11Y4

Istorijoje būna lūžiai tarp epochų, gamtoje dažniausiai tik kaulų ir šakelių.
Vieni sako, kad lūžta ten, kur silpna ir nepatikima;
kiti - nuo įtampos ar atsipalaidavimo, jaunystės ar senatvės.
Esmėje kalba apie tą patį.
Jau nuo mokyklos laikų pastebėjau ir ne aš vienas,
jog ketvirtadienis – sunki diena.
Paskui gan ilgam pamiršau, nes kažkaip sugebėdavau sau palengvinti gyvenimą,
kai pats ar aplinkiniai įsitempdavo.
Daug kam ketvirtadieniai yra durys į savaitgalius.
Atidarai ir jau penktadienis, kuris tuoj baigsis ir prasidės savaitgalio naktis.
Pamiršau dar tuos vargšus - tai arba labai svarbūs arba labai tingūs žmonės-
mokytojai, gydytojai, sargai, ofiso darbuotojai mėgstantis dirbti ramybėje,
valstybės tarnai ir tie, kuriems pirmadienį „deadlainas“.
Jie dirba šeštadieniais ir net sekmadieniais. Bet nukrypau.
Ispanijoje dauguma kontorų penktadienį beveik nieko neveikia ir ruošiasi poilsiui:
užsako bilietus į renginius, susiskambina su draugais,
nors jie beveik ištisai nieko nedaro: po pusryčių siesta po siestos laikas ruoštis fiestai.
Na gal ne visai taip.
Kodėl šnekėjau apie lūžius?
Viskas paprasta, šį ketvirtadienį įvyko lūžis-
обломались все мои планы на следущую неделю
и сам тоже, так сказать, обломался.
Переламываться, к счастью, не пришлось: no poppy shit .
Выходные в агонии или читай со стенки: „Живи сегодня! Завтра будет лучше! “
Понял, что лучше строить дома, скворечники или козни другим людям,
чем планы, которые “далеко идущие” и в итоге всегда идут в то же самое место, откуда не возвращаются либо даже не доходят.
В гороскопы, приметы не верил,
а в прочие суеверия типа планов на будущее теперь тоже не верю...
На сегодня всё