« pirmas eilėraštis | Main | dar kino »

"nemėgstu" genealogija

Pastebiu, kad iki šiol kartais nesugebu reiškinius vertinti kitokiu nei taip-ne,
juoda-balta, žalias-virtas, vienas-nulis, myli-nemyli principu.

Kuo labiau įveikiu šį užsispyrimą, tuo stipriau gąsdina susidūrimai su:
neskaitysiu Marxo, nes nemėgstu komunistų;
nemėgstu alyvuogių, todėl jos neskanios;
netikiu į Dievą, todėl tikintys kvailiai.

Kita stadija yra, kai pasakai, kodėl šitas "NE" dar labiau NE nei anas.
Tarkime, nemėgstu grubių žmonių, kurie kitaip nemoka,
bet dar labiau nemėgstu „grubijanų“, kurie moka ir kitaip.
Panašu į skirtumą tarp netyčinio ir tyčinio nužudymo.
Tačiau be priešpastatymo įsakymui „nežudyk“ arba motinai Terezai.

Galima laukti, kai abu šiuos etapus galėsiu palikti praeityje:
spjausiu į preferencijų teorijas,
nugraušiu įpročių mėsą
ir suspardysiu vertybinius griaučius.
Kaip nuobodi kaimyno šypsena nėra man atradimas.
Таip nesu toks pirmas, nei paskutinis.
Kažkaip nebeįtikina filosofavimas kūju
arba kaip tik senovės restauracija.

Artimiausiu laiku bandysiu mėgti
ir nemėgti skirtingus,
kartais netgi prieštaraujančius,
bet tarpusavyje sąveikaujančius dalykus.
Nenoriu nieko griauti, nors jau nieko ir nebeliko,
na gal tik šitas: к чёрту hierarchijas,
skiriamės gi tik vienas nuo kito !
Tikiuosi, kad paskutinis teismas bus vėliau
ir leis man pasilinksmint.
Jeigu nesprogsiu, tiek to...
Kol kas iki rudens tegul tai bus mano kasdienybės ideologija.

Su balandžio pirmąja, draugai !