11Y4

Praėjo beveik dvi savaitės nuo grįžimo į Europą.
Devynios su puse valandos skrydžio ir pirmą kartą matytame Londone pasijaučiau kaip namie.
Tai buvo toji nenugalima civilizacijos dvasia nuo kurios trumpam pabėgome,
bet tuo pačiu, kaip bebūtų gaila, praplėtėme jos ribas.
Ryšis su savaitgaliu Britanijoje vis dar stiprus, draugo žmona šiandien!!! turi gimdyti,
tuoj pat rašau žinutę....Aha, jau atrašė..
Sako dar ne, bet cituoju: „vot-vot na podxode“
Kažkaip keista, pasakojimas prasidėjo – nuo pabaigos, bet tiek jau to.
Iš pradžių įspūdžių buvo gausu: luposi oda, šalo nosis ir net,
pirmą kartą per antrą žiemą šiais metais, džiugino sniegas.
Kažkur pusę valandos vaikščiojau spirdamas plonutį kieto sniego sluoksnį ir sukurdamas prieš pat savo nosį balto konfeti versmą.
Pozityvios emocijos ryšium su Lietuva tuo ir pasibaigė.
Kartu su jomis greitai pasibaigė atminties skaidrės,
saulės fotonų pėdsakai ir draugų,
kuriems dar nenusibodo klausytis istorijų apie
„fainus drambliukus ir įkyrius juodukus” ištekliai.
Atėjo nostalgijos metas, kuris turi padėti pratempti iki pavasario.
Nors ne taip jau viskas ir blogai išskyrus asmenį, kurio vardo padorioje kompanijoje neminėsime ir kitas nesąmones, kur per televizorių rodo.
Patiko Šliogerio interpretacija (nuotaikos kėlimo atžvilgiu):
pati stipriausia dabartinė religija - „švento televizoriaus“ religija.
Visiškai pilnakraujė religija su savo stebuklais, tarkime, kai koks alkoholikas aukso puodą laimi, ir mišiomis - žinios gi net kelis kartus per dieną.
Ak ir dar čia: „Ryk ir būsi išganytas“, ”padugnė ir motinėle Lena“.
Nesistebiu, kad po savaitgalio po kaire akimi mėlyna ir pleistras ant smilkinio, mat pernelyg nestandartiškai mąsto.
Bet nukrypau...
Kenija – pasakų šalis joje gyvenantiems indams ir gyvūnams.
Pirmiems, dėl fiziologinio atsparumo ir sumanumo – sugeba užsidirbti net iš bedarbių juodukų nelaimės, antriems, dėl dešimčių tūkstančių kvadratinių kilometrų griežtai saugomų nuo brakonierių teritorijų.
Atvykėliui-turistui šitie ir panašus tampa akivaizdžiais tik po kelių dienų.
Iki pusiaujo arba tarmiškai ekvatoriaus vos penki šimtai kilometrų,
todėl kelios minutės po tiesioginiais saulės spinduliais dieną literally pavojingos gyvybei.
Su gyvybe kak-to oboshlos‘, tačiau spalvotos dėmės prieš akis persekiojo kaip mirusiųjų vėlės.
Vandens ir kūno temperatūra beveik sutampa.
Pasirodo pas juodukus taip pat lupasi oda ir taip ištisus metus, todėl kremas nuo saulės populiarus tarp vietinių „stiliagų“.
Patys kenijiečiai gyvena gan skurdžiai, kenčia nuo penkis kartus perrinkto prezidento Danieliaus Torroiticho diktatūros pasekmių ir kitų geopolitinių ar dar velnias žino kokių priežasčių.
Naujai išrinktas Mwai Kibaki varo dar kručiau,
per visą šalį sustatęs spygliuotų blokpost‘ų su automatininkais ir fantastiniais muitais kaip Čipolino nuotykiuose.
Aišku, baltam turistui tai neturi rūpėti, nes jis vienas pagrindinių ekonominės gerovės šaltinių ir garbinamas kaip ponas Dievas tiesiogine žodžio prasme. Aišku, kartais sunku atsiriboti, kai turi materialų kūną.
Nepagalvokite, kad tuoj vėl suskambės Vakarų imperializmo simfonijos (Kenija atgavo nepriklausomybę iš D. Britanijos 1963 metais).
Ne nesu astralinis šovinistas, tiesiog žmogus.
Todėl be ekscesų neapsiėjo ir visiems padėti nepavyko, tačiau tikiuosi,
kad net ir mano daiktų nušvilpimą greitai pamiršiu arba galu gale negyvensiu gi amžinai.
Dar apie buitį ir kultūrą: gyvena pas juos modernus juodukai, paskui masajai (kaimiečių-aborigenų žodinis ekvivalentas) apsirengę ilgais sijonais, ir minėti indai.
Sutikus žmogų pokalbis sukasi aplink šias swahili frazes:
jambo (labas), hakuna matata (no problem) ir safari (kelionė t.y. kur varai ir ką planuoji šiandien, šiai valandai, minutei) ir aišku viskas labai-labai poli-poli (lėtai-lėtai).
Religijų labai daug: musulmonai su sloganais:
The Religion of Truth and Justice,
ypatingai linksmos krikščionybės interpretacijos a la prisikėlusio ananaso denominacija ir pan.
Visa kita taip pat kaip ir per televizorių Discovery parodo:
virš pusės prostitučių serga AIDS; vienaukščiai namukai, kai kurie vien iš pagaliukų ir molio, be langų ir stogų; kokakolos šaldytuvai ir reklamos savanoje ir daugybė vaikų, tiek daug dar neteko matyti.
Paradoksalu, bet Lietuvoje pastebiu daug daugiau nelaimingų veidų.
Kas liko neaptarta, tai stebuklinga Kenijos gamta.
Būsiu banalus ir pasakysiu, kad žodis kitas pasaulis asfalto vaikui gali reikšti tik šitą, gamtos, pasaulį.
Keista, bet pasakoti apie jį sudėtinga, net ir National Geographic tai pavyksta iš paskutinių jėgų.
Kas prieš tai buvo zoologijos sode suprastų skirtumą.
Čia nei vienas iš dalyvių nepraranda orumo, yra laisvas ir užsiima savo taip sakant savo reikalais,
na gal tik žmogbeždžionės su kameromis dėl savo žioplumo turi dirbtinai laikytis atstumo, nes dauguma jo seniai nebejaučia.

Kenya:kelios nuotraukos

Dar karta atsiprašau visų išgąsdintų zebrų ir neliestos gamtos saugotojų jausmų už tai, kad pirmą kartą jaučiausi kaip tikras žvėrys tarp tikrų žvėrių.