11Y4

Šiandien į svečius buvo užėjęs mano tėčio mamos brolis.
Beveik senas žmogus, bent jau pagal samprotavimo ir elgesio maksimų nelankstumą.
Trumpai pašnekėjome apie varveklius ir kitus pavojus.
Šis žmogus dirba labai kruopštų darbą – restauruoja senienas.
Nesu jo kompanijos mėgėjas, todėl, kaip jau įprasta, apsimečiau,
kad esu užsiėmęs: pernešiau vieną knygą (antologiją), pieštuką, mobilųjį telefoną ir savo kūną į kitą kambarį.
Pabėgau. Nemėgstu, kai žmonės pradeda jausti,
kad man neįdomu su jais būti, nors pats esu pakankamai įkyrus,
kad dažnai nepastebėčiau, kad tampu neįdomus kitiems.
Po valandos grįžau į virtuvę. Visada išeinu iš namų „pro“ virtuvę. Pastaruoju metu vis dažniau pastebiu,
kad tarp sąmonės ir kūno yra ryšis, o siela be maisto pradeda maištauti.
Kartais sutinku su Švietėjiškos Prancūzijos enciklopedistais.
Ne žmogus turi organizmą, bet jis pats yra organinė mašiną,
kurią reikia gerai prižiūrėti, kad jinai deramai veiktų.
Netgi tvirčiausio žmogaus moralė pasikeičia po kelių alkanų dienų. Nežinau, ar čia įmanomos analogijos.
Jeigu tarp atskirų žmonių koks silpnutis vandenilis, tai čia galbūt kovalentinis, greičiausiai polinis ryšis.
Vėliau, jau kitoje vietoje man sakė,
kad mes, dauguma žmonių ir aš asmeniškai dedame pastangas, kad rezultate gautume nulį.
Iš kitos pusės, daugybės nereikalingų dalykų žinojimas padeda suprasti, ką noriu mylėti ir ką turiu daryti, kad tapčiau laimingas. Netgi visiškas šlamštas kartais būna neįkainojamas.
Tad grįžkime prie restauratoriaus.
Pratęsėme pokalbį prie arbatos: apie bažnyčias ir sentikių atributikos parodą Arsenalo gatvėje, Taikomosios dailės muziejuje.
Gaila, neprisimenu, kaip įvyko šuolis į apleistą Kauno biblioteką, kurioje senelės brolis rado Иностранная литература žurnalų skyrelį.
Ten jis perskaitė gabaliuką iš Salvadoro Dali dienoraščio,
kurį kažkada gavau knygos pavidalu.
Dėdė kalbėjo apie tai, kaip sudėtinga nuo pat mažens suprasti, kad esi genialus.
Netgi genialumas neatsako į visus jam užduodamus klausimus, paprastai tik į vieną arba du.
Aišku, dauguma negauna ir to.
Paskui atgaminu savo skaitymą, bandau pristatyti siurrealizmo esmę,
diletantiškai pakalbėti apie pasąmonės srautus,
Dali pažintį su Froidu, Galą, musę ant apsiseilėtos žaizdos,
bezdėjimo meną ir ūsus, kaip branduolinės raketos nukreiptus į dangų .
Ir pagaliau prisimenu.
2002 metų pavasarį, atrodo kovo pradžioje, buvau Paryžiuje Pompidou šiuolaikinio meno centre.
Ten vyko siurrealizmui skirta paroda l‘exposition La Révolution Surréaliste .
Paroda, kurioje nepamačiau beveik nei vieno turisto-užsieniečio ir nei vienos fotokameros.
Darbai buvo suvežti iš viso pasaulio muziejų, didelė dalis iš asmeninių kolekcijų.
Žmonės judėjo tvarkinga eile, kartais persirikiuodami į antrą.
Apėjęs labirintą
norėjau grįžti, bet jau nelaikė kojos.
Štai toji lėlė ir galva, kurias vėliau buvau susapnavęs.
Dabar lieka tik prisiminti sapno turinį: