Vakar eidamas Muziejaus gatve stebėjau štai tokią mini-parodą:
Dvi jaunos merginos sprunka nuo sostinės svečių dėmesio ir pagreitindamos tempą viena kitai sako: "Uff, man tie užsieniečiai...Vat kai Anglijoje gyvenau, įsivaizduok, tai ten VIEN UŽSIENIЕČIAI!"
Norėdamas prisijungti prie diskusijos apie abortus
dar vienas trumpas emocionalus komentaras:
Mūsų krašto lipni suicidinė etiketė yra puikus indikatorius, jog profilaktika čia taikyti paprastai yra tingima, o prevencija atliekama ne laiku ir ne vietoje.
Jeigu pasirūpintume gyvųjų gerove, negimusiems sąlygos materializuotis taip pat pagerėtų.
O jeigu profilaktinis "Didink atlyginimus ir gerink laiptinės apšvietimą - mažink abortus!" dažnais atvejais tėra iliuzija ir babyboom'as nėra galimas dėl sulėtėjusių spermatozoidų ir ekonominio augimo arba santykinės deprivacijos labirinto, kuriame nuolat ieškoma žalesnės kaimyno pievelės, tada belieka pabandyti nuoširdžiai atsakyti sau pačiam ir pačiai, ko po velnių tu iš šito gyvenimo nori.
Vienas iš galimų atsakymų gali būti nenoras dalyvauti evoliucinėje kovoje įprastiniu būdu, todėl svajoju gyventi visuomenėje, kurios valstybė labiau siektų padėti suvokti ir realizuoti savo norus, o ne vien sakytų, ko žmonės norėti neturėtų.
Laisvo pasirinkimo sąlygomis žmonės neretai pastebi, jog įprastiniai gyvenimo būdai nebūtinai yra suboptimalūs, o vaikų gimdymas ir auklėjimas yra prasmingas užsiėmimas.
http://www.youtube.com/watch?v=m_65rKRoC6s
(rusų kalbos žinojimas ir reperio/reiverio/metalisto/depešisto ir panaši patirtis paauglystėje - privalumas)
Būkite emocionalūs, mielieji! Laimingų Naujųjų metų!
Pratęsiant temą, keli kadrai iš Fluxus East ekspozicijos. Buvo itin smalsu stebėti vaizdo įrašą, kuriame Vytautas Landsbergis vietomis kikendamas pasakoja apie "Yellow piece" ir kitas išdaigas.
Teigiamą įspūdį paliko fluxus požiūris į mediciną ir sportą.
plius dar du šiuolaikiniai darbai tame pačiame muziejuje:
Komentaras prie diskusijos apie e-readerių technologijas:
"Plus, if the fascists take over, a mass e-book deletion is somewhat lacking as a visual symbol."
Basanavičiaus/Teatro kampas
Judrioje naujamiesčio gatvėje pokalbis tarp paauglio ir mamos,
sūnus skundžiasi bloga sveikata ir motyvacijos stoka:
- Reikia, Mariau, tau į mišką eiti pasivaikščioti. Toli. Daug, daug... Žinau, tikrai labai padeda!
Noriu papasakoti trumpą istoriją apie akinius nuo saulės.
Manau, kad tai yra savotiškas šios vasaros „hitas“ kaip simboline, taip ir turinio prasme.
Paprastai į „hitus“ patenka netikėtas draugų kūrybiškumas paryčiais, kaip, tarkime, laiko juostų imitacija ant balkono durų stiklo, kurią sudaro daktariškos dešros gabalėliai (ciferblatas), dantų krapštukai (laikrodžio rodyklės) ir užrašai markeriu TOKYO, MOSCOW, LONDON, NEW YORK.
Kitais atvejais, tai tam tikri asmeniniai patyrimai, patenkantys į kategoriją „netyčiniai nutikimai“, pavyzdžiui, netyčinis valstybinės sienos kirtimasis dėl noro nufotografuoti pasieniečių sraigtasparnį „iš arčiau“, netyčinis gurkšnis žibalo, netyčinė pažintis, kuri vėliau pasirodo netgi labai tyčinė, kadangi sutapimai paprastai atrodo kitaip. Viso to bendras emocinis fonas kažkuo primena Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius, kur „kvailumas“ yra sveiko proto diktatas bei visų problemų sprendimo raktas, iš vienos pusės, ir asmeninė vaizduotės maitinimosi įstaiga, iš kitos. Netgi mėgstantys pasiginčyti psichologai ir tie sutaria, jog ironija ir lengvabūdiškas situacijos nuvertinimas yra brandesnė psichologinė reakcija negu problemų intelektualizavimas. Šis paskutinis noras greitai ir racionaliai paaiškinti mus supančius fenomenus neretai pagimdo itin sunkias ir skausmingas užduotis mūsų kūnui ir protui.
Paimkime visiems gerai žinomą lietuvišką festivalinę istoriją apie plaukiojančią salą. Pradžia prilygsta Artūro Konano Doilio „Baskervilio šuns“ istorijai, bet finale – mūsų atveju, banalus vėjas, mobilus nendrių sluoksnis, transo festivalis ir parkingas prie ežero kranto siauru apžvalgos kampu, Artūro atveju, banalios žmogaus aistros ir fosforas. Pirmu atveju, mintys, jog tranzeriai nesinešė mašiną kartu su miegančiu lankytoju į mišką arba pagaliau pajungė teleportalą, antru, žymus detektyvinis kūrinys. Štai tokia būtų „akinių nuo saulės“ priešistorė. Kaip sakoma, „viskas, kas slapta, anksčiau ar vėliau vis tiek paaiškės“ ir „uždarius žmogų į tvartą, jis anksčiau ar vėliau vis tiek sukiaulės“.
Po kelionės per Baltijos šalių sostines ir pakrantes į Helsinkį automobilio salone radau sulūžusius keliose vietose akinius iškritusiais stiklais, kurie buvo panašūs į daiktinį kažkokios žiaurios autoavarijos įrodymą. Numečiau juos į bagažinę ir laimingai pamiršau. Iš kelionės grįžau vėliau negu buvo planuota, o dalis daiktų jau buvo draugų nugabenta į Vilnių. Patenkintas, kad šį kartą nuostoliai nėra itin didelį, randu futliarą, kuris turėtų būti tuščias, ir staiga pasijuntu pagrobtas ateivių. Mano akiniai yra viduje ir visiškai sveiki! Vienintelis racionalus viso to paaiškinimas – kelionėje naudojausi ir sulaužiau identiškus svetimus akinius. Po kurio laiko susitikau su kelionės draugais ir papasakojau savo istoriją. Sukėliau gan keistą reakciją, draugas kurį laiką tylėjo, o paskui paprašė vėl pakartoti, ką aš pasakiau, ir taip du kartus.
Pagaliau išgirdau banalų paaiškinimą – mūsų vairuotojos tėvelis yra auksinių rankų savininkas ir taiso viską, kas į tas rankas papuola. Tas pats nutiko ir mano akiniams, kurie buvo ištiesinti, sulituoti, nudažyti, vienu žodžiu, meistriškai surestauruoti!
Kas man pasirodė įdomiausia visoje šitoje istorijoje, tai du visiškai nesuderinami to paties „sulūžusių akinių“ fenomeno paaiškinimai, kurių tik vienas galėjo būti teisingas. Emociškai visa tai turėtų priminti situaciją, kai išsisprendžia konfliktas tarp „stebuklingo“ ir „mokslinio“ to paties dalyko paaiškinimų. Pavyzdžiui, kai tas pats žmogus staiga suvokia, jog žaibus sukelia debesų elektrinė poliarizacija, o ne Perkūnas, arba iš ryto galvodamas, jog Žemė yra plokščia ir statiška, į vakarą įsitikina, jog jinai yra apvali ir sukasi aplink savo ašį.
Šiuo atveju sunku pasakyti, kas yra didesnis stebuklas - "stebuklingas", bet neatitinkantis tikrovės paaiškinimas arba staigus tokio paaiškinimo nuvainikavimas.
Labai keistas jausmas, kolegos, labai keistas jausmas...
Gal kam nors kažkas panašaus buvo nutikę, pasidalinkit savo stebuklais?
http://www.youtube.com/watch?v=-7yyT7K-5jg
Last year Creed asked me how to set up a blog.
Wanting to protect the world from being exposed to Creed's brain I opened up a Word document on his computer and put an address at the top: www.creedthoughts.gov.www/creedthoughts
I've read some of it. Even for the Intranet... it's pretty shocking
Šį kartą labai siauras klausimas: "Libido kriminalizacija kine"
Gerą įspudį paliko Slavojaus Žižeko The Pervert's Guide to Cinema, ten nemažai kalbama apie individualius aistrų slopinimo būdus, kuriuos vaizduoja kinas. Kadangi tema seną kaip pasaulis, galima nebent bandyti įvardinti populiariausias sublimacijos metodikas nuo mitologinio mąstymo iki Froido, nuo agapės iki totalitarinių ideologijų ir po jų, tačiau tikslas yra kitoks.
Netgi žiauriausiais Tarybų Sąjūngos laikais valstybės skverbimasis į asmeninį žmonių gyvenimą nebuvo toks stiprus, kad įsivyrautų nuosekli "pagalvės kontrolė".
Valstybinė propaganda suformulavo įžymų posakį "В нашей стране секса нет",
o nesantuokiniai santykiai buvo smerktini ir itin pavojingi, tačiau šeima kaip elementari visuomenės ląstelė bent jau šioje srityje buvo pakenčiamai saugi.
Aišku, baimė, kad ir ši sritis gali tapti kontroliuojama, egzistavo, todėl totalitarizmo prisibijantys autoriai parašė kelis distopinius romanus ir pastatė kelis sci-fi filmus, kur ši baimė kartu su kitomis virto tikrove - lytinis potraukis tapo nusikaltimu, o turintys dar ir humoro jausmą - parodė kaip šis potraukis ir su juo susijusios procedūros galėtų transformuotis.
Šiuo momentu galiu prisiminti tik keletą matytų:
1984 (labai vykusi ekranizacija)
THX 1138 (kiek nuobodu, ne Žvaigždžių Karai - "For more enjoyment and greater efficiency, consumption is being standardized. We are sorry...")
Seksmisja (nuostabi lenkų komedija apie "naujasias amazones" ir atšaldytus vyrukus)
Sleeper (apie atšaldytą Woody Alleną. Verkiau iš juoko, nebūtų gėda parodyti Chaplinui.)
Demolition Man (Nejuokingas, kadangi Stallone ir be filmo atrodo "atšaldytas", tačiau tikrai ne pats blogiausias filmas su juo.)
Gal prisimenate dar?
Išbandžiau Conceptdraw VI, ši programa yra daug malonesnė ir kiek galingesnė už Visio.
Panašu, kad galima patogiai nupaišyti naudingas ir išsamias schemas,
o kadangi čia yra nemažai bibliotekų su šablonais, todėl taip pat galima nupaišyti niekam nenaudingas arba užtikrintai klaidingas, tačiau itin vaizdžias schemas. Kitą kartą būtinai išbandysiu gyvenamojo kvartalo ir kelio ženklų šablonus. Laukiu jūsų pasiūlymų!
"vEktorina" RGYellow: surask "brolišką" valstybę!
Kiek vėliavų galite atpažinti be pašalinės pagalbos?
Futbolo ir Olimpinių žaidynių mėgėjai paprastai atspėja daugiausiai ;)
Tiesa, viena iš vėliavų neseniai (2001) buvo neatpažįstamai pakeista...
Dėmesio nemačiusiems: žemiau pateikti samprotavimai gali iš anksto sugadinti jūsų įspūdžius (it's a spoiler)!!!
====================
"It's like the sixties. But with less hope."
Puiki frazė, nuskambėjusi šiame filme, man atrodo, apie patį filmą.
Kai kur juokinga, o dramatinės scenos taip pat įtikina tik kai kur.
Čia gi ne pietryčių slavai, kurie (bent jau kine) iš pradžių gali laidoti,
o vėliau šokti tose pačiose kapinėse, tačiau nuolat atrodyti adekvačiai ;)
Kažkas pamatęs "Mokyklinį autobusą" (toks jau vertimas) gali pasijusti kiek geresnis negu yra, kažkas - suprasti, kad jis nėra toks nelaimingas ir dar yra viltis, kažkas apsidžiaugs, kad salėje nebuvo nepilnamečių.
Jeigu kalbėtume apie kiną, kuris priverčia susimąstyti, spoksoti arba apskritai priverčia, pirmos 60 minučių iš 101 dar galima buvo prisiversti, todel 60/101 t.y. 6/10.
Pastebėjau, kad vyksta diskusijos apie blog'ų misiją ir galimas jo formas.
Kas liečia blog'ų formatą (teminiai, ekshibicionistiniai, revoliuciniai, korporatyviniai, reklaminiai, muzikiniai, religiniai, politiniai ir t.t) - man labiausiai patinka "nevteminiai" blogai t.y. tokie, kuriuose akcentuojamas ne įrašų objektas, o tam tikra autoriaus arba (itin retais atvejais) autorių grupės pasaulėžiūra, tam tikri proto ir sielos akiniai, binoklis arba mikroskopas.
Kita vertus, tiksliai apibrėžtos temos disciplinuoja, bet tam yra specializuoti moksliniai žurnalai ir kitokie kūrybos rėmai.
Visgi esu linkęs laikyti blogus suasmenintais padarais, kurie visų pirma perteikia savo šeimininkų nuotaikas, o tik paskui aplinkos interpretacijas.
Blogas kalba apie autorių ir jo interesus, žurnalistika - apie tai, ką autorius sugeba pasakyti apie tam tikrus įvykius.
Mano nuomone, ir ten, ir ten "emocijų"|"faktų" balansas nėra pastovus, tačiau už blog'o įrašo visų pirma turi matytis žmogus, o už žurnalistinio arba mokslinio straipsnio - įvykiai arba idėjos.
Tas pats taikytina ir diskusijoms apie vykusią bloggerių konferenciją (pats nedalyvavau, žinojau tik apie Toasters), kurioje buvo sudėtinga surasti bendrą vardiklį, kadangi formaliame lygyje jos dalyvius sieja vien išraiškos priemonė, kuri leidžia patogiai fiksuoti informaciją laike ir erdvėje.
Nemanau, kad blog'as negali turėti pačio bendriausio savo instrumentų apibūdinimo kaip, pavyzdžiui, "informacijos rūšiavimo priemonė kalendoriaus ir kategorijų pagalba".
Turinyje gali būti bet kas - įmonės dienotvarkė, paciento stebėjimas komoje, iliustruotas Seimo narių gyvenimas darbo metu arba astronauto įrašai, kurie pasiekia Žemę kas 5 metus, kai orbitos taškas patenka į "ryšio zoną", tačiau autentiškiausiu blogu šiuo atveju man atrodo būtent paskutinis pavyzdys, kadangi tai yra reti, bet visgi "asmeniniai (kelionės) užrasai kalendoriuje". Blogas greičiau evoliucionavo iš "asmeninio puslapio" (home page) ir "keliautojo dienorasčio" kryžminimosi, negu iš nuplėšiamojo ūkininko kalendoriaus, žiniasklaidos servisų, viešų paskaitų, religinių pamokymų arba teismo posėdžių.
Kadaise daug kas tikėjo, kad Dievas žino visus slapčiausius žmonių norus ir profilaktiškai skaito netgi pačias banaliausias mintis. Bažnyčia kaip Dievo nekilnojamas turtas arba „namai“ Žemėje atlikdavo nuostabią funkciją – žmogus ateidavo pas Dievą į svečius turėdamas su savimi krūvą klausimų, prašymų, veiklos ir norų ataskaitas. Priklausomai nuo dvasininkų arba „namų tvarkytojų“ primetamų taisyklių bendravimas su Dievu vykdavo įvairiai: per pasislėpusius už sienos tarpininkus, tikinčiųjų bendruomenės „masofkėse“ arba individualiai. Nesvarbu, kam tai buvo labiau reikalinga: „namų tvarkytojams“, valstybėms arba patiems tikintiesiems, egzistavo pakankamai aiškus mechanizmas, kuris užtikrindavo didelio skaičiaus žmonių savikontrolę, „gerų“ ir „blogų“ darbų, norų ir pareigų balansą. Laikui bėgant daugelis žmonių nustojo bendrauti su Dievu per tarpininkus ir netgi anonimiškai, o sąžinės keliamus reikalavimus bei dvasinio gyvenimo klausimus pradėjo spręsti savarankiškai arba mažu mažiausiai „pasaulietiškai“. Vieni kūrybai atsiduoda, kiti prie alaus bokalo su draugais sublimuoja, treti patenka pas psichoanalitikus, į Rytų išminties lobynus, psichodelines keliones arba mokslinio žinojimo pinkles. Kita vertus, noras kažkuo tikėti ir šio tikėjimo pagrindu gyventi niekur nedingo, todėl nedingo ir apribojimai, kuriuos žmogus nustato savo minčių ir veiksmų kryptims. Jeigu anksčiau tokie apribojimai buvo užtikrinti ir įdiegti per sunkiai apčiuopiama „moralės kanalą“ (aišku, bažnyčios atrodo didingai ir kai kam daro stiprų įspūdį ir po šiai dienai:), mūsų laikais žmogaus kontrolė užtikrinama „technologiškai“. Labiausiai krintantis į akis pavyzdys yra žmogaus deklaruojamos informacijos kaupimas ir prieinamumas per interneto naršykles bei fotografijos, diktofonų ir vaizdo kamerų sugebėjimas įamžinti žmogaus išorę. Aišku, tokie samprotavimai norom nenorom gražina prie jau pakankamai nuvalkiotos temos - moralinio atomizmo globalaus panoptikumo fone, kuris kaip sūris su pelėsiais: arba nevalgomas, bet vis tiek gaminamas, arba valgomas su pelėsiais. Mūsų atveju domina kiek kitas kampas: Senos Europos žmogus žinodamas, kad jo veiksmai arba netgi mintys gali būti žalingi kasdieniam arba pomirtiniam gyvenimui, stengėsi gyventi dorai arba laiku atgailavo, Šiuolaikinės Europos žmogus dažniausiai susikoncentruoja tokiu būdu, kad potencialiai žalingos veiklos požymiai nebūtų pastebėti globalaus kaimo gyventojų, kas iš pirmo žvilgsnio panašų į visišką moralinį nuosmukį arba šnipų žaidimą, tačiau tikrovė nebūtinai yra tokia. Trumpai tariant, baimė atsakyti už žodžius vien prieš žmonės, „žmonių“, o ne Dievo „namuose“ nebūtinai augina „delfi komentatorių“ kartą. Kita medalio pusė vis tiek yra atsakomybė nesvarbu kokio pobūdžio sakralinio arba pasaulietinio, todėl globalus tinklas nėra vien globalus viešnamis, kompiuterinių ligų inkubatorius arba „visų laikų informacinė priemonė“. Kai kam jis yra globali webažnyčia, kurios apsilankymams kiekvieno vartotojo gyvenimo būdas gali primesti savo apeigas ir taisykles.
Linkiu ramios metų pabaigos, mielieji internautai ;)
pastebiu, kad komentuoti yra paprasciau...
vis neramina analoginio mastymo tvarkarasciai: jeigu esame agnostikai ir darvinizmo adeptai, kur atsakymas i pomirtinius klausimus? Tarkime, jei idomiausias mechanizmas po psichofizines mazuju broliu veiklos ir zmogaus yra kompiuteris, tai koks yra sapno ir mirties atitikmuo? Istrauktas is rozetes miegi, o sunaudojes CMOS baterijos akumuliatoriu esi garbingai mires? Ar baterijos keitimo laiko tarpas panasus i klinikine mirti, reinkarnacija, samsara ar kokia eudaemonia ? Noretusi sulaukti audiencijos su patyrusiu kantuperiu ir suzinoti apie elektromagnetini bada bei zaliu mikroschemu ganyklu poilsi, bet dabar belieka pasirinkti homo religiosis dalia...
Tiesa, ir vilniuje galima gyventi ;)
Keli vaizdai iš kelių vietų.
Pradžia.
Uostame geles ir žaidžiame lėles, lėles ir dar lėles.
Stebime įvairius vietinius ir užsienio herojus.
Šunys mūsų gyvenime.
Plakatai traukinių megėjams. Bilietų padirbinėjimas yra tik vienas iš nusikaltimų ;)
Ne pro spynos skylutę.
Bar-ce-lona/Marselis/Nica/Monte Carlo/Ka-nai отсюдова!
Laiminga pabaiga.
Šį kartą esu itin patenkintas.
Nenukrypome nuo kelionės plano, beveik visur adekvačiai susibendravome, grįžome sveiki ir neturtingi.
Labiausiai patiko Genujoje ir Tibisos kaimelyje, kuris prie Mora la Novos Katalonijoje.
Dar kartą ačiū draugams ir avialinijoms, Interrail sistemai ir hospitalityclub'o žmonėms!
Vis norisi pradėti nevynioti į vatą, kažkokio paprasto rokelio galva į miško sieną, pilnas kišenes Juodkrantės smėlio, blaivaus stikliukų garso svetingose kopose...
Anksčiau kelionė, mes ne pamišę, ne išprotėję, mes nenormalūs, kam skamba kilniai?
Vis dar multfilmų ir lėlių teatro herojai, po tris kostiumus pas kukliausius - vokalinisinstrumentinis ansamblis „Dėmesio stoka“...
Klausimas „kodėl taip linksma?“, o įspūdžiams pritrūksta megapikselių,
tad belieka prakeikti šiuolaikines matavimo sistemas ir kartu pateisinti pasakojimus apie šopliftingą didelėse parduotuvėse, kadangi, „kas per daug, tas nesveika“ aidi antiglobalistai...
Daug juoko.
Jaučiuosi keliaujančio cirko nariu, bet vis dresuotoju, kuris pavydi kluonams t.y. klounams.
Yra daugybė erdvių, kuriose net nesugebu pasiekti patenkinamo lygio,
kadangi veidmainiauju kaip tas „Stepių vilkas“ klausydamas džiazo.
Dažnai grįžtu į tą patį tašką, kuris vis labiau panašus į dėmę, o maloniomis akimirkomis į debesėlį.
Pradėjau puikiai suprasti, kaip gimsta anekdotai - juos sugalvoja žmonės.
Viską sugalvoja žmonės, be žmonių daugiau niekas negalvoja.
Galva - skelbimų mašina, concentrate – go to the concentration camp!
Žmogus laisvas tik mintyse, bet jis ten ir įkalintas, niekas nežino apie ką galvoja kitas, kol nepasirodo firminis judesiukas.
Smagu, kad liko žmonių, tarp kurių galioja tie patys kodai, o dažnai tiesiog užtenka, kad būtų tas pats protokolas.
Puoselėti praeitį, kurti ateitį.
Tinginystė. Drąsa. Tingiu būti drąsus, tačiau drįstu būti tingus.
Reikia nuolat keisti bent viena kintamąjį.
Vėl laikas į kelionę – draugystės ir kepenų išbandymą! Iki greito!
...kažin ar yra toks?
daugybos lentelė arba My brain; it's my second favorite organ...
laimei pati matavimo procedūra kai kuriose žmogaus patyrimo srityse vis dar sukelia juoką arba stumia į neviltį ;)
Sveiki,
pastaruoju metu bandydamas pakomentuoti hardcore.lt bloguose niekaip negaliu to padaryti.
Man nuolat išmeta "You must define a Comment Pending template" ir panašius paprastam mirtingajam nesuvokiamus briedus...
Ar tai nėra kažkokia bausmė už tai, kad nesu programeris arba naudoju IE, ir kaip su šiuo reiškiniu turėčiau susidoroti? :)
Vis dar negaliu susitaikyti su mintimi, kad jau keliasdešimt komentarų nugrimzdo į nebūtį...
Nekantriai laukiu atsakymo,
širdingai Jūsų,
11Y4
wtf?! Čipolino miestas...
greitai privačios vietos taps labiau viešos negu viešos vietos...
Pavyzdžiui, ant svetimo paminklo vis dar galima dėti gėles :(
Puikus trečiadienio vakaras.
Iš pradžių footbag'as (aka socks) ir pétanque (boules) parke, paskui stalo futbolas ir pulas raggatekoje ir galiausiai kietas 3D žaidimas su dviejų spalvų (15+15) mediniais rutuliukais, kur reikia sustatyti piramidę 4x4 lauke – laimi žaidėjas, kuris išsaugo daugiausiai rutuliukų/ėjimų ir pastato piramidės viršūnę.
Pavadinimas skamba panašiai į „Pyles“. Nuoroda, anyone?
Prisižaidžiau kaip reikiant, tik kažkodėl skauda galvą.
Matyt šalutinis efektas...
Pažiūrėjau pirmą Quentino Tarantino filmą My Best Friend‘s Birthday (1987).
Nors po gaisro išliko tik apie pusę juostos
(The film was completed, but the final reel was destroyed in a lab fire that broke out during editing. The surviving part of the film was shown in part to a small crowd in early 1987),
keli pokalbiai yra tiesiog puikūs.
Clarence Pool (Tarantino) išsirenka geriausią tortą konditerijoje ir įsivelia į ginčą apie Elvį Presley.
Jo nuomone, Elvis yra ne vien geras dainininkas, bet ir puikus aktorius.
Elvis yra „rockabilly čiuvakas“, kuris propaguoja idėją,
kad reikia mirti jaunam ir tapti gerai atrodančiu lavonu.
Clarensas tikrai permiegotų su juo, jeigu nebūtų vyras.
Konditerijos savininkas sutinka, kad Elvis yra puikus dainininkas ir šoumenas,
bet jo nuomone, Elvis yra šūdinas aktorius.
Jis išvardina filmus su kvailais pavadinimais, kuriuose vaidino Elvis.
Taip pat jis nėra patenkintas savo santuoka ir sūnumi.
Pokalbio įkarštyje jis klausia (laikydamas kremo maišelį rankoje):
- What do you want to be written on the fucking cake ah, ah?!
- Friendship. Friendship will always be the love between Mickey and me...
- [vyksta ginčas su šeima]
- Go on I‘m listening.
- Friendship will always be the love between Mickey and me. The joy of always knowing our love is growing because our friendship is showing for who knows...
- Oh. Hold. Hold. Hold. Time up, green day, I can‘t fit it all on the fucking cake. Come on. Look at...
- Why not?
- Look at the size of the cake. You see the same cake. Alright. It won‘t all go on there.
- Ok. What I said? How much of what I said you can get on the cake?!
- I can get maybe... Happy Birthday Mickey...
gimimo diena 1921.09.12 - Stanislawas Lemas - mirties diena 2006.03.27.
Lemo kūryba yra priežastis, dėl kurios aš pamėgau literatūrą ir supratau daugybę dalykų apie save ir civilizaciją, kuriai priklausau.
Keliоs citatos atminimui:
Svajonė visada nugali tikrovę atsiradus vilčiai.
Reikia pažinti žmogaus malonumus, kad išmoktum jį kankinti.
Kur veda pasekmės? Priklauso nuo eskorto.
Tu kopi į viršūnę, tačiau pasiekęs ją išsiaiškini, jog visi keliai veda į apačią.
Tikėjimas tuo pačiu metu yra absoliučiai būtinas ir neįmanomas.
Tu gali užsimerkti prieš tikrovę, bet ne prieš prisiminimus.
Menas primena žmogui, kad jis nėra vien vartotojas, bet ir kūrėjas.
Už kiekvieno nuostabaus fasado yra paslėpta kažkas šlykštaus.
Dėl moralinių sumetimų aš ateistas – dėl moralinių sumetimų.
Manau, kad kūrėją galima pažinti iš jo kūrinių, ir pasaulis atrodo sudarytas tokiu skausmingu būdu,
kad geriau tikėti, jog jis nebuvo nieko sukurtas, negu manyti, kad kažkas padarė tai tyčia.
Griaudami paminklus palikite pjedestalus – jie visada būna parankūs.
Aš netikiu į galutinius sprendimus.
Niekada nemėgau totalitarizmo ir visos idėjos apie žmonijos padarymą laiminga visada atrodė man beprotiškomis.
Nesvarbu, ką tu naudoji rašymui; vienintelis svarbus dalykas: ką tu rašai.
Mašina, kuri rašytų knygas vietoj rašytojo dar nėra sukurta, ir greičiausiai niekada nebus.
Mano pesimizmas (kuris, tarp kitko, yra toli nuo absoliutaus) kyla iš mano nusivylimo tobulumo stoka žmogaus prigimtyje.
Savo knygose aš bandau parodyti neišvengiamus žmogiškos būklės trūkumus.
Praktiškai visa MF (mokslinė fantastika) yra šlamštas.
Absoliutaus žanrų grynumo literatūroje reikalavimas mūsų laikais tampa anachronizmu.
Tu tiki abejodamas ir abejoji tikėdamas; tačiau ši būklė taip pat nėra galutinė.
Jeigu žmogus turėtų geresnį humoro jausmą, viskas galėtų pasisukti kitaip.
Viskas paaiškinama mažo vaiko elgesio terminais.
Nei viena snaigė lavinoje nesijaučia atsakinga.
Senatvės esmė yra tame, jog sukaupi patirtį, kuria negali pasinaudoti.
Jaunesnysis buvo šeimos gėda.
Jam nupirko bilietą į laivą, skrendantį į žvaigždę Mira Coeti, kuri greit po jo atvykimo užgeso.
Gėris ir blogis yra asimetriški vienas kito atžvilgiu.
Gėris nenurodo į blogį, kad įrodytų savo teisingumą, o blogis visada savo pateisinimui pateikia vienokį arba kitokį gėrį.
Žmogus – tai būtybė, kuri mieliausiai samprotauja apie dalykus, kuriuos blogiausiai išmano.
Šiuolaikinė civilizacija – vertybių mainymas į patogumus.
Žmonės nenori gyventi amžinai. Jie tiesiog nenori mirti.
Kvailumas – istorijos varomoji jėga.
Ateitis visada atrodo kitaip negu mes sugebame įsivaizduoti.
Jeigu kažkas, nuo atomų iki meteoritų, gali būti panaudota kaip ginklas, vadinasi tai bus panaudota.
Civilizaciją sukuria idiotai, likusieji išsrebia putrą.
Jeigu pragaras egzistuoja, jis greičiausiai kompiuterizuotas.
Jeigu žmogus nesugeba kažko daryti gerai, geriau to visai nedaryti.
Niekas negali duoti daugiau, negu tas, kuris prarado viską.
Nėra nieko turtingesnio savo galimybėmis negu tuštuma.
Nėra baisesnės bausmės už vienišą amžinybę.
Nuo melo nėra apsaugos. Jinai yra kombinatorinė galimų derinių funkcija.
Žmonija – tai mūsų defektų, trūkumų, mūsų netobulumo suma, tai, kuo mes norime būti,
bet negalime, nemokame, tai tiesiog skylė tarp idealų ir realizacijos.
Pasaulis – tai vieno Superproto beprotystė, kuris pats dėl savęs galutinai išprotėjo.
Žmogus juokiasi ne todėl, kad jam linksma, o jam linksma, todėl, kad jis juokiasi.
Sekretorė buvo tokia graži, jog atrodė, kad jinai netgi nemoka spausdinti.
Negražu organizuoti viešą pasaulio pabaigą, kad sutvarkytum savo asmeninius reikalus.
Politikas neturi būti itin protingas. Labai protingas politikas mato, jog didesnė uždavinių dalis yra visiškai neįgyvendinama.
Masinė kultūra – nuskausminamoji priemonė, analgetikas, o ne narkotikas.
Sunku spręsti apie teisingumą ten, kur nusikaltimai ir blogis peržengė žmogiškojo suvokimo ribas.
Mažo blogio nebūna. Etikos nepamatuosi aritmetikos pagalba.
Išpūtimas – kvailystės motina.
Kelias į žvaigždes eina pro ilgametį įkalinimą. Astronautika kvepia kalėjimu.
Kosmose niekas nedingsta.
Karas – tai blogiausias būdas pažinti svetimą kultūrą.
Profesoriaus Tarantogos dėsnis:
„Niekas nieko neskaito, jeigu skaito, nieko nesupranta; jeigu supranta, tuoj pat pamiršta“.
Specialistas – tai barbaras, kurio nemokšiškumas nėra visapusis.
Kad kažką sužinotum, reikia jau kažką žinoti.
Kai bus sukonstruotas prietaisas, kuris norui esant galės sumažinti arba padidinti intelekto lygį,
tai atsiras paklausa intelekto mažinimui, jeigu teigiama, kad patys laimingiausi yra idiotai.
СОВЕРШЕН НАЛЕТ НА ПАЛАТОЧНЫЙ ГОРОДОК
03:41, 24/03/2006
Сотни сотрудников ОМОНа и милиции сегодня в 3:40 ночи совершили налет на палаточный городок на Октябрьской площади Минска. В 3 часа ночи к площади были подогнаны 10 автозаков и столько же автобусов. Сотрудники милиции оцепили всю площадь, вывели за оцепление всех журналистов. За тем они задержали несколько сотен людей, которые сегодня ночью находились в палаточном городке, погрузив всех в автозаки и в автобусы, увезли в неизвестном направлении. Сейчас на площади остались только разгромленные палатки. Вся жизнь палаточного городка была истоптана под сапогами милиционеров и омонвцев: национальные флаги, транспаранты, плакаты, растяжки, теплая вещи, посуда. Все это сейчас погружают в машины сотрудники коммунальных служб. Только что поступила информация от людей, которых погрузили в автозаки, что против них использовали какие-то спецсредства. Люди жаловались, что в грузовик был пущен газ белого цвета.
Gaila, kad nieko kito Baltarusijos spauda ir televizija nerodo.
Perskaičiau katibos citatą apie chirurgiją ir vėl užkibau ant to pačio kabliuko,
kadangi samprotavimai apie “(ne)moksliškumo kriterijus“ ir epistemologijos ribas jau pavirto savotiška pareiga,
jeigu nepasakyti “amatu” (sic! – beveik kalamburas, a ne? žr. toliau)
Standartizacija, užjaučiančios bendruomenės pritarimas, produktyvus hipotezių gimdymas arba potencialaus vaisingumo įrodymai,
realių problemų sprendimas, indukcija versus dedukcija, formų grakštumas,
natūralioji ir dirbtinė kalba, vertybinis neutralumas ir objektyvumas,
falsifikacija, paradigmų kaita arba “anything goes” ir kiti mokslo filosofijos klausimai…
Štai ir galvoju, mėsininką nuo chirurgo skiria daugybės siurprizų ir netikėtų klausimų praraja,
apie kurią skerdyklos darbuotojas net nesusimąsto - kitaip joks čia būtų amatas :)
Mokslas savo ruožtu - atviras, neužbaigtas procesas blah, blah, blah...
Bet kaip visgi su padeginėjimu: čia galima "padegti, kad taptum įžymybe" (buvo toks - gerą biblioteką sudegino);
"padegti, kad nepagautų, bet žinotų ir bijotų"; "padegti, kad sudegtų tiktais kaimyno butas"; galimas netgi visas pirogyvenimo credo - "padegti, kad degtų taip, o ne kitaip "...
Akivaizdu, kad "pirotechnika" (nuo gr. techne) yra daugiau “menas” negu amatas, nors iki pilnaverčio "tikslaus mokslo" irgi nepatempia
(kaip žinia, anglosaksiškoje tradicijoje humanitariniai ir dalis socialinių mokslų vadinami Arts)
Klavišai nesispaudžia pavadinti piromanus, skriejančius pirotechnikos apogėjuje, amatininkais,
čia gi ne kokie apgailėtini gaisrininkai, cenzūra, topografinės redakcijos žiurkės!
Ugnis vardan ugnies!
Ir vėl tas pats.
Tikrovė pasikeitė.
Seni ir vėl nesupranta jaunų arba apsimeta bijodami konkurencijos kardų,
taip pat vienatvės, naktinių dialogų su sąžine ir atmintimi.
Kiekvienas atskiras žmogus yra vienodas, visi kartu – skirtingi, kitokie.
Ideologinis atstumas tarp hedonistinio neotribalism‘o, opozicinio d.i.y, vartotojiško fetišizmo,
prievartos institucijų simbolikos, kalinių estetikos, autoritarinio-patriarchalinio logocentrizmo, feministinio kiberpanko ir dar kažko be abejo YRA.
Jokia čia naujiena. Stengiames, kad būtų linksmiau ir įdomiau – ardome-konstruojame, konstruojame-ardome, tačiau darosi vis labiau nuobodu, kadangi visur tas pats.
- Atsiprašau, ar galima lėčiau?
- Norite lėčiau, važiuokite troleibusu!
- Ačiu Dievui, kad esu ateistas, ačiū Dievui, kad galiu rinktis.
Laisvė - individui, etiketės – grupėms!
(Aišku, ne man sakyti, kas, kur ir kokie yra tie paslaptingi utopinio realizmo pamatai.
Nesu nei "prabudęs", nei "pateptas", nei "apšviestas", nei "išrinktas", netgi klinikinės mirties nesu patyręs taip, kad ką nors prisiminčiau. )
Tačiau būtų kvaila kartotis: Liberté, egalité, fraternité (ou la mort!) taip pat YRA … žlugęs projektas.
Visi trys punktai.
Pirmas vis nepribręsta iki balanso tarp liberté „nuo ko“ ir liberté „kažkam“.
Antras pirmo sąskaita daug kam pasirodė pernelyg skausmingas arba ne vietoje ir ne laiku.
Trečias apskritai skamba provokuojančiai, kadangi seserystė yra neapdairiai užmirštama,
o broliai netgi nebūdami straight ir vėl išsikovoja daugiau negu jiems pridera „sąžiningos konkurencijos sąlygomis“.
Nors čia ir taip viskas aišku be lyčių skirtumų ir kalbinių žaidimų.
Mauglis ir vilkai.
Globalizuok neglobalizavęs, visur nesuspėsi.
Pagaliau (suskliaustas punktas) numeris keturi yra jau senokai nukenksmintas,
todėl apie jokią pavojingą dichotomiją arba (aukojimąsi vardan X) neverta čia.
Netgi maištingi prancūzai nepasirinko keturspalvės.
[Kažkas klausia: „kodėl diplomatojos kalbą reprezentuoja „ši itin nediplomatiška tauta“?
„Prakeikti anglosaksai ir taip žino atsakymą į savo klausimą“ – atsako frankofonai.
Greitai pokalbis pereina į „ar tu mane gerbi?“ plotmę.
Čia galima būtų ginčytis ir fantazuoti: keliasdešimt metų psichoanalizės (arba šizoanalizės, kaip jau deleuzai nori), istorinių nuoskriaudų įveikimas skriaudžiant kitus,
kadangi vien siurealistinės sublimacijos ir menų gimnazijų ne gana,
mažiausiai penkių spontaniškų demonstracijų per metus legalizavimas ir viskas galbūt galėtų atsistoti ir atsisėsti į savo naujas patogias vietas.
Bent trumpam, kol tikrovė vėl nepasikeis :).]
Šiandien No Frills krautuvėje [lietuviškai - Be Pagražinimų, suprask, Taupa по-нашему] buvau taip nustebintas, kad pradėjau įtarti, jog ten Taupomos netgi darbuotojų smegenys.
Anekdotai apie kolonizatorių ir jų aukų [vaikų] sambūvį, individualizaciją, specializaciją, mašinizaciją, alienaciją plius dar visą eilę pabaisų ir kas iš viso to išėjo nėra naujiena.
Netgi šalies vadovas nuolat figūruoja neišmanėlių ir idiotų topuose.
Gerai, gana publicistikos:
Vaikinas laikydamas Bass Ale sikspeką paduoda dokumentą.
Pardavėja ilgai vartydama šitą daikčiuką ieško skaičiaus numeris-1984 arba mažesnio [cigaretėms tiktų ir 1987] ir klausia:
- Could you show me these numbers in English?
[Nebyli scena!!!]
Prisimenu anekdotą apie žinią sugadinusią dabl jų, dabl jų bušui nuotaiką – beveik visas pasaulis naudoja arabiškus skaičius.
Sakau, kad skaičiai angliški.
Iš karto po scenos pribėga padėjėja ir pasako, tai kas pridera nesutrikusiam pagalbai pašauktam bendradarbiui t.y. dar didesnę nesąmonę:
- If you don‘t understand it, don‘t read it!
[Anksčiau maniau, kad tokiais atvejais kaip tik reikia perskaityti dar kartą.]
Pradedu kikent.
Parodau pirštu. Kontaktas užmegztas. Čekis išmuštas.
Į mane žvelgia su gailesčiu ir švelnia nuostaba kaip į kokį kalbantį kaktusą:
- Here is so far away from home. Here is your penny back!
Perskaitęs opit postą dar kartą grįžau prie tokios minties:
Yra tokia mano gyvenimo savybė kaip negrįžtamumas (irreversibility) ir, atrodo, kad galbūt nėra jinai tokia gera arba naudinga.
Bet taip tik atrodo.
Iš tikrųjų būtent dėl jos esu priverstas nuolat kažkur ir kažką...
Manau, kad tai netgi mėgstamiausia mano gyvenimo savybė,.
"Kas įvyko tas įvyko" - kažkaip visa tai maloniai disciplinuoja :)
Kalbos svogūnai, vaizdų matrioškos, garsų pastišai...
Už teksto - kitas
Už šokio - paralyžius
Už natos – daina
Postromantinės
Iliuzijų virtinės
Jau nebežavi
Kiekvienas vaizdas
Nėra tiktais šešėlis
Tikrovė yra
Kažkada man didelį įspūdį padarė Coleman‘o „plėšikavimo“ (looting) analizė.
Ten jis, rodos, kalba apie racionalų pasirinkimą, galią, teisę valdyti savo veiksmus ir resursus bei tokios teisės perdavimą kitam asmeniui ar žmonių grupei.
Kai nagrinėjamos gan „įprastos“ socialinio veiksmo arba protesto formos,
periodas tarp momento, kai individai atsiima teisę kontroliuoti savo veiksmus iš vienų autoritetų, ir momento,
kai perduoda šią teisę kitam autoritetui, būna gan trumpas.
Pavyzdžiui, „Voila, mes esame šviežiai iškepti revoliucionieriai!“
Stichinių nelaimių ir panašaus masto dirbtinių nelaimių pasėkoje dalis žmonių įvertina naują situaciją kaip nevaržomą įprastinių normų ir apribojimų, įstatymų ir autoritetų.
Jie pradeda išdarinėti tai, apie galbūt niekad net nebuvo pagalvoję.
Tai yra kiek panašu į archaines orgijas, kai žmonės darydavo viską,
kas buvo griežtai draudžiama „įprastinėmis dienomis“.
Tačiau orgijos skirtingai nuo plėšikavimo visgi buvo kontroliuojami „renginiai“.
Tai buvo numatytos „atsipalaidavimo dienos“.
Plėšikavimo atveju „veiksmų laisvės“ periodas yra sunkiai kontroliuojamas.
Kadangi iš pirmo žvilgsnio nėra atsakingų „renginio organizatorių“,
tad ir atsakingų renginio dalyvių tuo labiau.
Puikiai matosi, kodėl nesant formaliam įstatymui, kuris tik švelniai nubaustų už vitrinos išdaužymą,
plėšikavimo atveju nuo seno grasino mirtimi ir „sušaudymu vietoje“.
Netgi grasinantis sušaudyti nelabai tiki, kad kiti įstatymai veikia.
Banalu, bet mirtina.
Įdomiausia, kad iš esmės nieko nepasikeitė.
Žmonės vis tokie patys ir tai galbūt netgi nėra blogai.
looting in New Orleans
nuotraukos via nationalgeographic.com
p.s. tie kam yra bjaurus "žmogaus su šautuvu" įvaizdis (man jis irgi yra bjaurus),
gali paskaityti apie dar bjauresnius dalykus, pavyzdžiui, čia
Greitai Kolumbijoje prezidento rinkimai, tad teko apsilankyti šios šalies konsulate.
Arčiausias už trijų šimtų kilometrų...
Tikrai nevažiuočiau balsuoti į Klaipėdą, bet kartais pasitaiko pareigingų piliečių.
Pseudo-išeivijos ritualas, gera proga susitikti.
Po poros valandų jau beveik nesinori palikti laukiamojo – pilno keistų žaidimų vaikams.
Ant sienos pakabintas eilėraštis, kurio esmė tokia:
Tėveli, kas yra „macho“?
Tai yra stiprus vyras, kuris būna švelnus ir myli aplinkinius.
O kai vyras yra grubus ir elgiasi nepadoriai?
Reiškia, jis yra nepakankamai stiprus.
Kelios nuotraukos:
beveik Buratinas radiatorimitorius
Kosminis badmintonas uno dos tres
Boddhissatvos ir, rodos, Šiva maloniai sutikusieji papozuoti be blykstės:
cuatro cinco seis siete ocho
poilsis nuo poilsio poilsis nuo poilsio poilsis nuo poilsio
Anksčiau (girdėjau ir įsivaizduoju) buvo kalbama apie susvetimėjimą su pasauliu ir apie jausmų "mašinizaciją",
kas kita yra susvetimėjimas su mašinų pasauliu.
Kartais ši iliuzija atrodo labai arti tikrovės,
tačiau nesugebu pamiršti kaip sukti pedalus arba spausti klavišus.
Консерватория, аспирантура, мошенничество, афера, суд, Сибирь.
Консерватория, частные уроки, еще одни частные уроки, зубные протезы, золото, мебель, суд, Сибирь.
Консерватория, концертмейстерство, торговый техникум, зав. производством, икра, крабы, валюта, золото, суд, Сибирь.
Может, что-то в консерватории подправить?
Nuo prievartinės socializacijos pradžios, o tiksliau nuo mokyklos laikų (darželius visgi sugebėjau boikotuoti),
sekmadienis tapo ir išlieka ypatinga diena.
Penktadienio vakaras kelis metus irgi turėjo unikalią aurą,
tačiau dabar jis tapo pakankamai permatomu reiškiniu ir prarado savo magiškumą, kadangi išmokau lengviau jį kontroliuoti.
Tam reikėjo tiesiog sumažinti reikalavimus, keliamus „darbo savaitės“ pabaigai.
Sekmadienio vaidmuo liko beveik nepakitęs:
nepriklausomai nuo sekmadieninių užsiėmimų pobūdžio, atrodo, kad į vakarą galva įgauna kūgio formą.
Tai yra tiktai aisbergo viršūnė.
Ar socializuotas kalendorinis "aš" turėtų skirti šią dieną savaitės apžvalgai?
Galbūt šis emocijų ir minčių kratinys su smailia juokdario kepure ant viršaus yra natūralus pasipriešinimas skubotiems apibendrinimams ir sąlyginiam refleksui apžvelgti padarytus ir nepadarytus darbus?
Aišku, „aplinka kalta“ ir jos dinamikai nevisada prasminga priešintis, tačiau manęs toks argumentas neįtikina.
Naivu, bet labai norėtųsi, manyti, jog savaitė (kaip ilgiausias laiko matas, su fiksuotu dienų skaičiumi, tačiau neturintis "tiesioginio" astronominio pagrindo) turi kokią nors įtakingą vidinę logiką. Nežinau, galbūt Prancūzų revoliucinis kalendorius yra kiek patogesnis, nes savaitės čia ilgesnės – dešimt vietoj septinių dienų, tačiau ir dienos trumpesnės.
Nors esmė išlieka ta pati – savaitės turi pabaigą.
Netgi ten, kur jos prasideda sekmadienį ir pasibaigia šeštadienį, žmonės sugalvoja kaip sau išėsti galvą ir sugadinti kitus organus.
Pastebėjau, kad šis užsiėmimas yra itin populiarus sekmadieniais,
kai "dirbti nesinori, o linksmintis nebėra jėgų".
Deja, šis pastebėjimas truputį nepatempia iki „dėsnio“,
kadangi pirmadienis ir ketvirtadienis irgi yra puikios sielvarto ir sudažytų iliuzijų prieglobsčio arba „poilsio dienos“ kandidatės.
||||||||||||||||||||
Yra du pakankamai įtikinami paaiškinimai, kodėl skirtinguose kraštuose žmonės pasirinko septinių dienų savaitę. Vienas remiasi babiloniečių (ir ne tik) astronomija ir mitologija,
kurios suderino septinius geriausiai matomus šviesulius - Saulę, Mėnulį , Marsą, Merkurijų, Jupiterį, Venerą ir Saturną - su septiniais pagrindiniais dievais,
kurių garbinimui buvo skiriama visa diena.
Kitas labiau „moksliškas“ požiūris teigia, jog savaitė yra 1/4 sinodinio mėnesio.
Pažiūrėjau į komentarų skiltį ir „аж ахнул“ - 154 nuomonės „pending“ ir laukia patvirtinimo!
Vėl grįžtame prie cenzūros tematikos.
Kaip be jos mūsų išprotėjusiame pasaulyje?!
Spam filtrai yra puiki laisvės ribų iliustracija.
Etiketas ir bendravimo taisyklės kartais vadinamos esminėmis (essential) normomis.
Toks kilnus pavadinimas tokiems nereikšmingiems dalykams buvo suteiktas,
kadangi be tokių normų galimybės patekti į konkrečią socialinę grupę ir dalyvauti jos veikloje
yra smarkiai, jeigu nepasakytume, kad visai apribotos.
Mandagus robotas, neįkyriai reklamuojantis maudimosi kostiumėlius visgi turi teisę pasisakyti.
Toks robotas žino, jog būti išgirstam vieną kartą yra daug geriau negu būti neišgirstam keturiasdešimt kartų.
Aišku, sankcijos nevisada yra veiksmingos, o ateiviai dažnai netgi nesitiki arba nenori susilaukti pritarimo.
Galbūt bendravimo kultūrai ir socialinio kapitalo formoms reikėtų skirti atskirą diskusiją, bet ne šiandien.
Šis postas skirtas kiek kitokiai temai:
„Kokie yra individualūs būdai filtruoti „informacinį triukšmą“ ir žemos kokybės informaciją tinkle?“
Tarkime, pasirinkdami vaidybinį arba dokumentinį filmą peržiūrai nuomos punkte atkreipiame dėmesį į režisieriaus pavardę, apdovanojimus ir nominacijas,
pagaminimo metus, aktorius, kilmės šalį, žanrą ir paveiksliuką ant viršelio.
Dar galime iš anksto pamatyti anonsą, paklausyti draugų, paskaityti laikraščius ir pasižiūrėti reitingus IMDB dot kom.
Pakankamai daug indikatorių – galbūt netgi perdaug.
Knygos irgi neišimtis: autorius, leidykla, žanras, draugai ir kitokie autoritetai, recenzijos, kaina.
Tikrai galima pasimesti - galu gale perskaityti kokį mėšlą vietoj „Jaunojo Verterio kančių“,
kurios yra sunkiai sulyginamos su knygyno ar bibliotekos kliento kančiomis.
Bet du ankstesni atvejai atrodo juokingi palyginus su VĖVĖVĖ klientų problemomis.
Ką daryti? Kur eiti? Kaip atskirti tiesą nuo melo, šūdą nuo aukso ir magiją nuo mokslo?
Ar pasitikėti tiktai klonavimui imliems informacijos šaltiniais, kurie turi ir popierinę,
ir tele-radio-garsinę-vaizdinę, ir hipertekstinę formas bei akademinėmis duomenų bazėmis?
Kaip sumažinti paieškos laiką ir akių nuovargį?
Dažnai yra itin sunku pasirinkti netgi iš turimų autoritetų.
O ką daryti, kai tokių autoritetų arba atsakymų ieškai ir jaunatviškai vis bijai,
kad tau ir vėl tuoj pat, švelniai tariant, kvaišins galvą?
Norėčiau išgirsti jūsų euristinio algoritmo istoriją su pagrindine prielaida:
Internet Is Not Just For Fun – Internet Is For SERIOUS Fun !
Buvo nutapytas ne tik juodas,
bet ir raudonas kvadratas.
Taip pat jie buvo nutapyti kartu bei kompanijoje su kitais.
Galbūt tai buvo jau nebūtinos tos pačios idėjos dekoracijos.
Vieno juodo kvadrato pilnai užtenka.
Užvežė visai kitas darbas,
kaip dažnai būna, "nelaiku".
Derliaus nuėmimo būklė yra netgi labiau
priešinga dabartinei aplinkai negu žiema,
tačiau vakar nuskyniau „nepavasariškai“ daug.
Galbūt pernelyg tiesmukiška, bet kaip tik tai, ko reikia.
Reaper on Red Background
1912-13; Oil on canvas, 115 x 69 cm (45 1/4 x 27 1/8 in); Fine Arts Museum, Gorki
rasta: http://www.ibiblio.org/wm/paint/auth/malevich/
Jau antrą kartą spamofiltrai neleidžia papostinti komentaruose,
mano nuomone, visiškai nekenksmingų žodžių ir frazių.
Bet tiek jau to, viešas gėris kartais verčia pamiršti apie egoizmą -
perkeliu čionais.
Pamačiau štai šitą
perskaiciau komentarus.
Anot šios lentelės:
http://www.who.int/mental_health/prevention/suicide/en/Figures_web0604_table.pdf
Lietuva yra absoliuti savižudybių čempionė tarp vyrų ir užima garbingą ketvirtą vietą tarp moterų,
kur mus aplenkė Šri Lanka, Kinija ir Japonija.
Būtinai reikėtų po miestą paklijuoti.
p.s. čia
kam įdomu, dvidešimties metų dinamika.
Tai nebus nuoroda.
Greičiau eilinė mintis apie turinio reliatyvumą.
Dabar kažkokiais paslaptingais būdais išrenkami blogiausi metų filmai, aktoriai ir literatūriniai kūriniai.
Taip pat egzistuoja Darwino premija už kvailiausią mirtį.
Akivaizdu, jog į pirmą grupę nepatenka eiliniai mirtingieji,
o į antrą tiktai įvairiausių džiakes rūšių, siaubo detektyvų ir psichinių eksperimentų mėgėjai.
Netgi būti blogiausiu arba kvailiausiu daugumai yra geriau nei būti vidutinybe.
Nesiruošiu čia užsiiminėti moralizavimu ir pasakoti,
kad tarpukario Lietuvoje ar prie caro dalykai, turintys blogą skonį,
buvo smerkiami, bet kai kurie visgi geidžiami.
Man įdomus pats masinės kultūros produktų vertinimo fenomenas:
atėmus cenzūros ir standartų monopoliją iš aukštųjų menų ir liberalizavus raiškos ir gamybos procesą,
kuriame autoriumi gali tapti kiekvienas (kas prieš keliasdešimt metų gražiai pavadinta Gutendergo galaktika),
tapo aišku, jog didėjant informacijos kiekiui,
blogiausi, ekstremaliai marginalūs, šokiruojančiai banalūs kūriniai visgi išliks pastebėti ir įvertinti.
Netgi daugiau, jų statusas žymiai pagerės nepastebėtų darbų atžvilgiu.
Ten ir čia pasirodo drąsuoliai, norintys parodyti nuogą užpakalį,
ir kuklūs entuziastai, norintys už tai sumokėti.
Žinau, kad atmetus moralinį turinį, visa tai negali vadintis blogio vardu,
bet ar tokiomis sąlygomis geras skonis gali išlikti?
Aišku, kad tai, kas bjauru, negali būti tuo, kas gražu, tam pačiam žmogui tuo pačiu metu,
tačiau moraliai smerktinas dalykas gali būti tiesiog nuostabus.
Iš estetinės perspektyvos, pavyzdžiui, man simpatiškų žmonių-bendraminčių išrinktas „blogiausias metų blog‘as“ iš tikrųjų nėra blogiausias blog‘as,
bet yra tam tikras geras pavyzdys,
kaip nereikėtų daryti ir turintis netiesiogines nuorodas į tai,
kaip visgi daryti reikėtų.
Gero skonio turėjimas reikalauja kitų žmonių pritarimo,
tam tikro bendro jutimo, todėl čia blogiausias blog‘as yra tas,
kurio niekas nepastebėjo, „neparagavo“, blog‘as, kuris „neturi skonio“, nes nėra žmonių, kurie galėtų nuspręsti geras jis arba ne.
Šiandien į svečius buvo užėjęs mano tėčio mamos brolis.
Beveik senas žmogus, bent jau pagal samprotavimo ir elgesio maksimų nelankstumą.
Trumpai pašnekėjome apie varveklius ir kitus pavojus.
Šis žmogus dirba labai kruopštų darbą – restauruoja senienas.
Nesu jo kompanijos mėgėjas, todėl, kaip jau įprasta, apsimečiau,
kad esu užsiėmęs: pernešiau vieną knygą (antologiją), pieštuką, mobilųjį telefoną ir savo kūną į kitą kambarį.
Pabėgau. Nemėgstu, kai žmonės pradeda jausti,
kad man neįdomu su jais būti, nors pats esu pakankamai įkyrus,
kad dažnai nepastebėčiau, kad tampu neįdomus kitiems.
Po valandos grįžau į virtuvę. Visada išeinu iš namų „pro“ virtuvę. Pastaruoju metu vis dažniau pastebiu,
kad tarp sąmonės ir kūno yra ryšis, o siela be maisto pradeda maištauti.
Kartais sutinku su Švietėjiškos Prancūzijos enciklopedistais.
Ne žmogus turi organizmą, bet jis pats yra organinė mašiną,
kurią reikia gerai prižiūrėti, kad jinai deramai veiktų.
Netgi tvirčiausio žmogaus moralė pasikeičia po kelių alkanų dienų. Nežinau, ar čia įmanomos analogijos.
Jeigu tarp atskirų žmonių koks silpnutis vandenilis, tai čia galbūt kovalentinis, greičiausiai polinis ryšis.
Vėliau, jau kitoje vietoje man sakė,
kad mes, dauguma žmonių ir aš asmeniškai dedame pastangas, kad rezultate gautume nulį.
Iš kitos pusės, daugybės nereikalingų dalykų žinojimas padeda suprasti, ką noriu mylėti ir ką turiu daryti, kad tapčiau laimingas. Netgi visiškas šlamštas kartais būna neįkainojamas.
Tad grįžkime prie restauratoriaus.
Pratęsėme pokalbį prie arbatos: apie bažnyčias ir sentikių atributikos parodą Arsenalo gatvėje, Taikomosios dailės muziejuje.
Gaila, neprisimenu, kaip įvyko šuolis į apleistą Kauno biblioteką, kurioje senelės brolis rado Иностранная литература žurnalų skyrelį.
Ten jis perskaitė gabaliuką iš Salvadoro Dali dienoraščio,
kurį kažkada gavau knygos pavidalu.
Dėdė kalbėjo apie tai, kaip sudėtinga nuo pat mažens suprasti, kad esi genialus.
Netgi genialumas neatsako į visus jam užduodamus klausimus, paprastai tik į vieną arba du.
Aišku, dauguma negauna ir to.
Paskui atgaminu savo skaitymą, bandau pristatyti siurrealizmo esmę,
diletantiškai pakalbėti apie pasąmonės srautus,
Dali pažintį su Froidu, Galą, musę ant apsiseilėtos žaizdos,
bezdėjimo meną ir ūsus, kaip branduolinės raketos nukreiptus į dangų .
Ir pagaliau prisimenu.
2002 metų pavasarį, atrodo kovo pradžioje, buvau Paryžiuje Pompidou šiuolaikinio meno centre.
Ten vyko siurrealizmui skirta paroda l‘exposition La Révolution Surréaliste .
Paroda, kurioje nepamačiau beveik nei vieno turisto-užsieniečio ir nei vienos fotokameros.
Darbai buvo suvežti iš viso pasaulio muziejų, didelė dalis iš asmeninių kolekcijų.
Žmonės judėjo tvarkinga eile, kartais persirikiuodami į antrą.
Apėjęs labirintą
norėjau grįžti, bet jau nelaikė kojos.
Štai toji lėlė ir galva, kurias vėliau buvau susapnavęs.
Dabar lieka tik prisiminti sapno turinį:
Perskaiciau may posta apie
"Neprisimenu tiksliai ir kurioje brolių Strugackių knygoje buvo aprašyta,
kaip žmonės mirdavo įdeję į radijo aparatą stiklinę gilzę su specialiais milteliais ir atsukę neaiškią radijo stotį ;) " ,
tad sugalvojau patalpinti pas save.
si "knyga" vadinasi "Xищные вещи века"
tik tai ne buvo savizudybes metodas, bet mirdavo jie nuo savotisko "perdozavimo" ir gilze, rodos, buvo ne stikline,
bet cilindro formos rezistoriaus-radijo imtuvo dalies - "vakuuminio tabusoido" - imitacija..
o narkotiko pavadinimas - "sleg"...
geras darbas, pacituosiu gabaliuka is pabaigos:
- Поймите меня правильно, Иван, - продолжал он.
- Я непротив философствований.
Но философия - это одно, а наша
работа - это совсем другое. Ну посудите сами, Иван, если
нет тайного центра, если имеет место стихийная самодеятель-
ность, то откуда эта скрытность? Эта конспирация? Почему
слег окружен такой таинственностью? Я допускаю, что
Римайер, молчит потому, что его мучают угрызения совести
вообще и в частности за вас, Иван. Но остальные? Ведь слег
не запрещен законом, о слеге знают все, и все таятся. Вот
Оскар не философствует, он полагает, что обывателя просто
запугивают. Это я понимаю. А что полагаете вы, Иван?
- У вас в кармане, - сказал я, - лежит слег. Идите в
ванную. "Девон" на туалетной полочке - таблетку в рот,
четыре в воду. Водка в шкафчике. Мы вас подождем с Оскаром.
А потом вы нам расскажите - громко, вслух, своим товарищам
по работе и подчиненным - о своих ощущениях и переживаниях.
А мы... Вернее, Оскар пусть послушает, а я, так и быть,
выйду.
Мария надел очки и воззрился на меня.
- Вы полагаете, что я не расскажу? Вы полагаете, что я
тоже пренебрегу служебным долгом?
- То, что вы узнаете, не будет иметь никакого
отношения к служебному долгу. Служебный долг вы, может
быть, нарушите потом. Как Римайер. Это слег, товарищи. Это
машинка, которая будит фантазию и направляет ее куда
придется, а в особенности туда, куда вы сами бессознательно
- я подчеркиваю: бессознательно - не прочь ее направить.
Чем дальше вы от животного, тем слег безобиднее, но чем
ближе вы к животному, тем больше вам захочется соблюсти
конспирацию. Сами животные вообще предпочитают помалкивать.
Они знай себе давят на рычаг.
- Какой рачаг?
Я объяснил им про крыс.
- А вы сами-то пробовали? - Спросил мария.
- Да.
- И что?
- Как видите, помалкиваю, - сказал я.
Некоторое время Мария сопел. Потом он сказал:
- ну, я не ближе к животному, чем вы... Как это
вставить?
o del uzesiu noriu papasakoti mita apie I. Kanta ir apie savo patirti:
si zmogu baisiai erzindavo triuksmas,
ypatingai, rasant filosofinius traktatus.
Budamas protingas zmogus, jis suprato, kad triuksmo visiskai eliminuoti nepavyks,
todel pradejo keltis dar anksciau ir vaikscioti gatvemis kartu su repetuojanciu karinio padalinio bugnininku,
kad nugaletu sia "triuksmo baime" ir nekreiptu i ja demesi.
dar geresnis sprendimas yra, kai triuksmas netgi "padeda" uzmigti pvz. ansciau tai buvo seno saldytuvo uzimas,
kuris buvo dominuojantis visu kitu garsu atvilgiu,
todel tam tikrais momentais galima buvo klausytis tik jo ir tapatinti jo garsus su "tyla",
mano galva, daug didesne problema, kai yra pernelyg tylu,
kaip gabaliuke is "Soliario" ir kosmonautu-kursantu atveju, sedinciu "juodoje dezeje".
Iprastomis salygomis Zemes pavirsiuje "kosmines tylos" neegzistuoja,
todel triuksmo savoka cia dar labiau reliatyvi,
aisku, sokiu klubo Cozy atveju "reliatyvus triuksmas" pavirto decibelu skaiciumi,
kuris buvo pakankamai "konkretus", kad kluba uzdarytu.
Leonidas Donskis: Aš myliu Ameriką
http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_232638
............................................................
Paprasti europiečiai mėgo amerikiečių filmus, madas ir apskritai jų kultūros demokratizmą. Tad nemeilė JAV buvo (didele dalimi ir tebelieka) visų pirma Prancūzijos ir Vokietijos elito problema. Bet sykiu reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais neigiamas požiūris į JAV tapo gerokai masiškesniu reiškiniu Europoje ir persimetė į tokias šalis kaip Švedija, Austrija, Graikija, Belgija.
Vis dažniau pabrėžiamas JAV kultūrinis imperializmas, "greito maisto" ir Holivudo vyravimas pasaulyje, beširdis JAV kapitalizmas ir stambiųjų verslo korporacijų diktuojama globalizacijos logika, kurią JAV esą brutaliai primeta visam pasauliui. Tad antiamerikanizmas natūraliai ir lengvai prigyja tarp kapitalizmo ir globalizacijos nekenčiančių Europos kairuolių - komunistų, socialistų, anarchistų, antiglobalistų, ekologistų, "žaliųjų" ir pan.
Ar Amerika kuria tik kičą ir masinę kultūrą?
Netiesa, kad JAV kuria tik kičą ir masinę kultūrą. Tai dažnai peršama mintis, kurią skleisti ir rimtai traktuoti gali tik žmonės, menkai susiję su intelektiniu gyvenimu. JAV universitetai yra geriausi pasaulyje, ne vienas jų pranoksta net ir legendinius Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos universitetus.
JAV akademinis gyvenimas ir mokslas jau seniai diktuoja madas visame pasaulyje - įdomiausi dalykai humanitariniuose ir socialiniuose moksluose vyksta JAV, o gamtos ir technikos mokslų srityje JAV yra net pavojingai toli už savęs palikusios Europą (tai, beje, ES ir liūdina - šiuo metu didžiulės pastangos ir lėšos yra metamos mėginant kaip nors sumažinti šį Europos atsilikimą nuo JAV).
JAV muziejai yra nuostabūs - kas lankėsi Metropoliteno meno muziejuje, Guggenheimo galerijoje, Fricko kolekcijoje, Čikagos meno institute ar Moderniojo meno muziejuje Niujorke, puikiai žino, kad tai yra didžiausi moderniojo meno lobynai.
JAV spauda ir kultūros leidiniai taip pat turi didžiausią paklausą pasaulyje. "The New York Review of Books" yra tiesiog neprilygstamas literatūros ir humanitarinių mokslų knygų recenzijų žurnalas. O dažnai prikišamas Holivudas taip pat nėra vienareikšmiškai vertintinas reiškinys - ir jame sukuriama gerų filmų (nors prastų gerokai daugiau). O ką jau kalbėti apie nekomercinio JAV kino korifėjus - Woody Alleną, Wayne'ą Wangą, Jimą Jarmushą...
Tad viskas yra kaip tik priešingai - JAV yra kultūriniu ir intelektiniu požiūriu pasaulyje pirmaujanti šalis. Jos karikatūrinimas yra tiesiog nerimtas dalykas, kuriuo užsiimti gali tik provincialūs, menko išsilavinimo ir stereotipų įkalintys žmonės arba ekscentrikai ir snobai.
Pavojus taikai?
Gerokai rimtesnis priekaištas, metamas JAV, yra karai, į kuriuos ji įsipainioja ir įpainioja kitus. Pacifistinei Europai tai yra bene rimčiausias kontrargumentas prieš JAV. Taip, tiesos čia esama. Amerika yra galinga šalis ir neretai veliasi į pavojingus galios žaidimus, kurie destabilizuoja padėtį kai kuriose šalyse.
JAV iš tikrųjų nusikalto japonų tautai - galima kalbėti ką tik nori apie atominės bombos panaudojimo neišvengiamumą ano meto situacijoje, bet tai niekaip nepateisina civilių ir apskritai niekuo dėtų žmonių masinio išžudymo. Kariavimas ne ginantis, o mėginant spręsti technines ir politines problemas yra sunkiai pateisinamas. Tai tiesa.
...............................................................
Žiema - moralistų metas
Dauguma žmonių supranta, jog sportas yra priemonė,
reikalinga ilgalaikiam svarbaus sveikatos-resurso prisisavinimui.
Šiek tiek sunkiau yra su šio teorinio žinojimo pavertimu praktika.
Liaudies išmintis antraštėje yra neveiksminga,
nes sveikata dažniausiai matuojama negatyviai
t.y. pagal jos stokojimo požymius.
Šiuolaikinė medicina kol kas remiasi patologijos principu.
Sveikas žmogus yra tas, kuris neserga.
Profesionalūs sportininkai yra painus atvejis:
ar rezultatyvumas turėtų būti traktuojamas kaip šalutinis ar tiesioginis (fizinės) sveikatos požymis?
Ar čia tas pats identifikacijos principas
kaip ir patelių skaičius pas stipriausią patiną bandoje?
Kokios yra veiksmingiausios įtikinėjimo strategijos žmogaus,
dirbančio mažai fizinės (raumenų) jėgos reikalaujantį darbą?
"Sportas-jėga!" yra šiek tiek pasenusi sentencija.
Pastangos apsaugoti žmogų nuo fizinės jėgos kaip prievartos pavojaus,
neišvengiamai deformavo asociatyvinius ryšius su jėgos samprata,
ją beveik visai ištumė sloganai:
"Ryšiai-jėga!" "Kompas-galva!" "Filmas-gyvenimas!"
"Laikas-pinigai!" "Informacija-valdžia!" ir kiti.
Kaip lavinti atrofavusias galunes?
Ar skrajutės is gym'ų išgelbės žmogų protingąjį nuo regreso
į homo radikuliticus-hemoroicus?
Pas vieną iš blogofermos gyventojų adomą radau įdomią mintį, norėjau pakomentuoti, bet gavau kažkokią abrakadarbą dėl neaiškių priežasčių, todėl kopijuoju čia:
"vis baisiau daros, nes gali būti, kad normalių žmonių išviso nebūna...
puikis pastebejimas, nes darosi vis sunkiau
atsiriboti nuo socialiniu mokslu besivadovaujanciu statistiniais metodais ir ivairiausiu "vidutinybiu" ivedimo praktika.
Pavyzdziui, racionalus veikejas duotoje situacijoje maximizuojantys savo poreikius is ekonomines rinkos perspektyvos yra tinkamas socialines interakcijos aktorius, taciau, velniai griebtu, sis kastruotas savanaudis nera normalus zmogus:)
Ar gerai turėti "blogą nuojautą", kuri vis rečiau paveda?
Gal tai yra beveik tikslios žinios arba nesunkiai prognozuojami dalykai,
kurie man tiesiog nepatinka?
"Bloga nuojauta" yra racionalios,
bet asmeniškai nepriimtinos prognozės mistifikacija?
Naivu manyti, kad Saulė sukasi aplink Žemę,
tačiau tris "pergales" iš eilės (Lukašenka, Uspaskich ir Bush)
kažkas drąsiai pavadina "nemaloniu atsitiktininumu".
Sakyčiau, kad greičiau "trys tarpusavyje menkai susiję dėsningumai".
Žmogelių pasaulio dėsniai kartais pasirodo sudėtingesni nei visos mūsų galaktikos, Paukščių Tako arba tolesnių vietovių ir kūnų astropapročiai.
Čia niekada nepavykdavo "suktis" aplink kažką vieną arba pagal kažkokį vieną bendrą principą.
Netgi tie patys žmonės gyvenimui begant sugeba kelis kartus pakeisti savo vertybines bei pragmatines orbitas,
todėl būtų naivu manyti,
jog visas pasaulis turi suktis arba suksis vien aplink demokratines vertybes.
(Aišku, tas pats galioja priešingoms arba "trečio kelio" orientacijoms :)
Šiandien šio blogo metinės ,
tačiau šis postas skiriamas trumpai kelionei į čigonų kraštą – Rumuniją.
Šiek tiek informacijos apie šalį.
Maršrutas nebuvo painus, bet keitėsi kelis kartus dėl oro sąlygų ir kelio būklės:
skrydis Vilnius-Praha-Bucureşti,
paskui su mikrobu į Târgu Jiu per Craiova ,
atgal per Pitesti į Braşov nuvažiuoti nepavyko,
teko grįžti į sostinę, o iš ryto į Karpatus per Sinaia kalną ir Peleş pilį į Braşov ir back home.
Pirmi įspūdžiai: oficialus dialektas t.y. bendrinė kalba skamba panašiai į italų,
tačiau vietoj Si visi sako Da.
Labai nori į Europos Sąjungą, o dauguma sutiktų jaunuolių studijuoja marketingą.
Vairuotojai mažiau disciplinuoti nei Maskvoje. Kas buvo, supras.
Dar stipriai jaučiamas Sovietų socializmo palikimas.
Rusiškai moka tiktai senukai ir tie sako, kad naudinga mokėti priešo kalbą,
pramoniniai miesteliai ir jų būklė neatrodo egzotiškai ir kartais panašu, kad esi kažkur pakeliui į Lietuvos didmiestį.
Žmonės draugiški, tačiau patartina kuo greičiau peržengti dalykinių santykių slenkstį arba kalbėtis apie orą,
kitaip vyrauja sukčiavimo ideologija.
Kviečia sugrįžti. Manau, už septinių metų būtinai.
O dabar kelios nuotraukos:
Bucureşti
Rumunijos parlamento pastatas pirmas pagal dydį Europoje, antras pasaulyje, todėl visas netilpo:)
Disciplinuoti automobilistai ir nykstanti rūšis - atsakingas policininkas
Володя Ульянов (Komunistinės ikonografijos skyrius Valstiečių taikomojo meno muziejuje)
TvoraOtopeni.
Jauki vietelė, ten ir gyvenome.
Sinaia geležinkelio stotis:
Balandžiai ir Senelė.
Peles pilis profilis, anfas ir karalienės sodyba.
Brasov bokštas ir pabaiga.
.
Jau kelis kartus musu blogofermoje buvau aptikes tokio tipo vertinimus ir ispudžius:
opit :
forsai spokso, diedai pypsina.
bliat, nu prahoj radissone tusinomes,
ir nieko, o vat tada plaukai TIKRAI buvo zhali...
may :
Kaunas nepasišiukšlino ir atvažiavo su vienodais firmos 'Adidas' treningais.
- ant palaidiniu priekio - krutines galima rašyti dar ne tik 'girl soon',
bet ir 'forsas. aš irgi', 'aš - bredas pitas' bei etc.
O ant rankoviu -- 'trys juosteles'.
< a href="http://blog.hardcore.lt/loading">loading :
Pirmiausiai apie "gezus". Yra žmoniu suaugusiu savo kiemuose,
pas nelabai intelektualius tevus, nelabai švelnioje aplinkoje, nelabai linksmi. Mano kiemas/gatve yra toks pat,
tik gal aš buvau jaunesnis ir visa laisvalaiki praleisdavau skaitydamas.
Pas mus yra narkotiku prekeivis,
kuris neseniai sedo už gabenima Sank-Peterburge,
ir jau kelias savaites buriai žmoniu sededavo prie jo buto,
tikiu kad tardamiesi kaip padeti draugui .
Yra žmones, kurie atvarinejo mašinas iš vokietijos,
yra prekeiviai iš gariunu, yra bobuciu.
Visi pažistami ir gerbia vienas kita.
Visus galima butu apibudinti kaip "forsai".
Keli draugai yra pažistami su tokiais kituose rajonuose,
ir ka aš žinau kad toks buriavimasis, domejimasis materialiomis vertybemis, kriminalai, prekybos nera iš gero gyvenimo.
IMHO tiesiog situacija tokia buvo...
Nieko ne išteisinu, kiekvienas galetu nugyventi kitaip, jei panoretu.
Noriu pasakyti, kad juos irgi galima pavadinti subkultura.
Turintys daugmaž vienas vertybes, laikantys panašias normas ir tikslus.
ir panašiai.
Šiek tiek papildysiu.
Liaudies išmintis: (iš Šiauliu) skirtumas tarp gezu-morozu-forsu-pacanu ir geliu-menininku-banglu-neformalu.
Pirmieji labai bijo buti pažemintais ir visada stengsis atkeršyti
(paprastai konflikto vietoje, ypac kai patys ta konflikta sukelia),
o pastarieji šiek tiek mažiau disciplinuoti ir pretenduoja i individualuma,
todel arba greitai begioja arba gauna i duda.
Tai nepriklauso nuo to, rukantys jie arba ne.
Begti reikia, kai cigaretes dar nespejo paprašyti ar prašo labai jau iš tolo.
Kai cigaretes prašo iš arti, veiksmai tampa nebesvarbus,
nes esi gele ir vis tiek suspardys. Tiesa, nevisai cia tiksliai pasakiau,
galima sudaužyti mobilu telefona i asfalta, kad sumažintum blogieciu grobi.
patirtis: prisiminiau, kaip penkiolikos metu begau su beisbolo lazda i viena puse,
o paskui nuo mentu i kita.
Aciu Dievui nieko nesužeidžiau, dabar ne taip geda yr.
O vat mano pažistamas, keturis menesius pas mociute playstationa žaide.
Kur dabar visi tie forsai dingo neisivaizduoju?
auku klasifikacija, atsižvelgiant i pusprocio plepio-romantiko prioritetus:
Padalinau žmones (tikiuosi nieko neižeidžiau) i tuos su kuriais :
a) bendrauju dažnai arba retai,
bet paprastai tai yra malonus užsiemimas;
b) stengiuos bendrauti kuo reciau t. y. vengiu bendravimo,
nes tai nera nei malonus nei naudingas užsiemimas,
bet del objektyviu priežasciu kartais esu priverstas tai daryti;
c) tuos su kuriais noreciau bendrauti dažniau arba nors vienasyk gyvenime,
bet neviskas priklauso nuo manes;
d) bendrauti nenoriu ir nebendrauju bei dar nesusiduriau ir nesusidursiu;
Atrodo, kad (d) punkte turiu daugiausiai laisves:
prie šiu žmoniu nesu prisirišes ir mažai nuo ju priklausau visomis prasmemis.
I šia kategorija patenka:
ivairaus plauko (paprastai) agresyvus ideologiniai fanatikai -
rasistai, nacistai ir kitokie šovinistai;
kelios svarbios pareigos ir vaidmenys -
teroristai, samdomi žudikai ir profesionaliosios kariuomenes atstovai;
vagys ir kitokie svetimo turto megejai,
melagiai, arogantiški nemokšos ir kvailiai,
emociškai nesubrende ir visi likusieji, kuriu elgesys ir nuomones nera suderinami ir vargu ar bus suderinti ateityje su mano elgesiu bei nuomonemis ir svarbiausia,
kad ju argumentai (potencialiai) negali tapti man nei idomus nei itikinami.
Kaip bebutu keista, forsai ("force" - angl. jega), del kuriu jau galutinai susipainiojau, visu pirma mano galvoje suskyla ("teisiškai") i:
a) banditus (labai pavojingus)
b) chuliganus (nerimtus banditus)
c) labai nemandagius žmones
(tokiems paprastai taikomos tik administracines baudos)
d) piliecius su skirtingais nuo mano ir daugumos mano aplinkiniu gyvenimo prioritetais, kas nera nei gerai nei blogai.
Šiu žmoniu elgesiui galima taikyti tiktai vertybinius vertinimus.
Kadangi vienas paskutiniu mano lozungu
-"laisve nuo vertinimu" -
kiekvienas minimaliai išsilavines ir nenaudojantis fizines jegos savo tikslams pasiekti žmogus nera forsus pribalticus.
Pižonus pribalticus yra eilinis post-sovietinis žmogus,
kuriuo sekmes (ilgalaikes baudžiamosios atsakomybes išvengimo) atveju ir geromis ekonominemis salygomis,
taciau be gero dorovinio bei profesinio ugdymo, anksciau ar veliau pavirs forsas.
Išvada:
netgi nekriminalizuotas forsas tam tikra prasme proforsas
ir/arba po-forsas-pižonas nera mano potencialus draugas arba malonus pašnekovas. Pastarieji (mano draugai-pašnekovai) netgi budami dušioje pižonai stengiasi tai nuslepti arba iveikti, panaudojant ivairias kulturinius gaminius bei atliekas ir kitas veiksmingas priemones.
p.s.
Dar nesu parašes pižoniškesnes ir šovinistiškesnes nesamones.
Pagaliau!
Pirmas akivaizdus pasiekimas.
Kelionė @ Türkey: Demre – Mira – Kekova
Pusiau paskendusi barža
ir dar plaukiojanti pušinė "jachta-vienmetė".
Tokios jachtos pastatomos greitai, pigiai ir gana atsainiai.
Skirtos masiniam turizmui, o turizmas, kaip žinia,
jau keliasdešimt metų progresuoja beveik geometriškai.
Nieko nuostabaus, kad kritusių poilsio herojų vardai greitai užmirštami –
Kiekviena šalis vos susitvarko su savo vietinėmis pabaldomis.
Paprastai jos plaukioja arti kranto, kad galima būtų išsigelbėti,
kai staiga pradeda byrėti į gabalus.
Nuotraukų dalis padaryta esant ant vienos jų borto.
Kapų miestas
iškaltas kalnuose,
kur su laiku persikeldavo
šalimais lygumoje esančio miesto gyventojai.
Miestelis Kekova, kuriame išliko Šv. Nikalojaus cerkvės griuvėsiai.
Šis veikėjas globoja
daugybę žmonių:
visus žvejus-jūreivius ir vaikus bei Rusijos rusus.
Be to, šis senelis yra Senelio Šalčio, kuris myli dovanas mylinčius vaikus, prototipas.
Tai yra ortodoksiškas tos pačios katalikiškos idėjos t.y. Santa Klauso variantas.
Iki šiol ginčijamasi, kas buvo pirmas, tačiau tuo ir apsiribojama.
Nei vienas, nei kitas neneša dovanų suaugusiems.
Jie bando save įtikinti, kad nebetiki į pasakas,
tačiau mėgsta ginčytis bei iki pamėlynavimo ieškoti tiesos labiau už bet kurias dovanas. Nelaimei tarp jų ir aš.
O Santa Klausas visai šeimai yra akivaizdus pop-mass-user visuomenės triukas:))
Pabaigai šiek tiek gamtos: gaidžiai
, gėlės, žolės
,spygliai
ir paukščiukas pelkėje
.
Gal jau atėjo laikas ką nors parašyti?
Pastaruoju metu duomenys keliauja tik viena kryptimi.
Mygtukas Send/Receive nuolat klaidina.
Galvoju pakeisti logotipą arba užtepti užrašo pradžią.
Iš pradžių keista jaustis išprotėjusiu fotoaparatu,
Paskui pripranti arba pasibaigia juostelė.
Įdomūs dalykai atsitinka su laiku, kuris tempiasi priklausomai nuo temperatūros
ir kitų mažiau pastebimų elementų, pavyzdžiui, alaus kiekio ir miego.
Kartais Ilgai ir Trumpai yra tas pats. Iki šiol pagaunu save matuojant įspūdžius.
Įspūdžių Intensyvumo ir Laiko skalės sudaro labai nepatikimą koordinačių sistemą.
Malonumo Vieta vis keičiasi su ją keičiasi ir Įspūdžių Intensyvumas, o tada Laikas...
Galiausiai supranti, kad Euklido geometrija ir klasikinė fizika čia netinka.
Netinka čia ir kvantinė, tačiau mokslo viltis miršta kartu su paskutiniu mokslininku.
Mane prašyčiau į kitą sąrašą.
Buvau išvykęs su drauge į Pietus.
Šį kartą jau ne taip toli.
Ramiai „pasideginti“ nepavyko dėl ko vėlgi nesigailiu.
Pabėgiojome po nuo karščio tirpstančią Veneciją.
Tiesa, apie tirpimą: pas italus labai skanūs ir kas svarbiausia visur skirtingi ledai.
Kroatijos uostamiestyje Rijeka (trečias pagal dydį po Zagrebo ir Splito) apturėjome
Nepakartojamas ekskursijas po tuščius muziejus t.y. dviese
Miesto diskografijos ir patefonų paroda iš viso unikali,
o pati jų retro muzika primena Karibų pachangos
ritmus bei visiškai crazy kukarača‘s.
Pabaigoje buvo kalnai, kalnai ,
Plitvicos ežerai: nenatūraliai gražus vanduo,
Žuvys, kriokliai, laimingos akys, nosys ir ausys...
Per pertraukas spėjau perskaityti kelis romanus:
merginų pamėgtą Šilką ir du apie salas:
Vonnegut‘o Galapagos ir
Golding‘o The Lord of the Flies su eiliniu dramatiniu siužetu „kaip neturėtų būti“...
Pastaruoju metu tai linija, nuo kurios niekaip nesugebu pabėgti.
Aišku, paskutinė knyga yra įspūdinga ne tik dėl savo beveik vaikiško lengvumo,
su kuriuo aptariamos gilios egzistencinės problemos, bet ir dėl sodrios peizažų kalbos. Klasika!
Vakar pabaigiau Strugackių Ulitka na sklone.
Supratau, kaip jau stipriai nutolome nuo gyvenimo, kuris čia prasimuša pro fantastinius vaizdus arba aprašomas beveik atvirai.
Kai kurių dalykų, deja, neatsikratysime niekada, kokie laisvi ir sumanūs bebūtume.
... Кусты позади с треском раздвинулись. Перец осторожно
оглянулся, но это был не директор, это был знакомый человек
Клавдий-Октавиан Домарощинер из группы Искоренения. Он медленно
приблизился и остановился в двух шагах, глядя на Переца сверху
вниз пристальными темными глазами. Он что-то знал или
подозревал, что-то очень важное, и это знание или подозрение
сковывало его длинное лицо, окаменевшее лицо человека,
принесшего сюда странную тревожную новость; еще никто в мире не
знал этой новости, но уже ясно было, что все решительно
изменилось, что все прежнее отныне больше не имеет значения и
от каждого, наконец, потребуется все, на что он способен.
-- А чьи же это туфли? -- спросил он и огляделся.
-- Это не туфли,-- сказал Перец.-- Это сандалии.
-- Вот как? -- Домарощинер усмехнулся и потянул из кармана
большой блокнот.-- Сандалии? Оч-чень хорошо. Но чьи это
сандалии?
Он придвинулся к обрыву, осторожно заглянул вниз и сейчас
же отступил.
-- Человек сидит у обрыва,-- сказал он,-- и рядом с ним
сандалии. Неизбежно возникает вопрос: чьи это сандалии и где их
владелец?
-- Это мои сандалии,-- сказал Перец.
-- Ваши? -- Домарощинер с сомнением посмотрел на большой
блокнот.-- Значит, вы сидите босиком? Почему?
-- Босиком -- потому что иначе нельзя,-- объяснил Перец.--
Я вчера уронил туда правую туфлю и решил, что впредь всегда
буду сидеть босиком.-- <...>
1965
Aha.
Pats laikas pratęsti kovą su atmintimi.
Atmintis ne tik yra linkusi užmiršti (pardon, gavosi kažkokia tautologija)
ar nustumti į pasąmonę nemalonius prisiminimus ir vaikystės traumas.
Jinai, kas yra apmaudu iki ašarų akyse ir snarglių nosyje,
netgi ypatingai malonias multimedijines akimirkas ir paskirus vaizdus, garsus
ir tuo labiau skonius bei kvapus su laiku paverčia sunkiai suvokiama “morzianka“ ...-..-..---..
arba naudodama „žirklių-ir-klijų“, susisluoksniavimo bei medžiagos presavimo metodą sugeba įtikinti,
kad girdėtos istorijos ar matytos skaidrės yra mūsų prisiminimai.
Ši kartą vėl rašau apie save, stengiuos būti apolitiškas ir nebandau ginčytis dėl vaizdinių fiksavimo prioritetų:
nei su froidistais-libidistais, nei su simuliacionistais-poststruktūralistais,
nei su politinio spektaklio konstravimo atlikėjais iš žiniasklaidos.
Nuo paskutinio posto praėjo beveik dvi savaitės. Per tą laiką buvo keli emociškai įdomūs nutikimai.
Širdies smūgis. Kiaulės smūgis. Saulės smūgis. Drįsau ir nesigailiu.
Penktadienį nusipirkau paskutinį alų festivalyje t.y. 21:45. Po manęs tiesiog atjungė bačką,
Nes atėjo žalieji „Zuoko dekreto“ vykdymo prižiūrėtojai ir paklausė, ar „barmenas“ stebi laikrodžius.
Neužilgo jaunimas su Spauda akreditacijomis pradėjo užsiiminėti kontrabandą, pavyko nevisiems:)
Girdėjau vienam jaunam, bet garsiam Lietuvos diskžokėjui netgi teko pildyti protokolą dėl degtinės pilstymo viešoje vietoje.
Kas labiausiai nustebino: neagresyvi aplinka, ralph myers ir gausybė seniai nematytų veidų.
Na ir pats festivalis, kuris vyko keturias valandas ilgiau nei buvo paskelbta.
Toliau nuostabai vietos nebeliko ir teko pjauti iki ryto, kas nėra blogiau.
Šeštadienį „Jaukiai“ prakaitavau ir vėl dainavau, tik dabar ne Che Guevara garbei, o Vanilla Ice, Dj Kool ir Ol‘d-b. Už tai leido pamatyti breikerius, išgirsti b-box ir „tikrą, juodą reperį“.
Vis bandau priprasti prie jau seniai pažįstamo Jeffo Lebowski gyvenimo būdo ir elgtis kaip "tikras bičas" (real dude).
Kartais susiduriu su sąžinės balsu.
(Tikiuosi, jog šįsyk tai yra netgi ne jis, o tiesiog neurotinės prigimties reakcija į laisvalaikį, nuo kurio atpratau. )
Galbūt sąžinė ir nėra kažkas visai nereikšmingo, tačiau visgi labiau sutinku su
Iain Banks , kuris Širšių fabrike (Wasp factory) gretino sąžinę su opozicija parlamente:
opozicija pasipriešina, sulėtina ar stabdo tam tikrus procesus, tačiau iš esmės neturi įtakos sprendimo priėmimui ir įgyvendinimui.
Taip. Dabar ima viršų kitos pramogos:
Vieną dieną su draugu Martynu išbandėme ieee 1394 jungties (tarp dvieju nešiojamų) privalumus: stumia daug greiciau nei per LAN ethernet.
Muzika tiesiog puiki ir labai įvairi. Nevardinsiu.
Ačiu Lotynų Amerikai, sintezatoriams, soulseekui
bei atkakliems draugams ir jų skoniui.
Netgi sugrįžo noras pagaliau pakabinti kolonėles.
Visi patenkinti: netgi Vinčesteris sotus again.
Tačiau ir vėl verkė mano planai suredaguoti skaitmeninį video iš paskutinių kelionių.
Viskas. Dabar teks imtis brutalių priemonių:
a. viską perrašyti ir ištrinti
b. sulaukti emulo pastangų rezultatų ir kastruoti (nors jis ir taip negali turėti palikuonių)
c. Tikrai viską perrašyti ir ištrinti
d. Padaryti patogų repartitioningą ir nužudyti sistemą
e. Vėl suinstaliuoti tokią pačią
Pradėjau karščiuoti, bet prisiminiau, ką išmokau Bokonono knyguose :
"Beware of the man who works hard to learn something, learns it, and finds himself no wiser than before," Bokonon tells us.
"He is full of murderous resentment of people who are ignorant without having come by their ignorance the hard way."
Distopijų kolekcija didėja plius truputį apie „pramanytas religijas“.
Kuri jūsų nuomone yra įtikinamiausia?
Voneguto bokononizmas, Futuramos robotologija arba StarWars juodų ir baltų jėgų mitologija? :)
Kaip smagu, jog kartais galima ir norisi tyčia šnekėti nesąmones ir prieštarauti sau.
Aišku, sveikas protas ir nesveikas kūnas savo ruožtu stato įvairius barjerus.
Pavyzdžiui, didėjantis hengouverių intensyvumas, nepatenkintas noras prisiminti teleportacijos principą ir vietą,
sąžinės ir disciplinos kovos su dioniziškuoju pradu bei valia viešpatauti ir kiti nemalonumai...
Autentiškas pokalbis neturi kito tikslo be paties pokalbio.
Šį kartą kalbos švytuoklė gavo neeilinį spyrį.
Gerai prisimenu, kad pradėjome nuo sėkmingo verslo komponentų,
rational choice teorijos kritikos.
Paskui perėjome prie laukinio kapitalizmo luzeriams tinkamų trąšų aptarimo
bei derliaus skynimo technologijų. Po to, kaip ir reikėjo tikėtis,
pasirodė beveik apčiuopiami dalykai: radijo laida „Nostalgija“.
Tema: „mano gyvenimo kelionės ir sėdėjimas vietoje“ ir
„Life is a bitch and then you die“.
Bet kas įdomiausia, vakaras pasibaigė gan kūrybiškai:
be smurto ir miegančių gražuolių.
Kaip tik pabaigoje ir išaiškėjo, taip sakant, tikroji idėjų amplitudė.
Gaila, kad išmokau tik priedainį, bet už tai moku garsiai, ypač, paskutinę eilutę :)
Tu presencia firme y clara
como estrella refulgente
sigue alerta y combatiente
COMANDANTE CHE GUEVARA.
======================
čia visas tekstas:
Lo eterno
by Carlos Puebla
...Bien! Ahora, otra guajira:
Lo Eternel!
Vengo a traerte un recado
de tu pueblo que es mi pueblo :
dice el pueblo, Che Guevara,
que es mentira que hayas muerto.
Tu presencia firme y clara
como estrella refulgente
sigue alerta y combatiente
Comandante Che Guevara.
Hombres como tu no mueren
ni en la Historia ni en el Tiempo.
Como habrian do morirse
los hombres que son heternos!
Tu presencia firme y clara
como estrella refulgente
sigue alerta y combatiente
Comandante Che Guevara.
Dice el pueblo, Comandante,
que sigue la voz de acero
de tu fusil encendido
por el continente entero.
Tu presencia firme y clara
como estrella refulgente
sigue alerta y combatiente
Comandante Che Guevara.
Dice el pueblo, Comandante,
que sigue firme en su puesto
tu corazon legendario
aguerrido y guerillero.
Tu presencia firme y clara
como estrella refulgente
sigue alerta y combatiente
Comandante Che Guevara.
Como fuiste mas que un hombre
como fuiste luz y ejemplo
viviras eternamente
en el corazon del pueblo.
Nesvarbu, ką pasakytų neurobiologai arba smegenų plovėjai,
naudojantys masinio informavimo priemones ir kitus „valiklius“.
Šiuo atveju jų metaforos yra niekam tikusios. Plauti smegenys yra gerai.
Kaip iš tikrųjų yra smagu vaikščioti, sėdėti arba važiuoti, kai suvoki,
o kartais tiesiog nujauti, kad pilkoji masė atlieka self-defragmentacijos procedūrą.
Dingsta beveik iki skylių sumindžiotos vietos,
o idėjų susisiekimo paslaugos pagerėja.
Tokiais momentais kiekvienas švarutis ir šviežiai paliestas klasteris suteikia pulsuojančio skaidrumo jausmą.
Galbūt kažkuo panašu į verdantį distiliuotą vandenį (be koldūnų, druskos ir lauro lapų).
Kartais apie purviną vandenį kalbėti lengviau, nes už jo jau stovi Teršėjas.
Prie švaraus vandens visada stoviu aš arba tu.
Atsakomybė yra ištiestos rankos atstume.
Sidabrinės monetos kolbos dugne tikrai nepanašios į purvą.
Tai kažkiek nuramina.
Siauras kolbos kaklelis, pro kurį neišimsi nei vienos iš jų,
Leidžia nemąstyti apie savininkus ir vertes, kas nuramina dar labiau.
Prisimenu kaip vaikystėje vis norėdavosi pasiimti su savimi spalvotus jūros akmenis,
Nors gan greitai paaiškėjo, jog tam reikėtų pasiimti ir pačią jūrą.
Gera prisiminti tai, ko, atrodytų, net nežinojai.
žodis "VISGI" spiegia galvoje kaip trys patenkinti paršiukai ...
Kelios svarbios naujienos:
Prieš savaitę apsigyniau.
Buvo linksma.
Daugybė klausimų ir atsakymų,
kuriems nuskambėti labiau tiktų marginalų-kliedėtikų aludė arba psichiatrinės priimamasis.
Dar už savaitės busiu diplomuotas metafizikos specialistas.
Beveik visą dieną nelijo.
Nors mintys apie emigravimą „į neturtingą, bet saulėtą šalį“ tampa vis geriau suformuluotos.
Lietus yra įdomus reiškinys. Šiuo požiūriu, Lietuva yra viena įdomiausių vietų pasaulyje.
Čia galima stebėti lietų nuo balandžio pradžios iki lapkričio mėnesio pabaigos.
Jeigu stebėtojas nėra mėgėjas, bet priešingai – specialistas t.y. geras savo reikalo žinovas,
jis gali stebėti lietų nuo gruodžio iki kovo, kai lietus ir sniegas pasidaro panašūs.
Žiūrėdami pro langą į liūtį kalbėjomės:
Jis. - Kažkoks siurrealizmas...
Aš. – Labiau panašu į depresyvų impresionizmą.
Sugalvojau, kaip pakelti Lietuvos ir ES rinkėjų aktyvumą, bet niekam nesakysiu.
Sužinojau, kad Karl Marx ir Fridrich Engels nebuvo vyras ir žmona,
Bet keturi visiškai skirtingi žmonės.
Perskaičiau kelias knygas ir pradėjau kelias kitas.
Supratau, kad jeigu nepatinka, galima neskaityti iki pabaigos.
Tačiau, kad nebūtų apmaudu, ateityje stengsiuos nebeimti į rankas blogų ir neįdomių knygų.
Jeigu privers, žiūrėsiu tik į viršelį ir turinį arba stengsiuos nesuprasti kalbos.
Laimei tokią galimybę turiu – galiu apsimesti vienakalbiu padaru, mokėdamas kelias.
Pažiūrėjai kelis filmus ir parsisiunčiau keliasdešimt kitų: kaupimo faktas verčia susirūpinti ir kaupti dar intensyviau. Tik dabar pilnai suprantu, koks darbštus gyvūnas mulas.
Su muzika vėl pravalas: klausausi tik dėl aplinkinių iniciatyvos.
Kai lauke laužė, o paskui klojo asfaltą, turėjau paleisti visu garsu ir dainuoti.
šiandien klausausi muzikos ir vėl patinka.
Rodos, paciento būklė stabilizuojasi:)
Mamas at the Papas,
Screamin' Jay Hawkings,
Tom Waits ir netgi Digable Planets:)
Vakar pagaliau normališkai "prisisocializavau". Laimei neprisimenu, kaip radau namus - ne taip gėda. Aišku, neapsiėjo be atradimų.
Iš 178 stebimo ir fiksuojamo bandymo galiausiai pavyko užbaigti ir pagrįsti grandiozinį socialinį eksperimentą.
Išvada: Blaivas supranta girtą blogiau, nei sotus alkaną.
(Kitos išvados ir darbo tezės bei bandymų sąlygos neatskleidžiamos iki oficialaus rezultatų paskelbimo)
Sutinku, kad kai kurios mintys ir idėjos aplenkia savo laikmetį.
Kartais netgi du arba tris kartus.
Įsivaizduok ilgojo nuotolio bėgimą ratu.
Tokių pretenzijų neturiu.
Man bėgimas aktualus tiktai kaip išsigelbėjimo priemonė.
Aišku, kartais tenka gelbėtis ir nuo vėlavimo.
Be to, neturiu nieko prieš nepiktybinius laisvosios asociacijos žaidimus
Arba triukšmingą ir girtą brainstormingą.
Kalbu apie kitokias kalbos ir minties lenktynes.
Galbūt klausimas labiau liečia patį kalbėjimą, o ne kalbą.
Taip.. pastebėjau, jog dažnai patenku į kalbėjimo spąstus.
Sutinku, kad retorikos ir oratoriaus menas reikalauja pastovios praktikos ir patirties.
Bet...problema išlieka.
Taigi, eilinis pavyzdys iš mano kasdienybės:
Šiandien aptarinėdami David Tracy knygą jie manęs paklausė,
ką taip įdėmiai studijuoju ir ką manau apie pusės valandos diskusiją?
Pirma, nebaigta mintis - netgi iš dviejų klausimų.
Antra, žodžiai „mitas?“ ir "religinis lygmuo moksle" paraštėse.
Trečia, pareigos reikalavimas pasakyti kažką.
Ketvirta, bandymas neiškristi iš konteksto ir taip toliau.
Galu gale supratau, kad pasiklydau:
žodžiai aplenkė mintis ir susilaužė sau kojas,
išmušdami mintims dantis .
Iš kitos pusės, abiejų patarlių:
„Žodžiai gimsta burnoje“ ir
„Tylėjimas – auksas“ bandymai atlikti sėkmingai.:)
Nepamanykite, kad pats sugalvojau.
Čia šiandien ryte išgirdau.
Gilu, a ne?
Ir dar: "senas žmogus pripranta dėti daiktus į tas pačias vietas.
Vieną dieną atvažiavo svečiai ir neradau savo puoduko.
Kad greičiau išvažiuotų, gyvatės!"
arba
„Galiu atsisėsti žmonai ant sprando, bet tai man nepadės nuskristi
į Naująją Gvinėją - žmona neturi sparnų!“
ateina keli filmai:
The Dreamers
Minority Report
Bowling for Columbine
City Of Lost Children
Seconds
The Man Without a Past
Delicatessen
Dr. Strangelove
The Man With The Movie Camera
Touching The Void
Kol kas be komentarų..
Galbūt savaitgalį kartu su ankstesniais...
Pastebiu, kad iki šiol kartais nesugebu reiškinius vertinti kitokiu nei taip-ne,
juoda-balta, žalias-virtas, vienas-nulis, myli-nemyli principu.
Kuo labiau įveikiu šį užsispyrimą, tuo stipriau gąsdina susidūrimai su:
neskaitysiu Marxo, nes nemėgstu komunistų;
nemėgstu alyvuogių, todėl jos neskanios;
netikiu į Dievą, todėl tikintys kvailiai.
Kita stadija yra, kai pasakai, kodėl šitas "NE" dar labiau NE nei anas.
Tarkime, nemėgstu grubių žmonių, kurie kitaip nemoka,
bet dar labiau nemėgstu „grubijanų“, kurie moka ir kitaip.
Panašu į skirtumą tarp netyčinio ir tyčinio nužudymo.
Tačiau be priešpastatymo įsakymui „nežudyk“ arba motinai Terezai.
Galima laukti, kai abu šiuos etapus galėsiu palikti praeityje:
spjausiu į preferencijų teorijas,
nugraušiu įpročių mėsą
ir suspardysiu vertybinius griaučius.
Kaip nuobodi kaimyno šypsena nėra man atradimas.
Таip nesu toks pirmas, nei paskutinis.
Kažkaip nebeįtikina filosofavimas kūju
arba kaip tik senovės restauracija.
Artimiausiu laiku bandysiu mėgti
ir nemėgti skirtingus,
kartais netgi prieštaraujančius,
bet tarpusavyje sąveikaujančius dalykus.
Nenoriu nieko griauti, nors jau nieko ir nebeliko,
na gal tik šitas: к чёрту hierarchijas,
skiriamės gi tik vienas nuo kito !
Tikiuosi, kad paskutinis teismas bus vėliau
ir leis man pasilinksmint.
Jeigu nesprogsiu, tiek to...
Kol kas iki rudens tegul tai bus mano kasdienybės ideologija.
Su balandžio pirmąja, draugai !
Vaikystėje kurdavau šizofrenines dainas apie karą:
Raudonarmiečius ir Robin Hudus.
Piukus užsiėmimas, kai esi tualete.
Акын мой брат, o tundra mano sesė.
Vėliau mokykloje parašiau pasakėčią apie žiurkę ir pelę.
Mokytoja pelių bijojo ir nemėgo, todėl šio šedevro neįvertino.
Paskui tekdavo rašyti rašinėlius. Trejomis kalbomis.
Kartais visomis iš karto. Gerai, kad nemokėjau kokio Pascalio.
Ir dabar nemoku, už tai žinau visą Puškiną:
Пушкин, Александр Сергеевич!
Štai toks gilus mano ryšys su poezija.
Dar vėliau pradėjau kimšti sau galvą nereikalingais
Žodžiais, o pilvą ir stalčius nereikalingais daiktais.
Nors pats baisiausias dalykas atsitiko,
Kai atsirado kompiuteris.
Ne, pats baisiausias dalykas atsitiko,
Kai atsirado antras ir beveik iš karto trečias kompiuteris.
Pasaulis pasidarė nebevaldomas,
Tiksliau nematomas ir viskas užrasojo.
Paskui nieko neatsitiko.
Paskui vėl nieko neatsitiko.
Paskui atsitiko.
Bet neįvyko.
О ПРЕХОДЯЩЕМ
ПРАПРАДЕД ИЗ ДЭД,
БАТ PUNKS NOT DEAD.
GOD IS DEAD,
Nietzsche БЕЗ ДРЭД.
ДИОНИСИЙ, ПРИВЕТ!
(pirmas leidimas čia: http://blog.hardcore.lt/loading/archives/002011.html)
Istorijoje būna lūžiai tarp epochų, gamtoje dažniausiai tik kaulų ir šakelių.
Vieni sako, kad lūžta ten, kur silpna ir nepatikima;
kiti - nuo įtampos ar atsipalaidavimo, jaunystės ar senatvės.
Esmėje kalba apie tą patį.
Jau nuo mokyklos laikų pastebėjau ir ne aš vienas,
jog ketvirtadienis – sunki diena.
Paskui gan ilgam pamiršau, nes kažkaip sugebėdavau sau palengvinti gyvenimą,
kai pats ar aplinkiniai įsitempdavo.
Daug kam ketvirtadieniai yra durys į savaitgalius.
Atidarai ir jau penktadienis, kuris tuoj baigsis ir prasidės savaitgalio naktis.
Pamiršau dar tuos vargšus - tai arba labai svarbūs arba labai tingūs žmonės-
mokytojai, gydytojai, sargai, ofiso darbuotojai mėgstantis dirbti ramybėje,
valstybės tarnai ir tie, kuriems pirmadienį „deadlainas“.
Jie dirba šeštadieniais ir net sekmadieniais. Bet nukrypau.
Ispanijoje dauguma kontorų penktadienį beveik nieko neveikia ir ruošiasi poilsiui:
užsako bilietus į renginius, susiskambina su draugais,
nors jie beveik ištisai nieko nedaro: po pusryčių siesta po siestos laikas ruoštis fiestai.
Na gal ne visai taip.
Kodėl šnekėjau apie lūžius?
Viskas paprasta, šį ketvirtadienį įvyko lūžis-
обломались все мои планы на следущую неделю
и сам тоже, так сказать, обломался.
Переламываться, к счастью, не пришлось: no poppy shit .
Выходные в агонии или читай со стенки: „Живи сегодня! Завтра будет лучше! “
Понял, что лучше строить дома, скворечники или козни другим людям,
чем планы, которые “далеко идущие” и в итоге всегда идут в то же самое место, откуда не возвращаются либо даже не доходят.
В гороскопы, приметы не верил,
а в прочие суеверия типа планов на будущее теперь тоже не верю...
На сегодня всё
Pamiršau papasakoti šių paskutinių nuotraukų istoriją.
JAV patekau į Lane Memorial Library charity book-sale (New Hampshire).
Visos knygos ir žurnalai - pusė dolerio.
Teko išmesti
senus kėdus
ir kelias poras džinsų,
kad krepšiai užsissegtų:)
National Geographic Society
Isles of the CARIBBEAN
The Virgin Islands p. 189
photographed by Jodi Cobb
printed: Washington D. C. 1980
pozvoni, mne, pozvoni...
...Near Retreat, in St. Lucy, a small villager completes her call at one of the many public telephones sited throughout the island.
Her generation may grow up taking such well-maintained, fast-expanding public amenities and utilities for granted...
vis labiau ši procedūra praranda savo žavesį, o gaila...
National Geographic Society
Isles of the CARIBBEAN
Barbados p. 74
photographed by Donald J. Crump
printed: Washington D. C. 1980
Šią vasarą teko "viešėti" JAV... BOSTON <-> NYC by China Bus
Pamaniau, kad kai būsiu senas ir painiosiu anūkų vardus, galbūt Tomas nors ir būdamas dar senesnis savo anūkų vardų nepainios arba tiesiog savo laimei jų neturės ir bus vienų seniausių sysadminų.
Norėtųsi tikėtis, kad taip ir bus, o hardkoro serveris dar gyvuos kokiam nors pavidale ir apdulkėję blogai gulės kokioje nors maksimaliai įmanomai archyvuotoje direktorijoje.
Tada vieną niūrią dieną gaučiau pranešimą apie gresiantį akaunto anuliavimą,
O tada...na taip arba panašiai greičiausiai ir prasideda senatvinis marazmas, todėl pats laikas sustoti ...
Korocze, gabaliukai iz perepiski Trockogo s Kamenskim:
From the Land of Free to be Fat part
3 Срд, 2 Июль 2003 1:54
Sveiki, Litofcai!
praleidau sioje salyje jau tris savo gyvenimo savaites:))
Na ispudziai, manau, panasus i kitu cia buvusiu europieciu...pakankamai
daug galimybiu..ypatingai, patiems amerikonams:)) Galvoji, kodel tiek
visokiu lohu gatvese..ar cia nuo bezkulturija? greiciausiai, del to kad
net apsishikes kaimietis su savo harlejum turi galimybe visu pirma ta
harleju nusipirkti..na ir panasiai..Buvau nemaloniai nustebes kiek daug
apleistu vaiku t.y. su tevais bet labai netvarkingi ir maitinami
shudinomis picomis..kai kurie mandagumo ir grieztos specializacijos genai
kelia susizavejima..o pvz mada vaikcioti su sortais literally nuleistais
per puse siknos ir tik taip!! truputi nervina...baltieji megdzioja
juodukus..ziuri kaipeina repukai ir inkstinktiviai uzsiima
bezdzioniavimu..uzvakar musu viesbutyje ivyko "isprievartavimas"..dvi
keturiolikmetes atitempe dreduota juoduka i lounge room ..o kai
koridoriuje prasidejo sexact ..prasibudine pensininkai pakele skandala ir
atvazuavo police ir mama, mergos issigando ir apkaltino chiuva reipu..stai
kaip lengvai suzlugdomas gyvenimas..dirbu saldainiu-ledu parduotuveje..dar
visko neparagavau:)..Siaip tai oras geras..jau maudziausi vandenyne ir
geriau pigia Corona su laimu, nors man cia ne toks jau ir kurortas:))
dirbu daug ir nuobodziai:)) Iki, brangieji!
-----------
poviornutie oni na svoem biznise i nichego bol'she ne
vidyat'...xotia ne vse..pvz v otele drugie liudi..vdumchivie..sprashivaet
dvuh parnej..Robert: are you nmarried?
oni: ???
Rob: so did you bring you marryhuanna with you? :))
----------------
Птн, 5 Сентябрь 2003 4:38
Nepaisant is pirmo zvilgsnio regimo aiskumo t.y. krastutinai
neigiamu ir teigiamu dalyku gyvenimas cia yra ne toks jau "laisvas" ir
paprastas net patiems amerikieciams.Kas labiausiai isgasdino tai savotiska
dvasine tustuma pasislepusi uz baltos sypsenos ir igimto mandagumo. Gal ir
tiesa sako tie, kurie tvirtina, jog Amerikoje beveik nera i ka atsistumti
kulturos,kokia ja supranta europieciai, atzvilgiu. Taciau greiciausiai
taip pasitaiko visur, kol jautiesi nesulyginamai svetimas arba tiesiog del
aplinkos ir skirtingo auklejimo tam tikruose sluoksniuose.
Is kitos puses, galimybes tobuleti ir tiesiog materialai
pasipelnyti,ypatingai, vel gi amerikieciams yra minkstai tariant dideles.
Salis kokiais blogais zodziais bebutu pavadintoji ar imperialistine, ar
net grobone turi didziuli potenciala.Net ir auksciausio deficito vos ne
per visa JAV istorija salygomis neprofesionalia ar ne labai jau smalsia
akimi mazai ka galima pastebeti t.y. paprasti darbininkai ir smulkieji
verslininkai su kuriais teko bendrauti patenkinti gyvenimu ir i tai kas
atsitiko kitoje valstijoje ar buvo parodyta per televizoriu reaguoja gan
ramai. Prezidento taip pat ne visi megsta, cia mums su baltarusais iskilo
tokia kreiva analogija . Jei zmogus nors truputi idomus jam nei bush'as
nei lukashenka nepatinka, kodel jau antras klausimas. Cia, manau, kaip
beveik visose didelese valstybese-kas nelaiko rankos ant pulso nepastebi,
kad kazkas atsitiko, kol nedingsta sviesa 10000 kvadratiniu miliu plotyje.
Pagaliau atsakiau sau i klausima, kodel cia zmones be tinkamo
issilavinimo, turintys daugybe priklausomubiu ir tiesiog daznai bendravimo
kulturoje tamsus zmones gali sau leisti tai, ko atvirai arba moralinio
imperatyvo nustumtu i pasamone noru geidzia beveik visi zmones - jausti ir
gauti atitinkamus nuopelnus uz pastangas t.y. kai sitie du dalykai
beveik harmonizuoti ne tik pagal zmogaus galvoje esamus standartus.
Tiesiog,cia kiekvienas ,atsiprasau uz garsius zodzius, pilietis (nezinau,
kodel neisidemejau to kitose salyse) yra pilietis ne vien teisiniame
lygmenyje, bet ir jo vykdymo -elementarios praktines veiklos sferoje, del
kurios saugumo ir patogumo viskas ir buvo daroma. Bet kuris kolhoznikas
gali nusipirkti sau HarleyDavidson motocikla ir jaustis rodeo dievu,jei
jam to norisi,zinoti, kad jis saugus ir buti laimingu, jei to pakanka.
Bet suprasti pavyko toli grazu ne viska. Manau,kad cia is dalies daro
savo juoda darba musu (mano) varganoji psichologija, kur sitas tariamas
neatitikimas tarp zmogaus ir jo gerybiu is pradziu atrodo nesuvokiamu.
Galbut cia ir yra tam tikras nesveikas perteklius, kurio nepastebejau
kitos salyse.Nors taip pat nemanau, kad sitie samprotavimai turi kazkokia
ypatinga verte arba mano samprotavimai apie ju morales supratima ar tam
tikras totalitarizmo apraiskas po liberalia veliava butu labai jau idomus
:)
Taciau kitoje medalio puseje visada lieka zmones ir santykiai, kurie
paslaptingu budu panasus ir artimi t.y. kai bendrauti tiesiog idomu ir kai
bendravimo tikslas yra pats bendravimas, o ne grotu is keptu bulviciu
sudauzymas. Visada dziaugiuosi, kai atrandu tokius zmones ir net Amerikos
provincijos nera tam isimtis.
Tikiuosi, nors ir be galo nenuosekliai ir saliskai vis delto man pavyko
sulipdyti ispudzius apie sali, kurios, kaip girdejau, nera:))
Vilniuje tureciau buti 22 rugsejo.
Iki pasimatymo
Praėjo beveik dvi savaitės nuo grįžimo į Europą.
Devynios su puse valandos skrydžio ir pirmą kartą matytame Londone pasijaučiau kaip namie.
Tai buvo toji nenugalima civilizacijos dvasia nuo kurios trumpam pabėgome,
bet tuo pačiu, kaip bebūtų gaila, praplėtėme jos ribas.
Ryšis su savaitgaliu Britanijoje vis dar stiprus, draugo žmona šiandien!!! turi gimdyti,
tuoj pat rašau žinutę....Aha, jau atrašė..
Sako dar ne, bet cituoju: „vot-vot na podxode“
Kažkaip keista, pasakojimas prasidėjo – nuo pabaigos, bet tiek jau to.
Iš pradžių įspūdžių buvo gausu: luposi oda, šalo nosis ir net,
pirmą kartą per antrą žiemą šiais metais, džiugino sniegas.
Kažkur pusę valandos vaikščiojau spirdamas plonutį kieto sniego sluoksnį ir sukurdamas prieš pat savo nosį balto konfeti versmą.
Pozityvios emocijos ryšium su Lietuva tuo ir pasibaigė.
Kartu su jomis greitai pasibaigė atminties skaidrės,
saulės fotonų pėdsakai ir draugų,
kuriems dar nenusibodo klausytis istorijų apie
„fainus drambliukus ir įkyrius juodukus” ištekliai.
Atėjo nostalgijos metas, kuris turi padėti pratempti iki pavasario.
Nors ne taip jau viskas ir blogai išskyrus asmenį, kurio vardo padorioje kompanijoje neminėsime ir kitas nesąmones, kur per televizorių rodo.
Patiko Šliogerio interpretacija (nuotaikos kėlimo atžvilgiu):
pati stipriausia dabartinė religija - „švento televizoriaus“ religija.
Visiškai pilnakraujė religija su savo stebuklais, tarkime, kai koks alkoholikas aukso puodą laimi, ir mišiomis - žinios gi net kelis kartus per dieną.
Ak ir dar čia: „Ryk ir būsi išganytas“, ”padugnė ir motinėle Lena“.
Nesistebiu, kad po savaitgalio po kaire akimi mėlyna ir pleistras ant smilkinio, mat pernelyg nestandartiškai mąsto.
Bet nukrypau...
Kenija – pasakų šalis joje gyvenantiems indams ir gyvūnams.
Pirmiems, dėl fiziologinio atsparumo ir sumanumo – sugeba užsidirbti net iš bedarbių juodukų nelaimės, antriems, dėl dešimčių tūkstančių kvadratinių kilometrų griežtai saugomų nuo brakonierių teritorijų.
Atvykėliui-turistui šitie ir panašus tampa akivaizdžiais tik po kelių dienų.
Iki pusiaujo arba tarmiškai ekvatoriaus vos penki šimtai kilometrų,
todėl kelios minutės po tiesioginiais saulės spinduliais dieną literally pavojingos gyvybei.
Su gyvybe kak-to oboshlos‘, tačiau spalvotos dėmės prieš akis persekiojo kaip mirusiųjų vėlės.
Vandens ir kūno temperatūra beveik sutampa.
Pasirodo pas juodukus taip pat lupasi oda ir taip ištisus metus, todėl kremas nuo saulės populiarus tarp vietinių „stiliagų“.
Patys kenijiečiai gyvena gan skurdžiai, kenčia nuo penkis kartus perrinkto prezidento Danieliaus Torroiticho diktatūros pasekmių ir kitų geopolitinių ar dar velnias žino kokių priežasčių.
Naujai išrinktas Mwai Kibaki varo dar kručiau,
per visą šalį sustatęs spygliuotų blokpost‘ų su automatininkais ir fantastiniais muitais kaip Čipolino nuotykiuose.
Aišku, baltam turistui tai neturi rūpėti, nes jis vienas pagrindinių ekonominės gerovės šaltinių ir garbinamas kaip ponas Dievas tiesiogine žodžio prasme. Aišku, kartais sunku atsiriboti, kai turi materialų kūną.
Nepagalvokite, kad tuoj vėl suskambės Vakarų imperializmo simfonijos (Kenija atgavo nepriklausomybę iš D. Britanijos 1963 metais).
Ne nesu astralinis šovinistas, tiesiog žmogus.
Todėl be ekscesų neapsiėjo ir visiems padėti nepavyko, tačiau tikiuosi,
kad net ir mano daiktų nušvilpimą greitai pamiršiu arba galu gale negyvensiu gi amžinai.
Dar apie buitį ir kultūrą: gyvena pas juos modernus juodukai, paskui masajai (kaimiečių-aborigenų žodinis ekvivalentas) apsirengę ilgais sijonais, ir minėti indai.
Sutikus žmogų pokalbis sukasi aplink šias swahili frazes:
jambo (labas), hakuna matata (no problem) ir safari (kelionė t.y. kur varai ir ką planuoji šiandien, šiai valandai, minutei) ir aišku viskas labai-labai poli-poli (lėtai-lėtai).
Religijų labai daug: musulmonai su sloganais:
The Religion of Truth and Justice,
ypatingai linksmos krikščionybės interpretacijos a la prisikėlusio ananaso denominacija ir pan.
Visa kita taip pat kaip ir per televizorių Discovery parodo:
virš pusės prostitučių serga AIDS; vienaukščiai namukai, kai kurie vien iš pagaliukų ir molio, be langų ir stogų; kokakolos šaldytuvai ir reklamos savanoje ir daugybė vaikų, tiek daug dar neteko matyti.
Paradoksalu, bet Lietuvoje pastebiu daug daugiau nelaimingų veidų.
Kas liko neaptarta, tai stebuklinga Kenijos gamta.
Būsiu banalus ir pasakysiu, kad žodis kitas pasaulis asfalto vaikui gali reikšti tik šitą, gamtos, pasaulį.
Keista, bet pasakoti apie jį sudėtinga, net ir National Geographic tai pavyksta iš paskutinių jėgų.
Kas prieš tai buvo zoologijos sode suprastų skirtumą.
Čia nei vienas iš dalyvių nepraranda orumo, yra laisvas ir užsiima savo taip sakant savo reikalais,
na gal tik žmogbeždžionės su kameromis dėl savo žioplumo turi dirbtinai laikytis atstumo, nes dauguma jo seniai nebejaučia.
Dar karta atsiprašau visų išgąsdintų zebrų ir neliestos gamtos saugotojų jausmų už tai, kad pirmą kartą jaučiausi kaip tikras žvėrys tarp tikrų žvėrių.
Atrodo supratau apie ką šis žodžių junginys.
Atmetus orus, nepadarytus darbus,
įkyrius norų ir galimybių nesutapimus,
madingo žodelio „tapsmas“ gaminamas nuotaikas,
neįgalios pelėdos būdravimo būseną ir miegą,
lieka tai, ko neina taip lengvai atsikratyti.
Sąmonė pripratusi prie mazochizmo ir emocinių nuodų.
Optimizmo bangos kyla dirbtinai kaip busimieji kankinimo objektai.
Endofrinų gamyba čia siejasi su natūralios šypsenos ir geros nuotaikos slopinimu.
Šios sąmonės opijaus fabrikėlis –
nuoboda-demagogas ir skepsio koncentratas.
Būsena, iš kurios sunku pasprukti:
liaudies išmintis ir psichoterapeutai, dirbtinis apsvaigimas ir seksas,
estetiniai malonumai, smurtas ir neapykanta kitiems,
meditacija ir savęs žalojimas nesuteikia reikiamos detoksikacijos.
Atsakymų lašelinę reikėtų kišti tiesiai į kurčią ausį.
Gal tikėjimo piliulės ?
Kantrybės pleistrai ?
Iniciatyvos kompresai?
Abejoju...
Vieną vėlyvą vakarą rašiau blogui tekstą, kurio dabar negalėčiau tiksliai atkurti.
Girdėjau, kad seniai ar neseniai kažkoks doktorantas,
dėl kompiuterinio neapdairumo praradęs disertaciją, šoko pro langą.
Padėjau pirštą close_window zonoje
touchpado kairiajame viršutiniame kampelyje,
webforma dingo be perspėjimo.
Bet ar verta gailėtis protokolinių teiginių,
kurie neišvengiamai yra tik baisiai iškreipti išorės ar savistabos vaizdai.
'Čia' ir 'dabar', kaip sakė viena moterėlė iš Radviliškių "šaibom pareina" nepaisant visų pastangų ar aukščiausio neveikimo pilotažo .
Nenoriu agituoti už bet kokią solipsizmo formą, neraginu pasiekti raiškos komotozės ar berti spalvotą mandalų smėlį.
Prisiminiau kaip atstatinėjau duomenis po w2k gėdingo nuopuolio.
NTFS iš tikrųjų „saugi“ failų sistema, todėl iš po format c ir pan. kartais sunkiai nuskaitoma. Aišku, nieks negalvoja, kad reikės surinkti visas smilteles
ir atstatyti net ir pačią paprasčiausią mandalą.
Taip pat kaip ir useriai nėra pasiruošę, tarkime, paskutinę mėnesio šeštadienį skirti Recovery šventei.
Nepagalvokite, kad tuoj sakysiu, jog „buddha prabudo“
ar bandysiu kritikuoti beprasmį informacijos kaupimą ant visų įmanomų nešyklių ir labai nepatikimos pilkos medžiagos.
Tas mano prarastas tekstas buvo apie ilgiausią žodį ir didžių santykinumą.
Jei trumpai mintis buvo tokia:
žmogus pasiklydęs miške, bet dar geriau kalnuose,
savo amžinai skambantį dvibalsį A-U ir alkano vilko staugimą,
kurį paprastai sudaro tik aiškiai artikuliuotas garsas U,
sugeba suvokti kitaip nei įprasta.
Kiekybiškai trumpas ir menkas jaustukas
aido tarsi reaktyvinio bolido tempiamas įgauna tokią kokybinę jėgą,
kad po nesudėtingų operacijų jo ilgį jau galima matuoti
nubėgto iš baimės ir nevilties atstumo atžvilgiu.
:)
Atsitiktinės nuorodos ilgiausio žodžio tema:
http://golovolomka.hobby.ru/words.shtml
http://webcode.ru/re/br/
http://www.geocities.com/bolatkhan/KazLang/2stepkzl.html
http://www.fun-with-words.com/word_longest.html
http://www.foodreference.com/html/flongestword.html
http://www.lingvisto.org/cze/plej_longa_vorto.html
Galvojau, kad dažniausiai viskas individualu
Ir bet kokios tendencijos yra nuo seno simuliuojamos ir primetamos.
Paimi kalvį į rankas ir pralaužai savo ateities perspektyvą sienoje,
O kad tauta didžiuotųsi- apleistame ledyne.
Kitas kraštutinumas pralaužai sau galvą .
Leidi praeiviui pažiūrėti pro skylę ir suprasti,
Kad iš šios perspektyvos beveik nieko nesimato
Ir vyrauja raudona spalva.
„Ne, geriau aš mūrininku dirbsiu“- pagalvos-
„o šitam jau nei molinės, nei silikatinės plytos nebepadės“.
Taip gyvename ir mokomes: kartu, bet atskirai.
O jeigu spręsti reikia rait hya - rait nau ir ne do togo,
Kokios ten tavo vertybės ir kur važiuoja teleologija?
Nežinai ką daryti su papirusais, plokštelėmis ir minidiskais?
O tada kaip gi knygos, dvd ir vhs filmai, audiokasetės,
Gyvos transliacijos, seminarai ir žmonės?
Žmonės, kurie taip pat reikalauja tavo laiko.
Jie nekantriai laukia. Paskirk priėmimo valandas.
Ir žmonės nebeateis. Nebūtinai. Bet tikėtina. Galima išbandyti.
Laikas turi būti labai nepatogus, ypač tau.
Na, gerai, susirinkome:
Tarkime, visiems bloga- tai vienija.
(Turiu omenyje, paskutinių postų nuotaikas,
išorines negandas: paksas-gaidys, u prirody net plohoj pogody ir pan. :)
Mane drasko nemalonios smulkmenos, nes neatsitinka nieko rimto,
Tada slėgtų vienas ar du rimti dalykai, tačiau atrodo,
Kad blogiau už mažas įkyrias smulkmenas nieko nėra.
Kame gerumas?
Ši blogoterapija decentralizuota, nėra psichologo-moderatoriaus.
Niekas nežino kaip turi būti, bet žino, kad niekas kitas nežino.
O gal vis dar tiki?
Kiekvienas užsiima ekshibicionizmu,
kad geriau suprastų save.
Ir tam nebūtina stovėti prie bėgių.
Ar nesutinki?
Priedas 1.
Klausimas:
Kaip priversti
jaunus ir senus, žalius ir virtus,
sklerotikus ir sunkiai susikaupiančius vaikus,
išsiblaškiusius mąstytojus ir rastamanus
KIEKVIENĄ dieną gerti vitaminus ir nootropilus...
Nekonstruktyvus pasiūlymas:
Užtaisyti garsinį priminimą mobilkoje.
Atsakymas:
Vienkartinė ir nepatikima panacėja, nes:
įtraukia papildomus agentus (mobilka),
garsiniai priminimai anuliuojami Silent mode atveju,
reikalauja pakankamai didelio savarankiškumo, kas šiuo atveju nepriimtina.
Konstruktyvus pasiūlymas:
Gaminti buteliukus universaliam panaudojimui
su laikrodžio-žadintuvo mechanizmu pilnai
funkcionalaus kamštelio pavidalu.
Žadintuvas užtaisomas pirmą kartą vaistinėje pagal kliento pageidavimą,
paskui kiekvieną kartą uždarius buteliuką.
Užsukant kamštelį mechanizmas skleidžia charakteringą
prisukamam mechaniniam laikrodžiui garsą, kuris ir primeną apie žadintuvą.
Atsakymas:
Mano močiutė – pati laimingiausia pasaulyje.
O mes su broliais nebekompleksuojame dėl to,
kad turime skirtingus vardus.
Ar jus kada nors susimąstydavote apie tai, ko neleistina pamiršti ?
Galima klausti nebūtinai negatyviai:
Kokia informacija privalo nuolatos būti mūsų operacinėje atmintyje
arba blogiausiu atveju prieinamiausiame kaupiklio sektoriuje?
Vardas
pavardė
asmens kodas
namų adresas ir telefonas
kraujo grupė
ūgis
batų dydis ?
Na jeigu būčiau Šri Lankos princas su keliasdešimt-bitiniu vardu,
asmens kodas greičiausiai nerūpėtų...
neklausykite pašt-modernininkų,
pelkinės pusiausvyros balsas - nemirtingoji (baba)jėga,
kurios nieks nenugalės...
be to žmogus tinginys iš prigimties,
aš nesutinku su Engelsu, kad darbas iš beždžionės padarė tikrą žmogų...
dar pilną skirtingo plauko „spamo“, taip sakant,
ir dabar madingų meme-virusų...
O ką gi mes prisimename,
kai, kojos smūgiu esame brutaliai prikelti
ar švelniu bučiniu pargabenti iš sapno karalystės?
Daugybos,
o gal Mendelejevo
ar net dauginimosi lentelė
nežinau kas toji paskutinė,
bet galiu įsivaizduoti,
hmm...
gal Kamasutra
ar testo genetiniam suderinamumui rezultatai ;
USSR himnas
ar troleibusų sustojimo anonsas...
Vargu ar mums tuo metu rūpi kažką prisiminti...
Daug realiau nusikeikti, paklausti kiek valandų ar gaisras...
Kada atsiranda tas susirūpinimas ?
Kada mes pradedame teisintis, kad net didysis Einšteinas visus siuntė na...
t.y. į matematekos žinyną ?
Dabar visus siunčiame į guglą ir britannicos enciklopediją ar tiesiog na...
Gerai, o kaip atsikratyti noro pakeliauti per visas www nuorodas,
nieko neprisiminti, bet žinoti, jog kažkas pagaliau tai padarė?
Ar nesidaro baisu, kad beveik nieko nereikia prisiminti ?
Gal čia to fakto, kad visko tiesiog neįmanoma prisiminti ir
vertikalių žymių ūrvo paviršiuje atvirkštinė pusė..
Kur toji kūrybos riba, kur leistinas „copy-paste“ metodas ir kur jau nebe?
Gal vien peistinimo transformacijose pasireiškia kūrybiškumas...
Ir ko gi negalima pamiršti?
Gal to, kad kopijuoju į pilkąją nelygią medžiagą,
o ne į baltą plokščią clipboard‘ą...
Krūva klausimų su atsakymais, kurie netinka ir tinka vienu metu...
Kažkaip nesuprantu, miciau...
iš kur tasai susirūpinimas meno ribomis?
kaip pastebėjai visi šneka panšius dalykus
ir be architektoninių epitetų ir keturaukščių frazių...
nežinau, ar tarp pastarųjų yra kažkoks ryšis ir kokia čia genealogija..
kas atsirado anksčiau pasakymas „proto bokštas“ ar sakinys,
kur ant galo neprisimeni pradžios? :)
Reikėtų susimąstyti...
Aš dažniausiai galvoju apie ribas ir sienas-tvoras, kai kas nors užlipa ant kojos ar tiesiog batai spaudžia...
Aišku, nuo savotiškos klaustrofobijos kaip ir nuo kitų ligų atsikratyti nėra lengva
Na, pavyzdžiui, PAŽIŪRĖKITE ar tai yra menas ar nemenas?
Jei paskutinis žiedlapis "mianas" – paliekame teisę gyventi,
jeigu atvirkščiai – pirštu rodome į žemę...
Yra gan daug ir kitų pražūtingų klausimų..
Pasakykite man, kas yra gražu ir ar menas turi būti gražus ?
Kanto mėgėjai nurodytų į sprendimo galią ir estetinį skonio sprendinį..
toks sprendinys nėra pažintinis ...pagrinde darbuojasi vaizduotė, santykis vien tarp subjekto
ir jo pasitenkinimo/nepasitenkinimo jausmo...
aišku, išlieka pretenzija:
„tai turėtų patikti kiekvienam, tai gi yra gražu...
sensus communis, pagaliau“,
tačiau nieks negali argumentuoti savo pozicijos taip,
kad neatsirastų žmogelio su žodžiais:
„ aš, žinokit, iš ryto pašiku gražiau ..
be to koks žodžiais ir spalvomis neperduodamas aromatas...
panele, jus tiesiog privalote ten būti!!“
imho fokusas yra tame, kad diskusija vyksta už teisingas/neteisingas ribų...
meno klausimai nėra epistemologijos klausimai,
tam kad laikyti kažką geru būtina sąvoka, o tam kad gražiu ne...
- Paskolink pinigų, grįšiu iš Maskvos, gražinsiu..
- O kada grįši?
- Nežinau, nežinau...
Tiek reikalų, kad net nežinau ar važiuosiu...
p.s. ka tik buvau infobalte...
Kažkaip metai nuo metų įspūdis vis labiau susigadina.
Patiko pusnuogės canon šokėjos , px kad ir padevėtai atrodo.
Neblogas aivaneto naujas interneto planas namams
tako dsl ilsisi;
pda'šnos susilankstomos bevielės klaviatūros...
Truputi pasitoosinau prie šiluminio ir naktinio matymo optikos,
prisiminiau filmą Predator ir filmus apie snaiperius. tiek
šimpanzės ir mysterium tremendium:
trijų metų šimpanzė buvo pratusi visur su savimi tampyti virvutę.
Kaip vėliau paaiškėjo, prie virvutės buvo pririštas įsivaizduojamas objektas, galbūt mašinytė ar kitas žaislas.
Aišku, kaip visada smalsūs, bet ne visada protingi mokslininkai,
pabandė suimituoti šitą patį veiksmą.
Tai yra vieną iš žmogbeždžionių su chalatu pradėjo tampyti paskui save virvutę.
Užteko kelių sekundžių tam, kad šimpanzė supanikuotų ir baisiai išsigąstų...
Jinai nesugebėjo nieko pamatyti ant virvutės galo.
Kas sutiks, dėdė Otto būtinai papasakokyte...
Trumpai apie džain(ist)ų pasekėjus:
Kai kurie žmonės, kurie vadina save veganais,
vis dėlto neištraukia sėklų iš obuolio prieš jį suvalgant.
Nors apie potencialią gyvybę slypinčią sėkloje jau girdėjo nemažai.
Yra ir tokių, kur net leidžia sau valgyti kiaušinius, jei jie yra sudužę.
Šioje vietoje kaip visada savo svarų žodį taria rinka.
Jei atsiranda paklausą, kodėl gi ne?
„Tik Mes! gaminame sudužusius kiaušinius!“
Iš ko? Jau kitas klausimas.
„Pieno broliai“:
Tiems, kas abejoja ir sau, kad nepamirščiau, jog brolio neturiu, reikėtų priminti,
kas gi čia tokie. O čia yra tokie veikėjai, kur čiulpė tą patį žindytojos papą.
Nors tiksliau būtų pasakyti, jog pieno brolis, tai tas kuris čiulpė gretimą papą...
Pienas su medum: apie prakaito ir vėmalų naudingumą:
Na ką čia dar pridurti, pavadinimas pats kalba už save.
Žinduolių pieninės liaukos taip pat yra evoliucijos rezultatas,
tai kadaise buvusios prakaito liaukos.
O apie tai, kad medus yra išvemtos žiedadulkės žino ir pirmokai.
Taigi, nesidrovėkit, užsisakykit kavos su prakaitų ar
tiesiog arbatos su vėmalais ir nepamirškite paukščių pieno.
Tiesa, gamtoje tai tokios baltos baltyminės putos,
kurios susiformuoja balandžių gerklėje pradiniu jaunikių žindymo laikotarpiu.
p.s. nuorodų neduodu, tačiau informacija patikrinta, teks patikėti...
na štai ir viskas:
prasidėjo "pusė metų su kepure"...
pratęsiant mic
samprotavimus apie mena
norėtųsi paminėti tokį dalyką kaippp...
jei neklystu, tai vadinasi
psichine distancija mene ar estetine distancija
idėja tame, kad kaimyno namui degant,
neįmanoma pilnai suvokti ugnies apimto pastato grožio,
išgirsti dūžtančių stiklų ir klyksmų simfonijos,
pamatyti ugniagesių teatro
ir pajusti estetinio pasitenkinimo tol,
kol pats nesijauti saugus ir nesi užtikrintas,
kad tavo namas neužsidegė.
aišku, galima eiti dar toliau:
muzika turi didelę psichinę distancija, o teatras mažą,
todėl adekvačiam suvokimui privalome šią distanciją keisti
ir nelipti ant scenos ginti Dezdemonos...
Iš karto noriu perspėti save ir Kitus apie tai,
kad taip vadinama etimologija
ar paslėptos prasmės
paieškos rezultatai dažnai būna tiesiog
tyčinis arba netyčinis prasimanymas.
pavyzdžiui, kaip sakralinio žodyno analizė
gali pasibaigti visišku absurdu:
žodis "tikėjimas" = "tik ėjimas" t.y. žengimas link amžinos palaimos,
bet ne ji pati... kaip žinia, tikra krikščioniška palaima
prieinama tik numirėliams..
tada kaip būti su žodžiu "ateizmas" kuris= tarkime "atėjimo rezultatas"..
Reiškia ateistas jau atėjo ar jam antikristui dūmuojančiam nėra kur skubėti?
Turime labai patogią dievo paneigimo schemą.
(Nepainiokime su kitomis problemomis (atsprš, kad ta pačia tema) :
teigiu: vaisius nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio buvo
bananas
(lot. - musa paradisiaca - viena iš rojaus vaisių rūšių),
o ne obuolys ar kriaušė.
Sakyčiau, Senelio Froido pasekėjams imponuojanti hipotezė.
Čia labiau vištos ir kiaušinio problema: kas ankščiau rojus ar lotynų kalba,
jau kitas klausimas. Be to apie romėnus ir jų konspiracinius svetimų dievų papirkimo skyrius paaiškėjo visai neseniai...
nežinia, ką dar šitie baibokai pridarė.
Nenustebčiau, jei banano pavadinimas daug senesnis už šitus balbesus.
Bet grįžkime prie žodžių etimologijos:
jeigu nepriimti asmeniškai ar tiesiog rimtai,
bandymas pamatyti žodžio daugiasluoksniškumą gali būti a lot of fun.
taigi ABOCbKA ...
iš pirmo žvilgsnio gan archaiškas, nepraktiškas
dalykas, imho, turi giliai filosofinį pavadinimą. Aišku, grynai pragmatiniame lygmenyje ABOCbKA'i būtų sunku nukonkuruoti net ir maksimos maišą.
Visų pirma tinklelis filtruoja labai jau didelius produktus, net su kefyrų reikia būti atsargiam, nešnekant apie dantų pastą ar ausų krapštukus.
Be to ABOCbKA stokoja kai kam labai svarbaus privatumo, praeiviai gali net suskaičiuoti jūsų nešamas sosiskas. Taip pat Negalima nešioti jūsų mėgstamiausios firmos ABOCbK'os, nes nėra vietos logotipui arba ABOCbKA negali apsaugoti plaukų nuo lietaus.
Iš pirmo žvilgsnio vien minusai.
Tačiau kiek poezijos turėjo šitas žodis savo jaunystėje!
Dabar ėjimas į parduotuvė prarado savo šarmą, nesėkmės atvejai vartotojų visuomenėje pasitaiko labai retai. Dažniausiai trūksta pinigų ir basta, o vitrinos gyventojai niekur nedingsta. Ankščiau, turiu omenyje deficito laikus, tai buvo pilna nuotykių kelionė, kur ABOCbKA atstovaudavo maginį tinklą, iš kurio tokie daiktai kaip duona ar makaronai pabėgt nesugebėdavo. O kas dėl etimologijos, tai ABOCb jau nuo seno žinoma pozicija akistatoje su nežinomybe.
"HA ABOCb"="gal pasiseks".
Pagaliau vaizduotėje iškila sovietinių laikų kovotojas su realybe:
jis rodo: štai pažiūrėkite, mano žvejo tinklas tuščias...
jis sako: ABOCb poveziot!!!
