Rock nights revisited
Per savaitę viskas turėjo susikontempliuoti geriau. Karšti orai buvo benuplauną norą apskritai kažką rašyti, bet kažkokia vidinė smėlio tvirtovė atlaikė.
Taigi, prieš desėtką dienų paneigdami dvimetes tranzo tradicijas sulipom į banalios veislės plieninį žirgą (bet tą didijį, kuris prašalaičius priima ne ant keteros, o tik į pilvą) ir patraukėm kažin kur šiaurės vakaruosna. Lėkėm, strigom kitų žirgų kaimenėse (buvo penktadienis), dar buvo stabčiojimai parūkyt. Gimė mintis, kad rūkantiems būtų galima pasiūlyti rūkyti važiuojant iškišus galvą per liuką (kai dardama per kokį miestelį, vis tiek tenka pristabdyt). Deja, pakako proto suprast, kad tokia mintis nieko verta - orveliškai šnekant, nerūkantis negali pilvajausti rūkančiojo. Man vis atrodo, kad cigaretę sučiulpt - tarsi tabletę nuryt, davai, greičiau, apsiforminot ir gana.
Prieš keturis metus per žygį esu panaudojęs terminą vienai situacijai - išsilaipinimas Normandijoj. Šį sykį buvo tas pats. Pasitiko lietpalčiais apsidangsčiusi apsauga, nurodė važiuoti į pažliugusią aikštelę (ir visgi, anaiptol ne pačią nepatogiausią). Palapinė buvo statoma greitai ir beviltiškai. Galiausiai sulindom atgal į banalujį plieninį žirgą, šitaip jį paversdami dar banalesne Nojaus arka, iš ten šiepėm dantis Nagliui Šulijai ir kitiems dangaus dievams (kam, na kam jie kurdami orus suteikė jiems laisvą valią??).
Vėliau atėjo laikas muzikai, kuri mano atminty visada tesilaikė tik it simbolis šio visokiom prasmėm šlapio renginio. Stovėjome murzinoje aikštėje, klausėmės atsiradusio festivalio himno ir dvasia gėrė spirito skonio jausmą, kuris susikuria girdint užvežančios melodijos dainą, kurios žodžiai atrodo, kaip čia pasakius.. nerimti, menki? (man labiausiai lindo žodis vartotojiški). Klausydamasis tokios muzikos akimirką sutrinku, nes mano snobiškoji dalis susipliekia su poxuistine, matyt to susipliekimo cheminė reakcija ir išskiria anąjį spiritišką kartėlį.
Visgi kertiniai vakaro momentai man buvo kiti [klišė - tie seni geri]. Daug smagiau buvo vaikščiot atokiau nuo garso, šnekėtis, sėdinėti, stovinėti, padėti apspangusiems šešėliams prie bio-wc (atrodė, tarsi aš vienas iš kelių tūkstančių dalyvių sumąsčiau vežtis žibintuvėlį, tamsoje labai svarbų tuo, kad kaip dieną iš toli padeda įžiūrėti, kurie iš 20 bio-wc dabar yra laisvi). Patiko valgyti nesočius hotdogus, patiko turėti žirgelį, kuris galiausiai atstojo palapinę, lilitiškai kvietusią užsukti, bet grasiusią nugarmėjimu nežinia kur.
Antra diena buvo sausesnė. Ir iš karto norisi paneigti - būtent antrą dieną buvo einama išsimaudyt į kažkokį labai negilų krantą. Ežeras turėjo būt šventas, kadangi viena vieta gebėdavo pakankamai tikintį žmogų paversti Šv. Petru. Tačiau nieko nepavertė Jėzumi, ir lengvatikiai, pabandę užuot ramiai stovėję ant ežero paviršiaus, žengti žingsnius, griūdavo pakirsti it Babelio bokštas.
Taipogi tą dieną skraidė daug muilo burbulų, buvo paskelbta utopinė šiukšlių rinkimo akcija, pradėtas referendumas dėl Roko naktų ateities, vėl vaikščiota, sėdinėta, persirenginėta, mintyse girtas patobulintas aptarnavimas, neįgyvendinti norai nuvažiuoti dar šen bei ten, pasislėpęs jautis, dar du koncertai, iš kurių teko patrypčiot viename, nuoširdžiai patiklūs ir atviri savi bei svetimi, išklausyta kažkieno viso gyvenimo trumpa santrauka (šeršė-le-fam, žinoma) bei dar viena naktis žirgelio pilvely.
Verta paminėti rytus - buvo žavu per užtamsintą langą iš vidaus žiūrėti, kaip kažkokia visai nepažįstama veikėja nieko nenutuokdama šukuojasi daugiau ar mažiau susivėlusią ševeliūrą ir žiūri tau tiesiai į akis. O ant jos draugo goto tupi uodas.
Antrasis rytas ilgai netruko. Pasistiprinimui ledai, tada gailus žirgelio žvengimas užklimpus, sulaukta broliškų žmonių pagalba (ir kvalifikuota, mat ani su stažu-per visą festivalį klimpdavo ir gailiai žvengdavo 9 žirgeliai iš 10, tad per porą dienų žmonės įgyjo nemažai patirties. Obuolmušiškai nuo purvo pasidabinusiu žirgeliu grįžom per naująjį didmiestį Rietavą [kamščiai per visą miestelį, pilnos gatvės žmonių, pilna Maxima žmonių ir tuščios pusgaminių lentynos], vėl parūkymai, dar viena vieta, kur pakeliui vargu ar kam parekomenduotume sustot, o tada - dry home.
Kažkaip nerašau apie žmones, o jie juk ir yra tai, kas visada svarbiausia. Ačiū Agnei už sakralios įlankos suradimą, Jurgiui už lankstumą, Vytei už Roko naktų dvasios talpinimą savy (ne mano žodžiai), visai įgulai - už ištikimybę festivalio metu. Kai jūsų prireikdavo, tada ir atsirasdavot, puiki savybė. Dar - Austėjai už tą kantrybę, kurią pamatau dusyk per metus, Domantui už draugiškumą, kuris kažkaip dega amžina ugnim, Gedui už nuolatinį originalumą ir Mildai už tai, kad jau per porą minučių sugeba įkrauti teigiamai. O labiausiai, aišku, mylimai Ramunei, kuriai nepajėgiu įgyvendint tai vieno, tai kito savo pažadėto dalyko, tačiau, kuri taip ir nenustoja manęs lydėti per ugnį, žemę, vandenį (šįsyk-per pastaruosius du viename), ir, tikiuos, ilgai nereiks laukti, kol šturmuosim orą.
Visi šiti įspūdžiai man - it tortas, išskaidytas į sudėtines dalis. Pats nebenoriu, tad ir pasiūliau. Prašom.
P.S. Įsijautimui į purvuose paskendusio festivalio įspūdžius gal ir patogu.. Bet šiaip - kas per nesąmonė karščiausiom metų dienom atjungti šaltą vandenį?