piquer
Metų laikai, matyt, yra gražiausi iš tolo: ir tai nebe tik apie vasarą ir žiemą, kaip anksčiau. Visąlaik jausdavausi pranašesnis už pasiilgusius "baltos žiemos", mat ji man primindavo ne tik sniegą, bet ir košiančią vėjingą žvarbą bei klastingą slidumą kiekvienam kvadratiniam coly - batams, padangoms, kaulams, kaukolei. Ūgtelėjusiam po truputį pradėdavo mausti pagalvojus ir apie šildymo kainas. Visgi dar labiau iš aukšto žvelgdavau į vasaros idealizuotojus: kelių remontai, žmonių grūstys, o gamta okupuota širšių, uodų, erkių ir dilgėlių. Rudens niekad ir taip per daug nemėgau, o štai pavasarį pražiūrėdavau: tarsi ir nekenksmingas. Ir tik tuomet, kai gegužės mėnuo suimdavo į savo kažkokiu aštrumu dvelkiantį glėbį [šviesa akina, svirpimas kurtina], suprasdavau be žodžių. Būtent, be žodžių. Pavasario gėlimo nė neišeina paaiškinti priežastimis, tai kaip reumatas, kaip radiacija. Su kitais sezonais paprasta susitvarkyti protu - tiesiog vengi rizikos veiksnių - pelkių, slidžių laiptų. Tačiau nuo pavasario nepasislėpsi, jis ateis į tamsiausią ir atokiausią kertę, jis atsliūkins it mobiliojo signalai, įslinks pro nosiaskyles, užvaldys ir nukenksmins tą patį protą, panašiai kaip mobiliojo bangomis atskrieję virusai pajėgūs užvaldyti mūsų kūno dalis - tas plastikines ir su mikroschemom, kurios, teisybės dėlei, dar nėra pritvirtintos stacionariai. Ir neveltui sakoma, kad imuninė sistema pavasarį nusilpus - išdalinus save žiemos speigam ji kiekvieną pavasarį gauna netikėtą smūgį. O šis - nebūtų klastingas - kiekvienąsyk pasitraukdamas ištrina atmintį. Tarytum iš tos plastikinės su mikroschema kūno dalies.
Todėl šį įrašą belieka baigti, kol dilgčiojimas gyvas, kol apėmęs čia ir dabar, kol, atrodo, ne aš spaudžiu klavišus, o pavasaris smeigia adatėles, kol, beveik galėčiau prisiekti, matau skylutes, paliktas ten, kur jos prisilietė [plastiko gabaliukuose; po jais slypi mikroschemos]. Todėl, kad turiu vilties, jog šįsyk jis nedrįs ištrinti atminties. Apėmęs mane, jis turėtų užsikrėsti ir mano principais nekelti rankos prieš simbolius. Tapęs 100-uoju sezonu, kurį pasitikau, gavęs šį 100-ąjį įrašą, gal bent šiek tiek atlaisvins savo meškos glėbį. Prieš vasarą man visuomet taip reikia šviežio oro gurkšnio.