nearBY
Ar niekad nekildavo minčių, kodėl ją taip sunku apibrėžti? Mūsų žemiškoji anapusybė, nuglostoma dažniausiai periferine vizija; juk įsivaizduojame esą tokia reikšminga dramatiško išsidėstymo dalis: senojo žemyno geo-vidurys, o visai šalia jo - siena, viena nestabilesniųjų XX-ajame, su savais kyšuliais, apendiksais ir nerealizuotom svajonėm, rašale ir vaške mirkti palikusiomis sutarčių raidėmis. Baltarusija = Gudija, ši lygtis atsiveria ironiškai eižėdama: kairė dalis siejama su balta spalva, dešinė gi su gotais, šieji mūsų kartai - juodi: būtent kolorito kontrastingumas atveria vartus į pažintį.
Fone - istorijos batalija, ar tai buvo mūsų ar jų valstybė; paskui - valstybės dalis; eiliniams piliečiams, nespecialistams nežinomai vyksta kažkokie aršūs kalimaisi, nenusileidžiantys [kaip pasakojama teisininkam studentam] skyrybų bylų nagrinėjimams - kam atiteks šaukštas, o kam - pagalvė. Tik čia dar sudėtingiau: neišsprendžiamas daugiapatystės atvejis (tik be šariato teisės ir nepriklausomo arbitro) nes dar saitais sujungti ir su Lenkija, na ir Ukraina - į temą. Mūsų Sapiegos, ar jų Sapiegos, kaip išvis valstybė vadinosi, kur turėjo medžioklės namelius, kokia kalba rašė, ir kokia - iš kur į kur - buvo madų kryptis (įdomu, kad visame tame reikale į antrą planą neproporcingai nuplaukia žydai: jei tarpukariu turėjom ministrą "be portfelio" - ministerijos - žydų reikalams, tai keliais amžiais anksčiau buvo reversiškai: žydų reikalai be ministro). Tačiau turbūt visi, taip pat ir mes, turbūt irgi siekiam ne objektyvumo, o pasitenkinimo: juk pagal mus latviai tai truputį mūsų, ir baltarusiai taip pat, bet mes patys tai jokiu būdu ne truputį lenkų ir ne truputį rusų.
Gyvendamas mūsų žiniasklaidos apgaubtame lauke norom nenorom tikiesi šalį pamatyti pagal seką: jei autokratija, tai matyt daug standartizacijos; tai, kad visi laukai nukloti sniegu, žinoma, nesiskaito, tačiau dažnai panašios, o dar dažniau vienodos tvoros - lyg ir nebeatsitiktinai. Minske tos tvoros savotiškai prasitęs pavirsdamos monumentaliais pastatais, kurie skiria, na bent jau lauke dominuojančius -11 (laipsnių) +7 (vėjo) nuo (taip norėtųsi manyti) viduje esančių raudonų kilimų, didžiulių paveikslų ir rusiškų virdulių. Tačiau kol kas akyse - tik tvoros, Minskas tebelaukia vaizduotėj, o čia kas, lygumos, Baltarusija gan aukštai virš jūros lygio, taip aukštai, jog su ja net neturi jokių reikalų. Belieka domėtis žmonijos veikla joje: su senaja aišku, ypač mum, galintiem pas save matyti faktinai viską tą patį, tik ne Кири́ллица . O štai naujoji jau domina: daugiatūkstantinius skaičius degalinėse keičia visiškai kitokie - visa tai papildomos sekcijos, nurodančios valiutą, kuria tos kainos, dėka (BYR, EUR, USD). Su USD apskritai keista, štai suvenyrpalapinėse galima rasti pliušinių žaisliukų, celofane gražiai įpakuotų kartu su Dž. Vašingtono vienetuku; o nepavyksta rasti visai - palapininio/kioskinio greitmaisčio (ar jie jau praaugo kebabų ir picų stadiją? ar dar nepriaugo nė iki čeburekų, hotdogų, bent bandelių su dešrelėm)? Ir taip ir toliau, vėjui švilpiant į ausis, jog šildytis čia turbūt reikia pigiuoju benzinu, save vis labiau smaugi šalikais, o 5-10 min trukmės takas išdekoruota atvira vieta tarp užšąlusių vandenų atrodo it minų laukas pakeliui į Sniego karalienės rūmus, rodytųs, varvekliai ne krenta, o pavirtę į vabzdžius zuja aplink ir duria, gelia - ironiškas vasaros negatyvas.
Pasidalinta ir senovinė buitis, paanšumų čia daugiau nei skirtumų, jau ne tik heraldika, bet ir kitoki atributai - rekonstrukcijos, apranga, įrankiai, ir šaltis, ir jame būtinybe kone tampantis samagonas [raugintas agurkas, medus], prie maisto besisukiojančios katės, prie vežimų - žirgai - visi įvaizdžiai čia taip mūsiški. Nors.. "Ar ir pas juos yra posakis apie džiaugimąsi degančia kaimyno trobą?" - klausiu. Bet ne, man sakoma, šitoj vietoj jie kitokie - familiarusai slaviškas vaišingumas ir broliškumas esą užblokuoją aną savybę. Galbūt, galbūt, karpau ausim, kurios dabar visai norėtų pasišildyt prie kokios degančios trobos. O vėjas nesiliauja, temsta, vėsta, ir netgi laikrodis, persuktas valandą į priekį, jau pradeda žaisti savo triukus su sąmone. Tik užsisklęsti ir persikrauti, hibernate.
Ir atitokti jau artėjant prie miesto. Vėliau, tik vėliau, jau braukiant per Vilniaus ribas bus galima suvokti, kuo Minskas kitoks: priemiesčiai čia prasideda jau iš tolo. Jei įvažiuodamas į Vilnių dar ilgą laiką už po ženklo dardi kažkokiais miškais, dykvietėm, namais nebent tolimam horizonte (o kur dar vienišutis TV bokštas), tai čia tokio jausmo, jog miesto ribų ženklas pastatytas balandžio 1-osios proga, nėra, ir tai akinančiai atsispindi netgi skaičiuose: M. oficialus plotas yra apie 3/4 V. ploto, o gyventojų trigubai (tiesa, V. urbanizuotas plotas tesudaro gal tik kokį ketvirtį). Tačiau M. pasitinka ne tik aplinkkeliu, kurio mes, V-iškiai neturim, ne tik šviesoforais, turinčiais papildomas it elektrinės viryklės žioruojančias sekcijas (nesuktiii), bei verčiančiais tyliai krutinti lūpas, savom kalbom skaičiuojant kiek liko iki žalios/raudonos, ne tik blokinių namų, primenančių Fabijoniškių, Justiniškių monolitus, tik didėlesnius, bei viadukų venų tankme. M. pasitinka tamsa, šitaip pirmąjį įspūdį, savo kitoniškumą atmintim įrėždamas fotonų srautais: čia spalvotai, apšviečiami daugiabučių viršutiniai aukštai, kiti pastatai irgi spalvoti, mirgantys, tačiau šis žaismingumas staiga nebeatrodo toks turtingas, suvokus, kad jo trupiniai tokie svarbūs ir blausokai gatvių šviesai. Akcentas čia aiškiai ne į apačias, o į viršų, gausūs užrašai viršutiniuose aukštuose ar ant pačių pastatų - į pirmą planą išsišauna angliškų firmų ženklai ir rusiškų įstaigų pavadinimų konkurencija. Kaip niekur ryškiai čia padvelkia ryškia šalies jausmų ambivalencija anglosaksiškos/vakarietiškos kultūros atžvilgiu, ir pagaunu save galvojant, kaipgi atrodo gatvės, sakykim, Kuboj, Venesueloj, Irane, Vietname. Mūsų praeitis, ankstyvoji nepriklausomybė? Kiek panašu, bet tuomet vėlgi: pamatai didžiulius aptvertus parkus, į akį krintančias čiuožyklas, mūsiškių formoms artimus troleibusus; Nepriklausomybės prospektas, pretenduojąs į UNESCO sąrašą, kaip vieningos stalininės architektūros pavyzdys, tik iki galo užtvirtina bendrą įspūdį. Grįžęs ieškosiu su kuo palyginti tą nesibaigiančio didelių rimtų mūrų iš abiejų pusių jausmą, ir trumpam sustosiu prie ne visai tikslaus, bet perteikiančio bendrą mintį "įsivaizduok, jog vis važiuoji ir važiuoji, o tau iš abiejų pusių be galo tęsiasi statiniai, panašūs į Mažvydo bibliotekas". Pirmos akimirkos gražios, kol nepastebi, jog visa tai šalta: ne tik tamsūs šaligatviai, bet ir neaiškioji visų tų mūrų paskirtis. Jie visi panašūs į nebylius muziejus, ir kad pasiektum kitą adreso skaičiuką, reikės pro bet kurį eiti kokias penkias minutes; tinka tik akiai ir pamąstymui, tačiau ne praeiviui (nes jam jis per didelis), ir net ne fotoaparatui (nes jam jis taip pat per didelis). Pastatų paskirtį mistifikuoja ir jų motorinio pasiekiamumo akivaizdumo stoka: vienintelės mašinos yra tos, kurios važinėja gatvėse (nematyti nei gausių kiemų, nei aikštelių, gal miestą gelbsti požemis?..) Gal - bent jau požeminės perėjos, kaip ir pridera metro turinčiam mieste, gausios. Netrunka ir paaiškėti praktiškoji to "nėra kur nueiti" pusė: tarsi ir centras, tarsi ir savaitgalio vakaras, tačiau nieko panašaus į lietuvišką tūsą ant kiekvieno kampo; kavinių ir parduotuvių čia reikia aktyviai ieškoti. Tamsaus gymio vyrukas su dviem maišais ir treningu užkalbintas rusiškai itin plačiai nusišypso ir atsako angliškai. Pirmasis kontaktas - su užsieniečiu, tikimybių teorija krizena, bet bent jau paaiškėja, kurgi parduotuvė. Ėgi, kainos tai panašios į mūsiškas, išskyrus, aišku, akcizines prekes, ir tai supratus belieka atsidūsti tuo atodūsiu, kuris pažįstamas tik nevartojančiajam. Asortimentas ir iš(si)dėstymas panašūs į mūsišką dešimtojo dešimtmečio viduryje, kas visai įdomu Per rankas eina dešimtys tūkstančių, prilygstantys keletui litukų, čia griežtai - jokių monetų, juk kainos prasideda šimtais; tik šiugžda ir šiugžda begalinis popierius. Visgi parduotuve apsiriboti kažkaip ne taip - norisi ir užeigos, tačiau bandymas sekti požemyje pasitaikiusia reklama - bergždžias - gatvė lyg ir ta, bet adreso skaičius skiriasi per kelis, vadinasi, o to užtenka nebenorėt: mat teks eit nežinia kiek, kol praeisi kelis reikiamus milžinus pastatus (o vien jau ėjimas iki kito pastato kampo, kad pamatytum bent jo numerį, alkanas ėjimas vakaro šaltyje, būna, kad ir sumažina kantrybės); pastatas su gausiu žmonių susibūrimu, kaip ir įtarta, kino teatras; dar vienas pastatas, iš nevilties it vabzdžiam belieka skristi į bet kokią blykčiojančią šviesą, paaiškėjo besąs moterims, ir, rodos, ne bet kokioms, o, sakykim, turinčioms akcijų, o visai šalia jau ir galima pavalgyti, tiesa, perkimšta žmonių (logiška). Tačiau šiaip taip pavyksta rasti, įsikabinti ir nebepaleisti (ir visgi - dvigubai brangesnė už kavą arbata?). Tačiau ir to vakaro užtenka, kad Minsko (šiaip jau kažkada visai antraeilio miesto, kaip kad ir Varšuvos), nebeišeina laikyti vien mūsiškos kolonijos sostu, tiesa, šiek tiek peraugusios ir pasimetusios, nors ir neaišku kuo laikyti, ir neaišku, ar jie patys žino. Tapatybė iš neatvirumo pasauliui, tapatybė iš newfound kovingumo istorijos klausimais, tapatybė iš naujausių laikų istorijos ypatybių ir bandymo savitai sukombinuoti jos elementus, leidžiant šiame žemės lopinėlyje pasaulį suktis šiek tiek lėčiau, bandant žaisti relikvijos korta, tikėkim, nebūsiančiai iškeista į mesianizmo kozirį, tapatybė tiesiog iš turimos architektūros ir iš neturimos architektūros nebuvimo (kartais atrodo, kad šią šalį nuo mūsų atstūmė ne kas kitas, o normalaus M. senamiesčio neturėjimas, o vien tik centro, žinia, ne dėl savo kaltės, o dėl karo, svetimųjų), tapatybė parduotuvių (o jose - greitmaisčio, netgi bandelių) trūkumu, užtat įpratimu gatves tebevadinti Lenino vardu (visa taip taip pat ir miesteliuose), tapatybė, paremta daugiau kaminų su besiveržiančiais dūmais (šaltis, dėl kurio dūmai tirštesni?), mažiau apleistų pastatų (sniegas uždengia?), mažiau netvarkos, asocialumo, bet taip pat ir žmonių gatvėje (šaltis?). Kitą dieną vėl spigins šaltis, pavadinkim tai hipotermoagorafobija, arbatos įpils ne tik į puodelius, bet ir in įduotą termosą; o dienos šviesoje atsiveria nauji kontrastai: McDonalds, Oktiobrskaja metro, pernykščio teroro akto vieta, centrinė Nepriklausomybės aikštė, kurios vidury - paminklas Leninui, prieky - vyriausybė, ją supa panašios įstaigos, dešinėj - visai netuščia bažnyčia su.. lietuviškom pamaldom; lendant į trimatę erdvę - po ja - požeminis mall'as/prekybcentris, o bandydami įsivesti ketvirtąją dimensiją prisimenam praėjusios žiemos kraują tenai pat. Savaip šaunu, kad būtent per šią aikštę dar teks bėgti gerą dešimtį minučių pirmyn atgal - iki pašto - požeminėse paeiliui sutinkant skinelius, juodaodį ir kažkokius pareigūnus (šie, beje, pernelyg nesirodė, jei neskaitysim tokiais pat negyventojais atrodžiusių kareivukų). Ironiška, tačiau tuomet paskutinįsyk jaučiausi toks laisvas ir mobilus; dar nežinojau, kad po maždaug 50 valandų į porą kojos pirštų pabūti nuomininkėmis ateis siūlės, ir netekęs šiek tiek kraujo tą patį vakarą net šiltam kambary drebėsiu po antklode, be jokio -11°C, be jokio +7 m/s.
Minską apžiūrėjus įprastai, progą jį pamatyt iš viršaus teikia vakarais žaižaruojanti, dieną keliakalbiais užrašais pasitinkanti nacionalinė biblioteka, deja, besanti panašiam pakrašty kaip ir vilniškė "Paukščių tako" apžvalgos aikštelė; visgi nuo jos stogo laisvai žiūrėti neįmanoma - tik per specialius mokamus prietaisus (kurie, regis, užšąla atitinkamose temperatūrose, arba per gausius apsauginius ekranus (kurie, regis, taip pat kuo abejingiausiai pasidengia šerkšnu). Viduje kavinėje šilčiau, šis tas irgi matosi, tačiau, galbūt nusprendus, jog Minsko vaizdo pačiu rečiausiu rakursu negana, ant sienos kabo nuotraukos iš Venecijos. Bene maloniausia - grįžti bibliotekos papilvėn, prie kioskelio su pyragėliais, į kurį nespjauna ir vietiniai, ir, paaiškėjus, kad su kondensuotu pienu nebeliko, pasiiėmus su mėlynėm, ir, žiūrint į čia pat gausiai čiuožinėjančius vietinius, stengtis - mažesniais kąsniais.
O ir grįžti su tam tikrom baimėm: kaip ten visgi su ta siena ir daiktais, kiek prie jos laiko; kur dėti paskutiniuosius rublius; kaip eisis dorotis su savim, kai iš darbo ir į darbą - be jokio inkubacinio, atsigavimo periodo? Galutinai svaigų supratimą, kad tu dar kol kas keliautojas ir apskritai pozityvą nupurto čia pat stovinčių furų eilė, pro kurias leki normaliu greičiu kokias dešimtį minučių.
Ir visgi - kiekvienas apsilankymas apendikse - savas žavumas. Vieno tokio padėtį empatiškai geriausiai supras tik kitas (man tai primena Yin ir Yang - ne vien lygybę, bet ir vienas kito išsikišimo priėmimą, leidimą būti nepatogiam, nenugludinto deimanto toleranciją, meilę, leidžiančią nenugenėti šakos), tad ir dedikuoju šį įrašą kito matmens išsišokėliui - vasario 29-ajai, esančiai riba tarp metų laikų, paskutiniąja koja tarpduryje, neleidžiančia užtrenkti žiemos. Panašiai ir šis - gretimas kraštas, istoriškai toks artimas, in present toks nutolęs (turbūt panašiai yra Korėjoms, buvo Vokietijoms, galėjo būti Vietnamui) - ir vis dėlto skelbiantis tą patį - konkuruojąs dėl istorijos, tikįs savo tranzitinės zonos reikšme (visai kaip ir mes, - visi neva esam tariami "tiltai tarp rytų ir vakarų") - ir gaila, ir iki galo sunku suprasti, kodėl tiek laiko dominavus panašumams, dabar viršų paėmę skirtumai.
Galgi ir tas pavadinimas Baltarusija visai priot. Juk išeina, jog mūsų atžvilgiu tai jie per vidurį - šalia baltų. Ir šalia rusų.