pyromania
Perskaičiau katibos citatą apie chirurgiją ir vėl užkibau ant to pačio kabliuko,
kadangi samprotavimai apie “(ne)moksliškumo kriterijus“ ir epistemologijos ribas jau pavirto savotiška pareiga,
jeigu nepasakyti “amatu” (sic! – beveik kalamburas, a ne? žr. toliau)
Standartizacija, užjaučiančios bendruomenės pritarimas, produktyvus hipotezių gimdymas arba potencialaus vaisingumo įrodymai,
realių problemų sprendimas, indukcija versus dedukcija, formų grakštumas,
natūralioji ir dirbtinė kalba, vertybinis neutralumas ir objektyvumas,
falsifikacija, paradigmų kaita arba “anything goes” ir kiti mokslo filosofijos klausimai…
Štai ir galvoju, mėsininką nuo chirurgo skiria daugybės siurprizų ir netikėtų klausimų praraja,
apie kurią skerdyklos darbuotojas net nesusimąsto - kitaip joks čia būtų amatas :)
Mokslas savo ruožtu - atviras, neužbaigtas procesas blah, blah, blah...
Bet kaip visgi su padeginėjimu: čia galima "padegti, kad taptum įžymybe" (buvo toks - gerą biblioteką sudegino);
"padegti, kad nepagautų, bet žinotų ir bijotų"; "padegti, kad sudegtų tiktais kaimyno butas"; galimas netgi visas pirogyvenimo credo - "padegti, kad degtų taip, o ne kitaip "...
Akivaizdu, kad "pirotechnika" (nuo gr. techne) yra daugiau “menas” negu amatas, nors iki pilnaverčio "tikslaus mokslo" irgi nepatempia
(kaip žinia, anglosaksiškoje tradicijoje humanitariniai ir dalis socialinių mokslų vadinami Arts)
Klavišai nesispaudžia pavadinti piromanus, skriejančius pirotechnikos apogėjuje, amatininkais,
čia gi ne kokie apgailėtini gaisrininkai, cenzūra, topografinės redakcijos žiurkės!
Ugnis vardan ugnies!