11Y4

Galvojau, kad dažniausiai viskas individualu
Ir bet kokios tendencijos yra nuo seno simuliuojamos ir primetamos.
Paimi kalvį į rankas ir pralaužai savo ateities perspektyvą sienoje,
O kad tauta didžiuotųsi- apleistame ledyne.
Kitas kraštutinumas pralaužai sau galvą .
Leidi praeiviui pažiūrėti pro skylę ir suprasti,
Kad iš šios perspektyvos beveik nieko nesimato
Ir vyrauja raudona spalva.
„Ne, geriau aš mūrininku dirbsiu“- pagalvos-
„o šitam jau nei molinės, nei silikatinės plytos nebepadės“.
Taip gyvename ir mokomes: kartu, bet atskirai.
O jeigu spręsti reikia rait hya - rait nau ir ne do togo,
Kokios ten tavo vertybės ir kur važiuoja teleologija?
Nežinai ką daryti su papirusais, plokštelėmis ir minidiskais?
O tada kaip gi knygos, dvd ir vhs filmai, audiokasetės,
Gyvos transliacijos, seminarai ir žmonės?
Žmonės, kurie taip pat reikalauja tavo laiko.
Jie nekantriai laukia. Paskirk priėmimo valandas.
Ir žmonės nebeateis. Nebūtinai. Bet tikėtina. Galima išbandyti.
Laikas turi būti labai nepatogus, ypač tau.
Na, gerai, susirinkome:
Tarkime, visiems bloga- tai vienija.
(Turiu omenyje, paskutinių postų nuotaikas,
išorines negandas: paksas-gaidys, u prirody net plohoj pogody ir pan. :)
Mane drasko nemalonios smulkmenos, nes neatsitinka nieko rimto,
Tada slėgtų vienas ar du rimti dalykai, tačiau atrodo,
Kad blogiau už mažas įkyrias smulkmenas nieko nėra.
Kame gerumas?
Ši blogoterapija decentralizuota, nėra psichologo-moderatoriaus.
Niekas nežino kaip turi būti, bet žino, kad niekas kitas nežino.
O gal vis dar tiki?
Kiekvienas užsiima ekshibicionizmu,
kad geriau suprastų save.
Ir tam nebūtina stovėti prie bėgių.
Ar nesutinki?