11Y4

Noriu papasakoti trumpą istoriją apie akinius nuo saulės.
Manau, kad tai yra savotiškas šios vasaros „hitas“ kaip simboline, taip ir turinio prasme.
Paprastai į „hitus“ patenka netikėtas draugų kūrybiškumas paryčiais, kaip, tarkime, laiko juostų imitacija ant balkono durų stiklo, kurią sudaro daktariškos dešros gabalėliai (ciferblatas), dantų krapštukai (laikrodžio rodyklės) ir užrašai markeriu TOKYO, MOSCOW, LONDON, NEW YORK.
Kitais atvejais, tai tam tikri asmeniniai patyrimai, patenkantys į kategoriją „netyčiniai nutikimai“, pavyzdžiui, netyčinis valstybinės sienos kirtimasis dėl noro nufotografuoti pasieniečių sraigtasparnį „iš arčiau“, netyčinis gurkšnis žibalo, netyčinė pažintis, kuri vėliau pasirodo netgi labai tyčinė, kadangi sutapimai paprastai atrodo kitaip. Viso to bendras emocinis fonas kažkuo primena Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius, kur „kvailumas“ yra sveiko proto diktatas bei visų problemų sprendimo raktas, iš vienos pusės, ir asmeninė vaizduotės maitinimosi įstaiga, iš kitos. Netgi mėgstantys pasiginčyti psichologai ir tie sutaria, jog ironija ir lengvabūdiškas situacijos nuvertinimas yra brandesnė psichologinė reakcija negu problemų intelektualizavimas. Šis paskutinis noras greitai ir racionaliai paaiškinti mus supančius fenomenus neretai pagimdo itin sunkias ir skausmingas užduotis mūsų kūnui ir protui.
Paimkime visiems gerai žinomą lietuvišką festivalinę istoriją apie plaukiojančią salą. Pradžia prilygsta Artūro Konano Doilio „Baskervilio šuns“ istorijai, bet finale – mūsų atveju, banalus vėjas, mobilus nendrių sluoksnis, transo festivalis ir parkingas prie ežero kranto siauru apžvalgos kampu, Artūro atveju, banalios žmogaus aistros ir fosforas. Pirmu atveju, mintys, jog tranzeriai nesinešė mašiną kartu su miegančiu lankytoju į mišką arba pagaliau pajungė teleportalą, antru, žymus detektyvinis kūrinys. Štai tokia būtų „akinių nuo saulės“ priešistorė. Kaip sakoma, „viskas, kas slapta, anksčiau ar vėliau vis tiek paaiškės“ ir „uždarius žmogų į tvartą, jis anksčiau ar vėliau vis tiek sukiaulės“.
Po kelionės per Baltijos šalių sostines ir pakrantes į Helsinkį automobilio salone radau sulūžusius keliose vietose akinius iškritusiais stiklais, kurie buvo panašūs į daiktinį kažkokios žiaurios autoavarijos įrodymą. Numečiau juos į bagažinę ir laimingai pamiršau. Iš kelionės grįžau vėliau negu buvo planuota, o dalis daiktų jau buvo draugų nugabenta į Vilnių. Patenkintas, kad šį kartą nuostoliai nėra itin didelį, randu futliarą, kuris turėtų būti tuščias, ir staiga pasijuntu pagrobtas ateivių. Mano akiniai yra viduje ir visiškai sveiki! Vienintelis racionalus viso to paaiškinimas – kelionėje naudojausi ir sulaužiau identiškus svetimus akinius. Po kurio laiko susitikau su kelionės draugais ir papasakojau savo istoriją. Sukėliau gan keistą reakciją, draugas kurį laiką tylėjo, o paskui paprašė vėl pakartoti, ką aš pasakiau, ir taip du kartus.
Pagaliau išgirdau banalų paaiškinimą – mūsų vairuotojos tėvelis yra auksinių rankų savininkas ir taiso viską, kas į tas rankas papuola. Tas pats nutiko ir mano akiniams, kurie buvo ištiesinti, sulituoti, nudažyti, vienu žodžiu, meistriškai surestauruoti!
Kas man pasirodė įdomiausia visoje šitoje istorijoje, tai du visiškai nesuderinami to paties „sulūžusių akinių“ fenomeno paaiškinimai, kurių tik vienas galėjo būti teisingas. Emociškai visa tai turėtų priminti situaciją, kai išsisprendžia konfliktas tarp „stebuklingo“ ir „mokslinio“ to paties dalyko paaiškinimų. Pavyzdžiui, kai tas pats žmogus staiga suvokia, jog žaibus sukelia debesų elektrinė poliarizacija, o ne Perkūnas, arba iš ryto galvodamas, jog Žemė yra plokščia ir statiška, į vakarą įsitikina, jog jinai yra apvali ir sukasi aplink savo ašį.
Šiuo atveju sunku pasakyti, kas yra didesnis stebuklas - "stebuklingas", bet neatitinkantis tikrovės paaiškinimas arba staigus tokio paaiškinimo nuvainikavimas.
Labai keistas jausmas, kolegos, labai keistas jausmas...

Gal kam nors kažkas panašaus buvo nutikę, pasidalinkit savo stebuklais?