Tvarka sieloj
Nuolat kartojau sau, kad išsiliet norisi tik tada, kai kažkas graužia.
O vat ne visai taip. Efektyvi ir gerų emocijų bomba. Mintyse siautulingas gėris - kai dangaus šviesulys perima kandžiojimo pamainą iš uodų, kai žaibai ne perima - o jau atima - estafetę iš minėtojo šviesulio, kai stiklais varva Niagaros nirvana, o temperatūrų kaita - pilnatviškiausia šiais metais. Bomba net nustelbia prisiminimus, kad šiandien suvalgiau du nemažus ypač skanių ledų gabalus (o tą tai retai užmirštu tą pačią dieną).
Naminiai gyvybės vienetai daug uostosi, apyšvariame stikle - animuotas paties atspindys, o fone natūraliai žaibuoja.
Gerai praleist su savais žmonėm laiką. Gerai jaust savumą. Gerai turėt dvi +++ dienas iš eilės. Savaip žavu, kad vos už kelių km? /h ? kabo kursinio damoklas. Ir apskritai, nutolsti nuo kitų metaforinių lay'erių, kur šiandien netoliese sprogo dar viena bomba (kartais šiame layer'yje vykstančius procesus matau it laivų mūšį. Sužeistas/Užmuštas/Pro šalį. O šįkart - kaimyninis laivas). Tačiau, jei kažkas skęsdamas - perkeltine prasme - išlieka stiprus, means, nė velnio jis neskęsta.
Ir _beveik idealu_ susilieja su _idealu_ - mano {kompo apgadintomis} akimis.