11Y4

Ir vėl tas pats.
Tikrovė pasikeitė.
Seni ir vėl nesupranta jaunų arba apsimeta bijodami konkurencijos kardų,
taip pat vienatvės, naktinių dialogų su sąžine ir atmintimi.
Kiekvienas atskiras žmogus yra vienodas, visi kartu – skirtingi, kitokie.
Ideologinis atstumas tarp hedonistinio neotribalism‘o, opozicinio d.i.y, vartotojiško fetišizmo,
prievartos institucijų simbolikos, kalinių estetikos, autoritarinio-patriarchalinio logocentrizmo, feministinio kiberpanko ir dar kažko be abejo YRA.
Jokia čia naujiena. Stengiames, kad būtų linksmiau ir įdomiau – ardome-konstruojame, konstruojame-ardome, tačiau darosi vis labiau nuobodu, kadangi visur tas pats.

- Atsiprašau, ar galima lėčiau?
- Norite lėčiau, važiuokite troleibusu!
- Ačiu Dievui, kad esu ateistas, ačiū Dievui, kad galiu rinktis.

Laisvė - individui, etiketės – grupėms!

(Aišku, ne man sakyti, kas, kur ir kokie yra tie paslaptingi utopinio realizmo pamatai.
Nesu nei "prabudęs", nei "pateptas", nei "apšviestas", nei "išrinktas", netgi klinikinės mirties nesu patyręs taip, kad ką nors prisiminčiau. )

Tačiau būtų kvaila kartotis: Liberté, egalité, fraternité (ou la mort!) taip pat YRA … žlugęs projektas.

Visi trys punktai.
Pirmas vis nepribręsta iki balanso tarp liberté „nuo ko“ ir liberté „kažkam“.
Antras pirmo sąskaita daug kam pasirodė pernelyg skausmingas arba ne vietoje ir ne laiku.
Trečias apskritai skamba provokuojančiai, kadangi seserystė yra neapdairiai užmirštama,
o broliai netgi nebūdami straight ir vėl išsikovoja daugiau negu jiems pridera „sąžiningos konkurencijos sąlygomis“.
Nors čia ir taip viskas aišku be lyčių skirtumų ir kalbinių žaidimų.
Mauglis ir vilkai.
Globalizuok neglobalizavęs, visur nesuspėsi.
Pagaliau (suskliaustas punktas) numeris keturi yra jau senokai nukenksmintas,
todėl apie jokią pavojingą dichotomiją arba (aukojimąsi vardan X) neverta čia.
Netgi maištingi prancūzai nepasirinko keturspalvės.
[Kažkas klausia: „kodėl diplomatojos kalbą reprezentuoja „ši itin nediplomatiška tauta“?
„Prakeikti anglosaksai ir taip žino atsakymą į savo klausimą“ – atsako frankofonai.
Greitai pokalbis pereina į „ar tu mane gerbi?“ plotmę.
Čia galima būtų ginčytis ir fantazuoti: keliasdešimt metų psichoanalizės (arba šizoanalizės, kaip jau deleuzai nori), istorinių nuoskriaudų įveikimas skriaudžiant kitus,
kadangi vien siurealistinės sublimacijos ir menų gimnazijų ne gana,
mažiausiai penkių spontaniškų demonstracijų per metus legalizavimas ir viskas galbūt galėtų atsistoti ir atsisėsti į savo naujas patogias vietas.
Bent trumpam, kol tikrovė vėl nepasikeis :).]