11Y4

Sutinku, kad kai kurios mintys ir idėjos aplenkia savo laikmetį.
Kartais netgi du arba tris kartus.
Įsivaizduok ilgojo nuotolio bėgimą ratu.
Tokių pretenzijų neturiu.
Man bėgimas aktualus tiktai kaip išsigelbėjimo priemonė.
Aišku, kartais tenka gelbėtis ir nuo vėlavimo.
Be to, neturiu nieko prieš nepiktybinius laisvosios asociacijos žaidimus
Arba triukšmingą ir girtą brainstormingą.

Kalbu apie kitokias kalbos ir minties lenktynes.
Galbūt klausimas labiau liečia patį kalbėjimą, o ne kalbą.
Taip.. pastebėjau, jog dažnai patenku į kalbėjimo spąstus.
Sutinku, kad retorikos ir oratoriaus menas reikalauja pastovios praktikos ir patirties.
Bet...problema išlieka.
Taigi, eilinis pavyzdys iš mano kasdienybės:
Šiandien aptarinėdami David Tracy knygą jie manęs paklausė,
ką taip įdėmiai studijuoju ir ką manau apie pusės valandos diskusiją?
Pirma, nebaigta mintis - netgi iš dviejų klausimų.
Antra, žodžiai „mitas?“ ir "religinis lygmuo moksle" paraštėse.
Trečia, pareigos reikalavimas pasakyti kažką.
Ketvirta, bandymas neiškristi iš konteksto ir taip toliau.
Galu gale supratau, kad pasiklydau:
žodžiai aplenkė mintis ir susilaužė sau kojas,
išmušdami mintims dantis .

Iš kitos pusės, abiejų patarlių:
„Žodžiai gimsta burnoje“ ir
„Tylėjimas – auksas“ bandymai atlikti sėkmingai.:)