgsta grūstis siauroj erdvėj. Tačiau nuo jų bent šiek tiek atsiduoda ana nuotaika. Naminė jų gaudyklė, be jokių pramoninių termosų. Savaip galiu suprasti JAV lietuvius, kurie po pusšimčio metų Lietuvai atgavus nepriklausomybę neapsilankė, nes norėjo prisiminti ją tokią, kokią matė paskutinį kartą. Jų prisiminimai irgi nemėgsta grūstis. Aš panašiai ramia širdim apleidau jūrą. Neribotam laikui. Užteks ir atvirukų, piešiamų mintyse.
Simbolizmas ir dabar manęs nepalieka: laikrodyje šviečia ne tik tuoj pat įvykusiantis metų persisvėrimas į kitą pusę, bet ir atvaizdas prisiminimo iš lygiai 6 m. atgal: diena, kurios kelios minutės buvo intensyvesnės už visa, kas įvyko nuo 2008 m. Ir kokia smagi ironija: tuomet buvau tinkamai nusiteikęs, bet totaliai nepasiruošęs. Dabar save greičiau tiktų įvardinti pasiruošusiu, bet visiškai be nuotaikos.