opit

Rasyta antradieni, kada kazkas buvo ne taip, bet nezinojau, kas.

Sako, scary, net labai.
Sako, son dlinoju v paranoju.
Sako "dar viena nuoroda i supistus ateivius".
Sako, sunys.
Konstruktyvi interferencija.
Sprite etikete.
Ketvirtas trulikas.
Praha. Kosmodromas.
Kiek tai, kas darosi, sudeliota is atsitiktinumu?
Kiek viso to as isikalbu?
Kiek is viso to yra kasdienybe, paversta metafizika?(Gal verta ikurt kokia nauja religija? Simbolius, apeigas, muzikini/vizualini apipavidalinima, terminologija turime. Garbintume jo Didenybe Randomini Buties Generatoriu.)
Golemas.
Basiliskas.
Shizofrenija.
Skraidantys ateivishki krusovicai.
Autopsichoanalize.
Autopsichodafe.
Pasamones vamzdynai.
Coca-cola (sudini gerimai turi kazka bendro su jais).
XXI a. mitologija?
Kiek man to ikalba?
Ar as bijau, ar tik paivairinu sau gyvenima?
Nebijau.
O cia gal prasideda mano privatus pragaras?
Ar tiktai mano? Ar privatus? Ar pragaras?
Ar mes suvalgem per daug chalvos?
Del visko kalti ateiviai™
"Iki greito pasimatymo". Raganizmas. Ant kiek?
Sinchronizacija.
Daznejanti.
Varanti baime.
Keisti zmones.
Nelogiski atsitiktinumai.
Nereiksmingos pastabos.
Zenklai.
Kamufliazas.
Kazkas darosi?
Veriasi treciosios akys?
Ar ka nors sinchroniskai perskaitem (kad ir gaveli, fuko svytuokle, fight club'a)?
Suvalgem?
Isgerem?
Supratom?
Perzengem?
Isivaizdavom?
Ieskom atsitiktiniu sutapimu ar samoningai juos generuojam?
Prisijuokavom?
Pernelyg su kazko susitapatinom?
Kada zaidimas pradeda brautis i tikrove?
Kada realybe tampa nerealybe?
Kas i mus ieis?
Kas ish musu iseis?
Jo, kas is musu iseis?

….
uzvakar irgi ne taip. Kazkas siurbia mane pro desine ausi. Su siaudeliu. Po to prileis zvimbianciu uodu arba uzveis grybu plantacija.
Griztu i chata-ne i namus, namai namai toli, as ju neturiu. Pasidarau edesio, ikisu mobiliaka krautis ir bandau ishkvosti dede interneta, kas darosi.
Kava ant klaviaturos.
Pomidoras ant dzinsu.
Tokia diena norisi visus pasiusti pjauti seko sunims.
Tokia diena matematika issigimsta ir atsiranda nauji matematiniai subjektai. Normalus/nenormalus vektoriai. Poshla matematine analize(dx, nx, px, ponas Xygrikas). Baobabines ersketrozes. Mikroschemos galvoje. Armija. Catch-22.
Internetas neshnekus.
Tokia diena pasidedu prie saves laikrodi ir ieskau uzsiemimo, kad ji greiciau praeitu.
Babelio zuvis plaukioja aplink galva, bet nesneka jokia kalba.
Didelis, susipynes Gordijaus mazgas, kurio nedristu perkirst.
Spekuliatyvioji topologija.

Ryte vel buvo sunku atsikelti.
Vel leptelejom ne vietoj.
Vel maciau usuota moterishke ryskiai raudonomis lupomis.
Vel palikau diskeli ir du kompaktus mokyklos kompiuteriuos.
Vel chalva.
Vel nemokam perpjauti.
Vel veluojam i mokykla.
Kada man atsibos? Ar tikrai atsibos?

………
Jei gausis, lankysim koki nors kovos mena. "Kad galetume taip duoti kiaulei i snuki, kad nepasirodys per mazhai" . Kad nesikviestu dievu, pamate CrimethInc nashivke. Kad nebutu parkes bastytis.

……….
" Galu gale pasijutau pilnavertis vartotojas". Be jokio humoro.
……….
A, lietuvybe? Tingiu.
Peilis atbuko. Scattered scrops.

Kad shiandien butu tikrai produktyvi diena, noriu triju tukstanciu.
*
Sinchronishkai sedom rashyti kursiniu. Pagaliau. Su nuosekliais pazhiurejimais i wordcounta kas tris minutes.
2.222 - keistai pataikiau pazhiureti. Shaunu, jau 235 zhodzhiai.
*
Skauda akis.
*
Kava
*
rashosi kazhkoks konkretus issipisinejimas, o ne literaturine studija.
*
Anglu kalbos centras smegenyse uzhblokuotas rusishkais keiksmazhodziais.
*
Ir nereikia jokiu kiauliu.
*
Sinchronishka pertrauka-2371.
*
Ikvepia radioaktyvus baltarusishkas shokoladas.
*
2507
*
2584. Nechujovai. Man patinka anglu kalbos sakiniai po trisdesimt penkis zhodzhius:)
*
Dar viena pertrauka.
*
Per daznai ziuriu, kiek jau parashiau.
*
Akys
*
3028. Netikiu savo akim. Bet jau tokia stadija, kad desktopas svyruoja ir shokineja.

Siandien buvo keista diena. (besi)vartaliojanti, paradoxali, (vel)grasinanti nusibaigti kur nors miesto dugne. Skaitalai prie lovos: kraugerishkas/raganishkas liaudies pasakas pakeite neuromanceris, viskas jungiasi i kazhkokia technoshizova paranoja.
Viena, ka galiu pasakyti apie mokykla, licejui, kaipo alternatyvos mokyklai, sakes. Tolerancijos/renginiu/bendravimo/nepopsines kulturos lygis mazheja, viskas darosi vis lekshciau ir neidomiau. Jau reikia sleptis shtabe. Jau reikia gerokai pasizhvalgyt, norint surasti idomu snuki. Nuobodzhiau ne pamokos, o publika. Uz keleto metu nebeliks ir garsiuju Geru Rezultatu, pamatysit.
Nargile Vilniuje-su kolegomis susitikome apsikeisti matematikos namu darbais. Su pretenzijomis i autentika ir mtv lygio popsu bei salia sedinciais Seimo nariais, bet vistiek nerealiai geras dalykas. Va jei ishdegs planai nutrest Ta Kolba is exmokyklos chemijos kabineto…
Socialiniai pastebejimai: negi tikrai visiems bicams nuo Hawkingo nuvazhiuoja stogas?
Kam daryt fizika, geriau papjausiu koki trafareta.

Sakiau, parašysiu kursinio nors tūkstantį žodžių, rytoj bus tūsas. Statyčiau. Parašiau lygiai 22(simboliška.skaičių magija.). Bet:parašiau tris šimtus žodžių vektorių padermės specifikacijai, išverčiau skyrių CrimethInc.'o ir dar pakėliau nagus virš klavos šitam blogui. Kame esmė? Motyvacijos nėra! Kur jūsų žadėtieji kursiniai?! Nieko baisaus, mokytoja, mes juos tiesiog pačios rašom, ne taip, kaip kiti, ir dar pagyvent norim tarpuose, nesiparinkit. Bus. Kadanors(tm).
Ir mūsų rašliavoj yra ir kitų skyrybos ženklų, ne tik daugtaškiai(ar tritaškiai? Ar mane lietuviškoji religija visai sugadino?). ir tai kažką sako. Ir dar, apie vaizduotę, ne, nesiatrofavo, aš galiu įrodyt indukcijos būdu.
Aš šiandien iš didžiosios raidės. Man šiandien senate atstovauja tikrinis asmenvardis. Man šiandien nieko neskauda. Man šiandien smagu. Eksperimentuojam su kitų pakantumu tariamoms narkotinėms mažumoms.

žemė iš po kojų. O rytas buvo dar ir koks gražus.
Taip, šiandien į mokyklą, pas besivartaliojančias matricas ir mylimuosius vektorius. Transportu pasinaudojau taip žioplai, viskas viskas nuvažiavo, likau stotelėje. Laidai iš lain oranžiniame danguje, juodai apsirengę sava gomurine šnekta kalbantys korėjiečiai, rausva šviesa ant įkypų akių.
Einu per raudonų daugiaaukščių labirintą. Moteriškė purto kilimą. Susivėlęs suite'as išeina į lauką ir švilpauja. prie durų į krūvą suversti klozetai ir raudoni kilimai. duokit man fotiką.
Matiekoje iš nosies pisa kraujas. Stoviu baltaplyteliniame steriliame tūlike užvertus galvą ir galvoju, kad something is wrong.
[trulikai-kalvarijų gatvė ir tokia ryški riba tarp dangoraižių rajono ir šnipiškių, tarp apkiautusios kalvarijų gatvės su visais girtuokliais ir bobutėmis ir zhalio tilto stotelės, kur prilipa normalių žmonių. Lūšna, sodas, o už jos-stiklas, plienas, kranai, duobės, paranoja, žmonės oranžinėmis uniformomis. Juodas gauruotas amorfiškas gyvis prie balto tilto. Duokit fotiką. ]
Įsirengiame kino salę katibos darbe. akira -slaptos laboratorijos, ateiviai, atominis karas, IDDQD, gibsoniškas miestas. Laikas teleportuojasi, reikia prisilogint prie normalaus gyvenimo. Hl'as plauna puodelius-kava. "išplauti-px, svarbu gerai iššluostyti"- "viskas px". Biomechanoidinė pirštinė su įrankiais. Kaip. Duokit man tą fotiką.

nagai niežti padaryti ką nors piktybiško.
atsėdėjom dvi fundamentaliai nuobodžias ir nykias istorijos pamokas-trečią kartą šiemet.
Nuo vakar oficialiai pradėjom mokytis-antrą kartą.
informatika išdrikusi ir lėtai užpisanti, aš laisvo klausytojo teisėmis bandau iškvosti gūglės apie elektromagnetizmą. va smėlio dėžė

Tikrai, fiziškai reikėjo vitamino B. Grynai kaip pavasarį, iš po skverno, su tikra duona, iš vieno butelio, jausti, kaip karti, padugniška protoplazma teka visomis gyslomis.
Alus kažkur griuvėsiuose arba parke ant suoliuko, ant gretimo geria odekoloną, aš prieangis į pragarą.
Kažkur kabarojamės, suicidal, signalizacija, vos-vos, jau tamsu, kažkur, kiemai, nefazė.
Kažkodėl rodosi, kad blogint sveika, tik nesumąstau, kodėl.
Kažkodėl šiandien.
Galima.
Kiek laiko galima gyventi po prikolu? Renkantis randomiškai, kada niekas neturi pasekmių, bent jau tokių, kurių nebeatitaisysi, nemokant už savo klaidas, kada viskas aklai vištiškai sekasi. Slėptis po sarkazmu ir numojimais kaire ranka. Kartą pagalvoji, " o aš, blet, neturiu svajonių, tik įnorius". Ir kas iš to išeina™.
Gyvenimas kaip sinusoidė, jei būtų visalaik gerai, to neapsibrėžtume, būtų chujova. Nepalygintum. Jei nebūtų liekanos, neliktų masės. Jei viską žinočiau, būtų neįdomu iki galvos nusigraužimo.

Lengviau, lengviau, pseudochroniška - troniška kreivė lipa aukštyn (išvestinė užsiturbino).
Gyrosinė buvo zjb.
Šampanas buvo zjb.
Kiemas irgi.
Fizika taip pat.
Kad savaitgalis - zjb.
zjb - zjb.
Šnipiškės atitinkamai.
Hawkingą pribaigiau.
Nieko nereikia, nieko neskauda.
Bėgu pas tetą muziką.

nusipyzdinu kažkieno vadovėlį, po juo pakišu baudrillardą (man jis kažkodėl aliteruoja su biliardu) ir prastumiu valandą marazmo.
alaus psichozė mūsų fermoje .

Vakar tyrinėjom švytuoklę. Blizgančią, metalinę, hipnotizuojančią, kuri
pradėjo tūsintis virš elektromagneto ritės, virpėti ir vaikščioti kreivom orbitom. moksliškai galima aprašyti ir ištyrinėti, (tačiau kaip yra iš tikrųjų, niekada niekas nežinos). Mistika, vis dėlto - išsijungus loginių paaiškinimų modulį.

Atsikėliau, pradėjau žiauriai keiktis pamačiusi sniegą. Ekskursija po senamiestį buvo teisingu laiku, o kolega loading buvo visiškai teisus, kalbėdamas apie sniegą.
Žmonės pagirioti ir niūrūs, troleibusai nerangūs, sniegas lenda už ausų.
pasakėčių niekas neseka.
šiandien CrimethInc'o suredagavom daugiau, nei per visus kitus kartus sudėjus,
be parkių ir (beveik) be chemijos, dar užlipam aukštai pas fizikus, kur jiems kažkas atsideformavę.
galvojau, bus šūdina, o pasirodo, gražu, tamsiai mėlynas dangus, blizgantys laidai, upė.
Žiema prasidėjo, nors kalėdų senelis bankrutavęs, elfai girti, elniai distrofikai, o angeliukai pamauti ant eglučių viršūnių. Valio.

,
aš turbūt ir šiandien neaprašysiu to sumauto laboratorinio darbo.
Užtat parašysiu blogą - seniai metas.

Mano fizikos mokytoja mėgsta pink floydus.
Fizikos mokytoja perspėjo neiti, jei pro langą įskris ateiviai ir pasikvies su savimi.
Fizikos mokytoja pasakoja apie anihiliaciją: "įsivaizduokite-susiduria dvi dalelės ir pasipila braškės, apelsinai, gilės..."
kiekvieną aukštesniojo lygio pamoką ji mums padaro arbatos.
Fizikos mokytoja baisiai džiaugėsi, kai kolegė pamiršo įpilti vandens į užkaičiamą virdulį. Nusproginėjo visos kalkių nuosėdos.
Mokytojos sąsiuvinuke įklijuota Einšteino nuotrauka.
Vienintelė nechujova mano charakteristika buvo iš fizikos.
Fizikos kabinete pastoviai kabo straipsniai apie mįslingus pagrobimus, slaptus eksperimentus ir Einšteino žmoną.
Fizikos kabinete yra visokio inventoriaus, veikiančio ir ne, saulės sistemos modelis, tuščias butelis, kavos puodukų.
Kiekvieną kartą mus vaišindama braškių uogiene, ji paklausia, ar nesilaikom dietų.
niekaip niekaip nebeatsimenu, ką tokio ji sakė šiandien.
nevertheless, ji nenusakoma:)

ant stalo kalnas milimetrinio popieriaus, trintukų ir sudžiūvusių klijų.
ir tuščių arbatos puodelių, snuffo dėželių, kažkokių. Anądien prie kokteilių rašėsi daug smagiau, nenaši aš šiandien, anei trupučio.
Daryti - tūsas. Žaisti su inventOriumi man patinka.
Mokytoja, nenoriu jūsų nuvilti.
Bet vistiek gaunasi kazkokia biliberda.
Bet grafikams braižyti rankos per kreivos.
Gaidiškas popierizmas.

sedziu netcafe, is abieju pusiu du jaunuoliai vienas su kitu bazarina mirkoj.
tevukas perka kompa, lauziu del linuxo, pasiraso.
vakar darze radau zaliu petrazoliu.

O taip.
Naujas kompas.
Siaip-ne-taip suvestas prikiaulintas dialupinis rysys, Rysys, RYSYS!!
letas netas man irgi patinka, yra laiko pagalvoti.
man bet koks netas dabar patinka. momentinis kaifas.
Vokiska klava.
lietuvisku raidziu neeera, nu ir dzin.
pirmas uzpultas puslapis pilnas nepazistamu postu ir postintoju.
tevukai pakraupe ziuri, kaip as snekuciuojuosi su Juo (n-taji karta re-skaitau "Fight Club", bo kolegu sunestas atostoginis kiberpankas seniai perskaitytas, taigi, kada Jame bus mano linuxine puse, jis vadinsis Taileriu).
gaila tik, kad rytoj dingstu.
man Jis ima vis labiau patikti.

***
kazkada kolegei buvo kazkoks gliukas su buteliais:) bet man irgi, pertugochis nukeliavo striukes kisenej 100km ir stovi ant stalo.
niekaip visgi negaliu suskaiciuoti alkoholio kiekio jame alaus buteliu vienetais, apsistoju ties keturiais.

penktadienis: mental decay.
penktadienis: maišau kojines ir pinigus.
penktadienis: vėl kokteilis iš ryto. Vietoj istorijos.
penktadienis: šalta, stogas važiuoja, užtripina matematika, miego trūksta. nežmoniškai.
penktadienis: Stotis, pasiimu brolį iš vieno autobuso, valandą pasikrušam stoty, kaip geras vaikas važiuoju namo, sėdam į antrą, mingu, bratka žaidžia žvaigždžių karus, ateiviai nusileidžia man ant antakio, sulendu giliau į šaliką, pasnaudžiu, kita stotis, kitos pusnys, pasistumdom, trečias autobusas, miegu, partempiu bratką ir jo nedovanotinai sunkią tašę namo, atskaitau moralą apie kuklaus gyvenimo privalumus, arbatos, Tailerio, truputis muzikos ir apaštališko darbo.
Useless day. Bet saulėlydžiai baisiai gražūs.

išsitempti brolį iš virtualios Hario Potterio realybės kuistis sniege. Išprausti vienas kitą iki visiško permirkimo ir blogumo, kaip per naujus nuriedėti nuo kalno žemyn galva, paskaičiuoti sniege išsibarsčiusias futuretech raganų smegenis, pažaisti indėnus ir grizlius. Pasidaryti juodos arbatos su romu.
Tai, kas seniai pamiršta ir miela. Galvą sutvarko labiau, nei alkoholis, mėšlungiškas smigimas į kompą ar knygą. Kažkur už šimto kilometrų nuo visų įsipareigojimų ir skubėjimo.

Pratimas: įsivaizduot, kad manęs čia nėra, ir esu kažkur kitur.
Kad skraidau ant kilimo;
Kad mėtau butelį į sniegą;
Kad kepu sausainius su tėvuku;
Kad mėtausi ant grindų ir žiūriu lain, tą dalį, kur apie eksperimentus su vaikais;
Kad {emo, a la kavinės argentinoj, praleisiu} lesinu žuvėdras ant didelio industrinio tilto (ok, prisipažįstu kalta, Gibsoną skaitau);
......
Priėjau išvadą, kad mano traukinukas (masyvas, hehe) dar tvirtai stovi ant bėgių. O kad kartais pasiūbuojaar pakrypsta, dar į sveikatą. Kolegė, kaip ir žadėjo, išsitempė iš mokyklos į kiemą, kieme daug neproporcingų karviškų šunų, bobučių su rezginėmis ir automobilius remontuojančių tėčių. Iš duobės iškatapultavo bematant :)

Svarbiausia yra geras suplanavimas. darant bybišką etikos prezentaciją daugiau nieko ir nebuvo.

Planas:

> DIY vs dirbk-pirk-mirk:
- menas, blia!
- muzika, blia! (kuryba/techninis realizavimas/nekomerciskumas,
chaliavni mp3, jokiu vadybininku - nusismulkinau.) ;
> - maistas, blia! (kulinariniai xperimentai, fermentuoti gerimai) ;
> - knygos/zinai, blia! ;
> - skvotai, blia! ;
> - buitiniai reikmenys/ukines prekes, blia! (muilas/rasalas/etc,
pizdelint, kaip tai ekologiska/pigu/smagu/patikima - zinai, kas is kurateina) ;
> - fejerverkai/pirotexnika namax, blia! cia reikia nepersistengt.

> TEORINIS PYZDZIOZAS:> -> pazinimas/ziniu igijimas per tiesiogine patirti.. ;
> -> kaip visa tai priestarauja tradiciniam suskirstymui i areas of
> knowledge - sita dar reiketu pasiziureti, kox ten tiksliau suskirstymas,
kad nebutu ablomo, arba aplamai papizdelint ka nors abstraktaus apie
praktinio pazinimo svarba ir ji isstumanti simuliakrini vartotojiskuma.
> (fak, reiktu sia korespondencija transponuot i anglu kalba, nes sneket> kaip
> ir angliskai reiks, ne? :)
> -> i sia skilti reiketu sugalvoti dar visokiu gudriu teziu - tai va cia
ir galima det apie paciu elementariausiu praktiniu skillsu isnykima -
subfabrikacius, mezgima, siuvima, lauzu kurima, mesos pjaustyma etcetc.;
>ir ilgų/gudrių išvadų vynioti.

mańana.
nes pradėjo patikti nemiegoti.
klausyt, kaip ūžia cooleris, ir bandyt kvėpuot į taktą su perturbacijomis.

pasiklydau neracionalių funkcijų brūzgyne. išjosiu ant integralo ir kaposiu, ne, graušiu devynias ataugančias galvas.
mano ginklas,;
salia kraunasi doom2.

Gatvėse staigiai priviso plastikinių grožio etalonų;
taip pat priviso ir už mane jaunesnių vaikų, kažkaip labai pasimato dabar.
patvino upė,
pamečiau pirštines.

"Kada bus rezultatai?"
šūdo gabalai.
paklaustų kas nors, kuria koja iš lovos išlipau.

(kol neatsidaro icq langiukas).
diena anaiptol nenusibaige niekinga paranoja po antklode.
antakalnis, netcafas, kuriame kazkada pries metus ziurejom the wall, naktine auditorija nardo po pornucha, a fucking long road to go.
neseniai sakiau "pochuj" ir neriau stacia galva i sukuri.
tris kartus pusiau tycia trenkiau pogo blondinei i nugara su alkune.
saudziau i zmones ir sokau isleistuviu valsa su varvekliu.
a jo, blet, isleistuves.
per matieka masiskai palikom sveika prota uz duru.
einant issijungia lemputes, uzminu ant skiriamosios juostos, gyvenimas zostkas, kai zostkai ziuriu.
ir vienoj dienoj is tikro telpa daugiau, negu metuose.
a fucking long road to go.

Etatinis dalbajobas parašė 11/20 už mistifikacinį istorijos darbą.
Per posėdį buvo pareikšta, kad aš jam knisu protą.
Kas? Aš? Mažai yra mokinių, kurie taip retai jį matytų ir taip nieko iš jo nenorėtų - nebent ramybės.
Ir niekaip netikiu, kad visos blondinės, kurios tikrinasi žodyne tokius šūdžodžius kaip "grow", parašė geriau.
Niekaip.
Bus karas.
Tada pakliūnu į spąstus, nes powered by hate toli nenueisiu. O man ta visa istorija giliai pojebat'.
999?
Kava, tabakas, fotoshopas, viskas krenta iš rankų.

Ojojojoj, dešimtmečiai vaikai, kaip aš jūsų šiandien nemyliu.
Jūs esat isteriškų banderlogų gauja, aptrupinot pelės padėkliuką savo idiotiškais trupiniais ir vis taikotės žaisti savo tūpus žaidimus, harį poterį ir kažką su mašinom ir daunišku soundtracku. Būtų be garso, dar atleisčiau.
Dar nemyliu veeeeelykinio tvarkymosi ir skalbinių.
Ir suvarytų dviračio stabdžių.
emo-cionalumo.
O dar kaip spamo robotų nemyliu, dievaž.
Per ilgai užsisėdėjau, tas pats maršrutas mokykla-namai-tėvai, nx, reik kokį vasarinį tranzą mąstyt, ar ką.

Rašant gerą literatūros rašinį, reikia vedžioti kuo daugiau paralelių ir visokių paradoksų. Kad parodytum, kas iš to išeina.
Per lietuvių kalbą neradau kūriny parapsichologijos elemento.
Per matematiką pasistatau šalia raudoną gipsinį torsą. Torso vardas yra Liusia nx, ji anoreksikė. Liusia dalinamės su esminiu klasioku.
Esminis klasiokas šiandien pasakojo apie greitus mechanizmus. Anot jo, greičiausias mechanizmas - čiūvas, išmestas iš lėktuvo.
Gadinuosi gyvenimą. Mėgėjiškai.
Gadinu kitiems.
Ne, pliki varvekli, mes jūsų neileisim, ne, širdies neturim, pas mus vietoj širdžių - kompiuteriai.
Chuliš' ten kompiuteris. Ten mėsgalys, kuris tavaruoja nuo kavos su romu.
Neprisiprašau, kad man kas nors deramai įspirtų. Einu miegot.

pirma bjaurybė yra pavasarinė sloga, dar užvakar sakiau "na na, tik ne man", o šiandien esu piktas šniurkščiantis triušis su penkiom kojytėm.
antra bjaurybė yra šlykšti motorolos klomba ant nėries kranto. įdomu, kada visi pamirš, kad jos čia nebuvo dar užvakar.
trečia bjaurybė yra didelė scena katedros aikštėj, grojanti įkyriai neįsimenantį popsinį foną bei visi tie šventiniai atributai. nuperku sesei cigarečių, ji sako, baisu.
ketvirta bjaurybė esu aš.
Atbūnu ryt paskutinę dieną mokykloj ever ir lekiu į mišką slėptis.

progresas? šią savaitę? juokaujat.
nors išmokau žodį "negyvenvietė".

Ant suplėšytų kelnių maga prisisiūti kažką tokio.

12 metų, 2000 prispangusių ankstyvų rytų, penkios klasės, 120 klasiokų, piktas šernas ant pirmosios klasės durų, termometras prie radiatoriaus, du dvejetai, cigaretės už vaikų darželio, fašistas dziaras, pusę šešių, kirčiavimas, du metai iborgo, 200 praleistų istorijų, užklasinis darbas, trylika supistų egzų, paskutinis šįryt, mėlyni lapai paskutinį kartą, paskutinis taškas, vožiu durim.
pfff, ir tai viskas, nx.
bet oficiali brendyla būsiu tik nuo liepos 10, tai gal visai nieko?

stabiliai visa dieną mirinėju. ką tik buvo penktas kartas. oi rūgštele, kaip man nusibodo mirti. nykus reikalas, žinokit.

norėjau šiandien verst didelius kalnus, lėkt su dviračiu kažkur, padaryt darbus, galų gale skaityt ar vartyt ką nors - užsiėmimas, kai visa kita krenta iš rankų - , bet mėsa pasakė, kad ne.
visą dieną kreivai krizenu pati iš savęs, laku kavą ir negaliu atsikelt, rankos tirpsta, dreba, akys limpa ir užsilenkiu po pušim miškely, niekas nesidaro arba darosi taip lėtai, kad geriau iš viso nedaryt būtų.
vasara, bliat'. vinys galvoj.

aš atvažiuoju zuikiu, išlipu, kol manes dar nepamatė, ir nebeatpažįstu vilniaus.
kaip prahoj, iš tikrųjų, kaip prahoj, kauno gatvėj, po kurią blaškausi ir ieškau netkafo, vienoj pusėj samson alus, kitoj - uždarytas interneto tinklas "pixel", katės, gėlės, karšta, einu tolyn, kol susirandu kažkada bloguose užlogintą skylę klaipėdos gatvėj.
gerai yra neturėt namie kompiuterio. gerai yra atsikelt ir eit ieškot.

debiliškas vypsnys nenyksta nuo mordos.

• pirmas dalykas, kuris yra gerai - tai grįžus pasidaryti ėst. px, kad kartais tai yra tik kavos užplikymas ar alaus išžvejojimas iš šaldytuvo. pats faktas, kad niekas kitas tau nepadarys, ir kad galima pasidaryt pagal save. pirmą kartą. po to vartot tą ėdalą susikėlus kojas ant palangės.
• dar esmė šiomis dienomis yra vanduo. tas, į kurį vakar su mentoliu sumetėm abu butelius alaus, ir jie draugiškai pasišvysčiodami nuplaukė saulėlydžio link. nors ar ten vanduo buvo - nežinau. tas, kurio grabinėju prabudus naktį. tas, kuris visus taško prie kamorkės.
• dar neblogai buvo penktadienį mažais gabaliukais rašyt pistkodį. veikia. veikia. po to išmeta null exceptioną ir nebeveikia, tačiau galima mest viską nx ir išeit į koridorių, kur saulė šviečia ant dulkių.
• visų geriausia būna susivyniot tamsoj į lovą ir užsileist pankroką. geriausia. rimtai.
• šiandien kovojau su visokiais sisteminiais demonais aka tūliko bakiukas ir užsikimšusi kriauklė. tokį seksistinį pasididžiavimą savimi pajutau baigus :). kas tada? maloni dviratinė makalynė, daug raktų, prisuku žvangaliuką nuosavu atsuktuvu, tada nueinu į trasą ir ištranzuoju pilnom vėjo ausim.
• dar šiandien pagalvojau, apie blogus bloguose diskusijų jau milijonas ir dar, bet iš esmės turbūt būsim pirmoji karta, kuri, užplūdus nostalgijai, nebelips į palėpes ieškoti laiškų tarp džiovintų rožių, bet pasijungs senai apleistus hardus. kas per medija, nu nx.

yra dar viena nemigos rūšis - kai iš vakaro padauginama d'n'b.
susikalu galvon vinukų, kad laikytų, ir einu pelnytis to_butelio_alaus po darbo.

tik to, kad jis neatvažiuotų. gaunu dvi papildomas dienas, nesukarpytas lėkimo kur nors, per kurias niekas nepisa proto, arba pisa kaip tik tiek, kad pasijustum labai svarbi ir reikalinga.
per dvi dienas galima aplakstyt gražiausią vilniaus rajoną, pasivaišint marozo siūlomom vynuogėm, įsikąsti alaus butelį ir užsiimti kulinariniais eksperimentais, smagiai pabrowsinti ir nusivalyti dviratį. kai kas nors pasako, kad pavydi, pradedi kitaip žiūrėt į tą patį daiktą. kaip lietuviška.

• "If you're going to have 300 gigawatts of nuclear power in China - 50 times what we have today - you can't afford a Three Mile Island or Chernobyl," sako kinų mokstslininkai ir sukuria gudrų reaktorių.
• "Instead of being perceived as an Orwellian intrusion, the cameras in Britain ... were hailed as the people's technology, a friendly eye in the sky, not Big Brother but a kindly and watchful uncle or aunt" - statistinį britą per dieną seka 300 vaizdo kamerų.
• seti@home kažką surado?
• ...o niujorke dviračiai verčia valdžią ir yra areštuojami
• o čia geriausias savaitės eufemizmas: "We will use a common sense approach and take appropriate action," said Police Inspector Michael Coan.

juk emo čiulpia, o gliučintis dabar madoje. todėl nieko gudraus čia nebus, nebent:
viskas kas telpa žodyje stiklas
viskas, kas telpa žodyje "stiklas"
viskas, kas telpa žodyje - stiklas
viskas? kas? telpa žodyje "stiklas"
viskas kas telpa, žodyje stiklas
viskas kas telpa žodyje "stiklas"
vakar prasibudau vonioj ant grindų, miegas iš "davaj dar trisdešimt sekundžių" serijos. bjauresnis už pramiegotą algebrgabrbrą buvo pojūtis, kaip sąmonė grįžta į kūną ir prisimena, kad kojų galiukai turi nutirpti.
vienas kiberprietelius užsodino ant šitos besotės ryklės paišymo. žiūri į begalybę, kas, kad java appleto pavidalu. surijo nežinau kiek valandų, o dabar rauna stogą pažiūrėjus į dujinės viryklės liepsną, plaukus šepety ar paparčio lapą. nupešiu ausis.
mėgaukitės:
12
34
kažkurį vakarą žiūrėjau į neries krantus prie žalio tilto. tas "aš tave myliu" yra bjauri banalybė ir šiaip ar taip tuoj nudžius ir užžels, bet kokį begalinį ciklą buvo galima padaryti. nors "jis meluoja" arba "žiūrėk į kitą pusę".
arba gal nedaryti nieko? mūsų kokteiliškoj visuomenėj keroja tikros simbolių ir įvaizdžių džiunglės. kaip sugrįžt į tą palaimingą analfabeto būseną, kada "o" buvo šiaip apskritimas, kuriuo buvo galima gėrėtis, o ne 50 kartų įgrūsti į grafomanišką postą.

padarykit kas nors man tokių žaisliukų, arba bent linką numeskit:

• gudrią programikę, kuri (de)šifruotų e-mailus, naudodama kompiuterio generuojamus paveiksliukus;
  
• html tagą ar nežinau ką, kad būtų galima padaryti permatomą plėmą puslapy;
  
• pikselinę liniuotę, su kuria būtų galima viską išsimatuot, kad ir mozillos langelį, ir po to gerai viską sudėliot ir sukaišiot, kad zjb būtų.
  

o dar šiandien buvau bažnyčioj atlikt lokalinių socialinių priedermių.
galvojau, kad ten visiškas grūzas ir prievarta, bet pasirodo, kad jie normaliai atsitempinėja ir vėžinasi nuo visų apeigų ir ritualų ir muzikos. išeina tokie patenkinti ir nuskaidrėję, išskyrus vieną dieduką, kuris visaip bandė nusikrapštyti prie gomurio prilipusį vaflį, tik diskretiškai to padaryt nesigavo :)
ką norėjau pasakyt - tai kad px, ką išpažįsti, logosą, krišną, unixą ar pankroką, apeigos skiriasi forma, o poreikiai tie patys. o palinkėjimas ramybės iš tikrųjų priot.
...nors - visų konfesijų išpažinėjams, imho, dabar geriausia atsitempinėt miške, kur nekankina jokios kančios, auga grybai baravykai ir lakioja taškuotos paukštės (s)tetervos..

karoče toks ne visai ruduo, o kažkokia chujova vasaros metamorfozė. pakeliui į darbą kasdien pasiimu po kaštoną ir pasidedu ant stalo, o pykta inteligentiška valytoja juos vis išmeta. atari.
visiška nesveikata turbūt nuo trečiadienio, kai nušaldžiau šikną tupėdama ant kabelio per tinklus. velka kaip tik laiku vienai dienai nusipyzdinta strekaza, daržovinė biomasė grįžus namo ir žalioji biochemija.
dabar nesveikata ir dėl slyvų perdozavimo, išmesti gaila, kur nors nešti - zaparas, paliksiu pyktai valytojai.
o dar vakar aplašinau vonią krauju iš nosies. spėkit, į ką tai buvo panašu :)
ak, mielas dienorašti, ar atneši tu man kada nors alaus?

dviračio padangos to visiškojo suicidal minkštumo, bet laksčiau tuščiom ir saulėtom senamiesčio gatvikėm, sugadinau nuliovų vestuvių nuotrauką ir dar užvažiavau kažkokiai išsišiepusiai pizei ant šleifo.
noriu dar.

sumečiau, kad nebėra skirtumo, ar gyveni su dviem, ar daugiau žmonių, vistiek reikia taikytis prie "to kito".
o žmogiškas bardakas priot labiau, negu nuosava tvarka. kai neapsikenčia ir šiukšles išneša vis kitas. kai grįžus būna skaniai padaryto maisto. kai kompiutery susikaupia n+k gigabaitų muzikos.
..o kur dar vienas iš geresnių rytų mano gyvenime: pusrytis, kava ir kasiakas į lovą ;)

šįryt norėjau nusigraužti rankas, kad neturiėjau fotiko.
mačiau: mentų eiseną, su dūdom, spalvotais šūdais ir vyskupais, bet ir kerzais ir negerais veidais, bobutę su maximos maišeliu, kuri kalbėjo su kažkuriuo angeliuku prie katedros ir klausė jo: "ką man šiandien gero duosi?" ir "ar aš ilgai gyvensiu?", daug tūpų balandžių ir vienišą raudoną dviratį, stovintį ant prieplaukėlės nery.
dar pagalvojau, kokia daugiabriaunė atrakcija būtų paberti prieš prezidentūrą grūdų ir paleisti ten gaidį..
reto dobrumo rytas.

atminties skylės skylutės - juodos, kaip katinas, miegantis su manim.

visiškas informacijos perdozavimas;
bet vistiek žinai, kad niekad neperskaitysi visko, kas yra taip baisingai įdomiausia;
niekad nepasidalinsi viskuo, ką radai, su tais, kam tai galėtų būti svarbu;
niekad to nepanaudosi ir neapsvarstysi savo galva, nes pasimiršta vos uždarius duris.
toks chujovas vakarinis emo, geriau einu į katilą arba į lovą.

kažkurią naktį tamsoj klaksi klavišai,
sapnuoju, kaip instaliuoju windowsus ir staigiai sumetu, kad čia mol košmaras ir reikia atsibust ir tokiu sapnus sapnuot ne lygis ir laža.
kai ideologija trukdo miegot - tai jau chujnia ;)

vakar gėriau (tik) toniką ant taurakalnio, žiūrėjau į beišsiskleidžiančius beproginius fejerverkus ir skuodžiau namo dviračiu per pylimo gatvę - viena ranka ant vairo, kita laiko apykaklę.
šiandien grįžau ir atsidariau papkų šaldytuvą. 5 rūšių sūris, po dviejų alkanų galvaisienąkalimo savaičių, ant kiek pzdc.

pkg_add -r gimp, tada pamirštu rootą, einu namo kartis ant keturių storų stygų ir rašau žinutes su tarpeliais po kablelių.
o dabar išmokit mintinai pakartoti belenkokioj būsenoj:

шугейзинг кид = перехуйлосраное хуйлоблядище
имо кид = еблопидокосое сракоуебище
пиздохуйлокосое троемудачище = Олег Яранцев
сосед снизу = мохнолихоебаное косомондило
зед флейм = вафледолбоотхуяренное подвидло
lj straitedžų išmintis, via katiba.

dėstytojas. pusę septynių ryto. ryši kaklaraištį su saulės sistemos vaizdeliu:
"o matematika - antra pagal geruma specialybė, po fizikos, be abejo. matematikai irgi nemažai ten supranta, žinokit."
proud as fuck :)

girdėjau daug įdomių dalykų.

piešinėliai - labai panašūs į tuos, kurie buvo ant lentos.

"su šita kriauše vyrai ir moterys daro odekoloną ir purškiasi ūsus" - originalus komentaras.

"vagiai susikonstruoja mažyčius siurbliukus, nešiojasi kišenėse ir VAGIA BENZINĄ!!" - irgi originali frazė.

čia ne myžantis robotas ar skalbimo mašina "РЫГА", o reaktyviosios jėgos manifestacijos pavyzdys.

gal yra savanorių pasikrušti su wordu už mane >)? alaus pažadu.
šiaip pagalvojau troleibuse, ant kiek tai, kas kitu atveju būtų visiškai įdomu, praslysta, kai per daug užgriebi ir apžioji. mieli žmonės pasidaro dėmesio reikalaujantys laiko vagys, mieli užsiėmimai - suskaičiuoti minutės tikslumu, beprotiškai įdomios knygos - paskaitomos troleibuse tarp taško a ir b, firefoxo bookmarkams užauga dideliausi ūsai, o pats tampi dvigalviu cepelinu.

true, true, mokslai: kompleksiniai žmonės su nelyginiu ausų skaičiumi, kreivės, telpančios į degtukų dėžutę, bei tikri žmonės, mokantys pasidaryti vandeninius coolerius, optimizuotis iki begalybės ir paspekuliuoti data storage tobulybės temomis: idealiausia būtų tai laikyti skaidriose holografinėse sferose arba fraktale.
paskui - kovojant su erdve rūpestingai suvyniotas žalias blynas į kelionę, ir žinau, kad šiąnakt tikrai nesapnuosiu to, ką vakar bei užvakar: kad esu chatbotas, galintis atsakyti tik į tam tikrus keywordus.

pasižiūrėsiu vėliau. ctrl - d. perskambinsiu rytoj. ctrl - d. būtinai. pamiegosiu sekančią naktį. parašysiu patį prasmingiausią emailą, prisiminsiu. pragooglinsiu. nufotografuosiu. perskaitysiu. sugrosiu visus miesto triukšmo bassline'us. ctrl - d. ctrl - d. kadanors(tm).
...nors šįryt norėjau save išbučiuoti už naktinius backupus.

kada pradedi nebesurinkt savęs į krūvą
ir viskas blogai ir visi blogi
reikia išsimesti į šiukšliadėžę ir prasidėti iš naujo.

nes baisiai patiko tuo metu:
nologo:
<..>a radical new political culture is emerging in high schools and on college campuses. Rather than calling attention to the house of mirrors that passes for empirical truth (as the post-modern academics did), and rather than fighting for better mirrors (as the ID warriors did), today's media activists are concentrating on shattering the impenetrable shiny surfaces of branded culture, picking up the pieces and using them as sharp weapons in a war of actions, not images.
hakim bey:
If meaning is elusive, perhaps it is because consciousness itself, and therefore language, is fractal.

ir pora klausimų, nes irgi labai sopa:
a)kaip pasidaryti dirbtinio vandens?
b)ką darytumėt, mieli paranojikai, *netyčia* atsidūrę svetimam servery rooto teisėmis?

būna mouse on mars savaitgalių.
būna savaitgalių kosmose arba kažkur ten ne čia.
avokadų savaitgalių.
šaltų rankų savaitgalių, irc savaitgalių, teleportacijos pasigedimo savaitgalių, naktų prie dėžės savaitgalių, daugybė pamirštų savaitgalių, vėžį varančių, per greit prikeliančių reikliu pirmadienio rytu, atrodančių kaip vientisa naktis, tąsių ir nusibostančių dar neprasidėjus.
šitas - persunktas nuožmumu. nuo penktadienio ypatingai nekenčiu žmonių, kurie lenda į mano lavonmaišį, verčia telefoną sakyti bjaurius dalykus ir užsiima subjektyvia kritika. "ne taip gyvenu". žinau. acipiskit.
išvis, vis svarbesniu buvimo elementu man rodosi erdvė. ta, kuri tavo. kišenė, inboxas, tavo miegmaišis, tavo palangė, tavo nešvarios kojinės, tavo privatus pragaras, tavo ausinės, trisdešimt centimetrų tarp ausinių, penkiolika intymiausių centimetrų aplink tave. ta, kuri bendra. ne užbrandinta viešuma, kurioje visi visus mato, bet komunikacija nusibaigia dar neprasidėjusi, o ta, kurioje jautiesi saugus būtent dėl ženklų sutapimo. laikina autonominė zona.
kas dar? suskaičiau per vakarą "viešus gyvenimus. intymias erdves." kai kur lėkšta (ypač apie internetą skyriukas, kažkoks netikras internautas man autorius atrodo), kai kur patiko - ypač tie skyreliai apie dabartinį sociomeną. smagu, kad "menas menui" samprata praeina ir savirealizacija, skirta tik savo laisvei deklaruoti, užleidžia vietą jautriai įžvalgai. tada ir plaktas šūdas mikrobangėje, ir prapjautas pilvas visai relevantiška, adject-art, grindas, vienok :)
kita vertus, imho, šiuolaikinė sociologija, ieškodama tikslesnių išsireiškimų, nuklydo į metaforų ir simbolių brūzgyną ant tiek, kad gali išvynioti ilgą diskursą apie dešrelę su celofanu puode. nežinau, gal tas savaime nėra blogai, bet vadinamasis mokslas darosi kažkokiu you feel it or you don't tipo reiškiniu.
dar? dar kažko daug skaičiau visą savaitę, slashdotines šyzas ir hyugens ataskaitas. prisimenu porą straipsnių, vienas - labai rimtas - apie pabėgimą į paralelinę visatą, kai ateis pasaulio pabAiga, kitas apie tris civilizacijų išsivystymo lygius (mes - nulinis, hehe), trečias - kaip palikti žinią jiems po minėtosios pabAigos. nx.

Since he lost his seat in the elections of last December, Kashpirovsky has refused to vacate his government-provided Moscow apartment. He says he does and will use his psychic powers to fight off anyone trying to evict him and will render him impotent. No indication what he will do if female officials try to evict him. Russian government officials have not yet announced what they will do about the problem. (AP)

посвящено личности и деяниям.

man šiaip įdomu, į kokias nuosėdas žmonės-mitai nugrimzta, o kašpirovskis dėl televizoriaus ypatingai juokingas.
o ką dabar daro vanga ir mirzabajus?

nes yra atominis sniegas, kakarografas, bobelinė ir skraidantis kilimas, astronomas, kurį galima priversti vaizduoti besisukančią chuinią ir nupūsti iki eilėraščių deklamavimo ant viryklės, nes galima įrodyti, kad kvarkai yra šūdas bei blevyzgoti iki paryčių. nes tenka daryti valgyti krūvai žmonių su keturiais nučiuožusiais fizikais, mokant nulupti ir supjaustyti krabų lazdelę principu "įsivaizduok, kad integruoji cilindrą. maksimum keturi milimetrai".
nes šiandien po 4 metų pertraukos naudojausi mūsų visų tėvu turbo paskaliu.
nes yra chuck palahniuk ir choke (ačiū kwu!) su daugybe cituotinų frazių ("Why do I do anything?" she says. "I'm educated enough to talk myself out of any plan. To deconstruct any fantasy. Explain away any goal. I'm so smart I can negate any dream.") ir gražiai įvilktų idėjų.

specialiai ve: žiurknuodžiai, mousas ir spektrografo kampeliukas, jė :)

jo jo, šiandien :)
tortą jau vakar iškepiau, čysta kad nesimokyt.

galima tiesiog nieko nedaryt ir tuo mėgautis, galima pult į kvailiausias avantiūras ir trajektorijas, krizenti iš niekų, galima bendraut su gyvulėliais, galima pametus rasti ir bjauriai nusikeikti, susiraityti iš juoko į kringelį, važinėtis ratukinėmis kėdėmis, skaityti įdomią lektūrą, kas vis maloniau ir kažkaip - prasmingiau, atsibusti, kai jau šviesu ir už sienos kepa blyneliai su sūriu, juoktis iš žmonių ir neištariamų žodžių, leisti passwordus prisiminti tik pirštukams, kaitintis pusnyse prieš saulę, vėlai išlydėti svečius, kasdien užtikti po įdomybę, kartais pasislėpti kapišone, bandyti išpūsti dūmų žiedą, konstruoti visokius išmislus, kasytis, išmokti naujų gerų žodžių, dalintis, fotografuoti aveles, dar kartą niekais užsiimti, ieškoti globalinių gliukų, o kur dar uždaviniai - elegantskas šokis užsikabinant už kabliukų, pamatyt, kad indus jau išsiplovei, spausdinti su katinu glėby, daryti prieteliams valgyti, išsibraukt save, spardyti pusnis, cheatinti, susimirksėti, juk tikros istorijos kartais būna keistesnės už išgalvotas.
šiaip džiaugsmo protrūkis, zjb rytas, so it goes.

vat katiba ir domicytė rašo apie globalinius raudonus mygtukus.
vienintelis raudonas mygtukas, kuriuo tikiu ir kurį prisimenu giliausioj stadijoj, yra šis.
nors kartais norisi save išsijungt, kuriam laikui, kol kas nors atneš analoginį apelsiną, kol praeis pavargę riešai, kol išmiegosiu iki atsikėlimo be žadintuvo.

... o kol mes lakstėm apie mechanizmus, slėpėmės bokaluose ir dialektikoje, atėjo pavasaris: toks, kuriam argumentų nebereikia. gerai.

vakar išsikrausčiau švarkiuko kišenes, radau tris daiktus:

saldainį vakar gavau dovanų, guolį nupyzdinau iš mašinų meistro, pieštukas mėtėsi šlapioje gatvėje. Pagalvojau, ar tai tik nebus trys geriausi būdai, kuriais iš pasaulio ateina nuosavybė...

šiandien mus paėmė už rankučių ir vedė į laboratorijas, tas, kur su plieninėmis durimis ir kodais ant spynų.
tas, kur ant sienos kabo mergos po skėčiu holograma - ant tiek 3D, kad norisi įkišti į nosį pirštą.
ten stovi korio principu padirbti optiniai stalai, kuriuos sugalvojo fizikai, kai lietuvoje atsirado alus skardinėse.
gretimoje laboratorijoje studentai medikai ir studentai fizikai lazeriais pjausto peliukus į gabalus.
sakė, mes iš pradžių būsime atsuktuvais, o po to pradėsime galvoti.
veidrodėlius ten reikia laikyti apvertus, kad į akį nepataikytų spindulys - tie, kam pataikė, pasakojo, kad paskui skaitydami matė raides, pakilusias virš popieriaus.
dar yra istorija, kaip ssrs lazerių specialistas chochlovas išvažiavo į kalnus ir sušalo, ir nuo to laiko fizikai mielai atostogauja kalnuose, nes tikimybė sušalti sumažėjo.
dar pasakėčios apie šviesos kulkas, trumpus impulsus, dirbtinius deimantus ir kitus dalykus, apie kuriuos rašo slashdotas, tik čia kažkaip tikriau ir arčiau.
damn, konkrečiai mėgstu šitą ateitį delne. ir dėstytoją moksline fantastika švytinčiomis akimis.

radau ant šaligatvio, vaikai vakar nupaišė.



labai gerai kompiliuojasi, kai lyja :)

šiandien jaučiuosi visai įsiprasminus, nes perkėliau iš vienos vietos į kitą trečdalį gruzoviko malkų ir kažkiek kilogramų molio. tikiuosi, kad mane skaudės ne rytoj.
kai toks darbas darosi, čia ne raidelių rašymas, yra kada galvoti.
vienu metu mąsčiau, kaip, vykstant masyviems gyvenimo apsivertimams tiek į gerą, tiek į blogą pusę, neįvyksta toks realus suvokimas, kas darosi, visi rakčiukai prisisuka patys, viskas susidėlioja ad hoc - "aha, dabar turbūt reikia padaryti šitą ar aną veiksmą, bet bliat', kas čia vyksta?". ir kad gal ritualai - dar vienas būdas dorotis su tokiu nesvarumu ir užtvirtinti to ar ano įvykimą.
dar pagalvojau apie pirkimo vietas. ant kiek subtilu: yra turgus - mainų ir komunikacijos vieta; yra parduotuvės - kur perkami reikalingi daiktai; yra pirkyklos - kur perkama dėl pirkimo: hypermaximos etc; ir vakar įvokiau, kad dar ketvirta rūšis yra, tokios vietos kaip europa, kur prekė ir netgi pats pirkimo veiksmo teikiamas pasitenkinimas yra visiškai trečiaeilis dalykas, kur einama pabūti, nes ten amžinas kaifas ir amžina laminuotų šypsenų šventė. labai patiko šmc nuotraukų serija apie tokias masines pasilinksminimų vietas ir tikrus žmones, kurie iškrinta iš šventės konteksto. išvis nebloga paroda, labiausiai spooky - ta kabina, kurioje rodė interviu su barselonoje parsidavinėjančiais vyrais. ne pats interviu, o tai, kad abiejose sienose vienas prieš kitą kabo iki begalybės atspindintys veidrodžiai, ir iš tiesų žiūri į padaugintą save, žiūrinčią, kaip nebeveikia socialinė kritika, ir realiai matai tik savo cinizmą.
dar galvojau apie "vyriškus" vs. "moteriškus" darbus, ir kodėl mielesni pirmieji. viena vertus, sprukti nuo rutinos laužant nusistovėjusius (kur?!?) stereotipus turbūt nėra pati blogiausia išeitis, kita vertus, pati darbų prigimtis kitokia: jei sutaisai vamzdį ar įkali vinį į sieną, tai yra įvykęs, vienkartinis ir užbaigtas žygdarbis, o valymas/indų plovimas/skalbimas ir tt yra kasdienio pasišventimo aktai, ir užpisa kasdien.
jojo, mane jau skauda :)

dar stabiliai žudo esybės, nuolat atidarančios savo vidines spintas ir demonstruojančios plastikinių lavonų iškamšas. paaugliškų santykių griuvėsius, vakarykštės nakties košmarus apie vorus, nervų šaknelių perteklių ir moteriškos intuicijos kuždesius. jeez, negaliu, tada ima noras patampyti lavoną už kojos, kad išsišieptų. nes a) kada yra kalnai savų problemų, svetimas permanentinis tikėjimas, kad išveši ir išgelbėsi mus visus, tiesiog užpisa, b) kai tų problemų nėra, esi ciniškas ir lakoniškas ir nesuprantantis, c) grįžti iš 'ten', kur visa komunikacija buvo maždaug ""bliaa, kaip achujenai", "aha"", į 'čia' visgi yra valios aktas, reikalaujantis pastangų. greičiau į pankroką ir į butelį paskui.

kadangi vasara, prailginti savaitgaliai ir visiškas neatsakingumas, mąsčiau pastaruoju metu, kaip aš norėčiau save pagerinti.
išvedžiau kažkaip, kad beatodairiškas "savęs optimizavimas ir nukreipimas tikslo link" visalaik kvepėjo arklio Dobilo "dirbsiu dar atkakliau", kaip sakė dėstytojas jurkevičius, bet kokį žaidimą smagu žaisti tada, kada sekasi, ne? ir dėl to esi visai patenkintas darydamas belenką pakankamai gerai išmoktą. prisistatyti sau dirbtinių sienelių ir daužyti į jas galvą. masturbacija.
todėl mieliau kas rytą užsibrėžčiau atsirinkti dalykus, kuriuos tikrai norėčiau daryti, nuo tų, kurie užkrenta iš pasaulio arba neapgalvotai užsikraunu, ir nepamiršt padaryt nors po truputį pirmųjų. kasdien, ir kasdien daugiau.

pagaliau! tai, ko ilgai pasąmonėje laukiau ir tikėjausi. "pisk ožį! mano pagrindinis!" rėkiau raudonam golfiukui ir jo vairuotojui prie paribio gatvės vakar rytą. bjauru, nesportiška ir pjaunasi su "savitarpio pagarba ir supratimu" paremtomis lr eismo taisyklėmis, bet pernelyg teisi jaučiausi, kad ne.

bukowski


jaunystė naujajame orleane

kartais tas tinklinis buvis buna puikus.
rasyti laiska sauletoj pietu miesto gatvej, pasidejus atviruka ant keliu, pro sali skrendant balandziui. analoginis pasaulis, kai zinai, kad atsakymo nebus.
silence netcafe bukareste - rusys, oldschool ventiliatoriai, apsviestas einsteino portretas per visa siena.
ir pagaliau browsinti naktinio ekspreso tulike, viena ranka laikantis uz rankenos, kita laikant besikraunanti telefona. vienpusio rysio dziaugsmeliai.

bet kurie tikresni - ar tada, kai būni pikta, prakaituota, neišmiegojusi ir prisiekinėjanti, kad daugiau niekada, ar vėliau, kai vidinis photoshopas viską retušuoja ir nuspalvina, nuoširdžiai nežinau :)

jau dabar žinau, kad pusę pamiršau.
dešimties rūšių monetos kišenėje, šešis kartus persukinėta laiko juosta, traukiniai taksi tramvajai autobusai metro fūros gondolos kojos, dvi savaitės be kavos, lovos, dviračio bei muzikos, išskyrus brian eno kempinge prie bratislavos bei galvos radiją: beastie boys cookypuss ep.





- mojito bratislavoje, pasiutę priemiestiniai tramvajai temstant, prezidentūra, nuo pasaulio atitverta 2 m aukščio stiklo siena, karvės, dar gerai beer shots po 0,1 l bei 50 ct iš ryto, einam į stotį, iškaba, trumpa kibirkštis galvoje: vagonuose sebastião salgado "workers". labai geroje vietoje, labai geru laiku. very inspiring.
- viena nuo 8 pm iki 7 am: tokia bjauri tvarkinga kaip ir vokietija, sūris dešroje, ledų porcija penkiese, du smagiai girti niujorko/maskvos žydai, vienas toks tipiškas šveikas su civilio milicininko uniforma, aprodo pūtimo kiemelį, pašnekam apie istoriją, nebesąmonė nulinksta.





- budapeštas. po trijų valandų miego stoty. didelis, šiltas, pilnas interneto kavinių, turkiškų prieskonių krautuvių, kiemelių, street arto, turgus su paprikomis ir džiovintais pietų vaisiais, stotis tamsaus marmuro grindimis ir didžiuliu ažūriniu stogu, žiurkė, plūduriuojanti dunojuje, žalias arbūzas žalios fontano mozaikos.
- naktinis traukinys į bukareštą. tamsoj per kalnus, atkemšam pigų vyną, prapjaunam arbūzą, ryjam persikus. bukareštas - tas pietų miestas blogaja prasme, kuriame nenorėčiau gyventi, su kamščiais, karščiais, besilydančiu asfaltu, sovietiniais daugiaaukščiais ir megalomanija, apšepusiu senoviniu centru.
jame galima užtikti brangakmenių: įeiti į seną namą, pakilti absoliučiai mechaniniu liftu į septintą aukštą, rasti atviras duris, už kurių tušti kambariai su veidrodžiais ir sietynais.
nusipirkti vynuogių turguje ir suvalgyti ant vilos laiptelių.
silence net cafe.
prisivalgome mamalygos restorane ir paliekam 30000 pinigų arbatpinigių.
- rytietišku būdu susiderėti su bepročiu taksi vairuotoju, atsibusti 15 metrų nuo juodosios jūros saulei lendant iš vandens. šilta ir žalia, su rausvomis kriauklėmis. užmigti pilvu aukštyn isikniaubus į "философия панка".
- traukinys naktis saulėgražų laukai laiko juostos timisoara.
- budapeštas vėl, naktį, traukinio į belgradą koridoriaus grindys - pilnos buchalinančių/miegančių/fotografuojančių interrailerių, miegas užsikabinus už palangės, pasieniečiai su kalašnikovais, dviračių krūvos stotyse.





- belgrade tikėjausi pamatyti razrūchą bei miloševičiaus režimo griuvėsius, bet jis jau neblogai įlaminuotas į pažengusį kapitalizmą. pirmas daiktas išejus iš stoties - oriflame reklama, bet pirma gatvė - gavrilo principo, tikras rytų turgus, kylantis į kalną: kalnai persikų/bananų/paprikų/slyvų/apelsinų/kukurūzų, labai mechaninės svarstyklės, moteris be rankų,pro šalį pravažiuojantis prabangus mersedesas. vakare bėgti per audrą bandelių draugams. reconstructed identity.
- liublianoje bei zagrebe lyja, skip to venice. pavyko pamatyti tris kartus, labai rezonuoja su prahos esminiam knygyne pirkta jeanette winterson "passion". graži kaip sapnas. dieną rialto pilnas viską pro kameras fiksuojančių turistų, piktų ant kitų, nes kiti yra tokie patys.
geriau apie veneciją paryčiu, kai pradeda švisti, kai kiekviename praėjime - žiurkė, raudona lemputė, juodas katinas arba purptelintis balandis, o siaurų gatvikių gale - vanduo arba aklina siena. kai šlavėjai sako "bella, ciao", pro picerijų langus pradeda kvepėti kepamos picos bei bandelės, pardavėjai kabina glėbius mukrano stiklo karolių, saulė smogia į akis išėjus į didijį kanalą, ant kiekvieno stulpo tupi po žuvėdrą, pusė durų veda į vandenį.
kai neišvengiamai pasiklysti ir tris valandas bėgi įvokdama, kad pro čia ėjai jau tris kartus, o saulės kryptis danguje keičiasi, o bažnyčių bokštai - kreivi.
- miegam iki neapolio. kaktusai grioviuose, laukinės vynuogės, citrinos bei apelsinai, figos, kurias skiname nuo medžių. nuovada, kurią visą galima pasiųsti išeinant. kilometrai iki neįmanomai sūrios jūros, vienintelis neprivatus paplūdimys - prie kanalizacijos. nx.
- venecija, pogulis parkelyje, netikėtai po pažistamus lietuvius, traukinys į rimini, "the shittiest beach in italy", nubusti prie jūros ketvirtą ryto be pusės daiktų nubusti septintą su visais daiktais, bolonija venecija - dar valandą pagulėti ant prieplaukos.

kai baigiasi maistas bei pinigai, galima išlipti ir prisirinkti nektarinų iki nebegalėjimo. pilną miegmaišį.
italija - kaip kokosų likeris, kada norisi starkos. kai absoliučiai viskas estetiška ir kvepia savaime, pasidaro per saldu. gruppo sportivo labai koreliuoja :)

italija austrija čekija. praha. purvinas miestas, kur jautiesi grįžęs ir nežinia kaip randi kelius. esminis načnykas metro stotelėje, ta lentyna knygų rūmuose, prisimeni? alkofondas praturtėja ir nebetelpa į kuprinę, lyja, kartu keliaujantys krotai atsiglėbesčiuoja.
- lenkiški traukiniai, warszawa wschodnia warszawa centralna, fucked up, panika. suwalki septintą vakaro. paskutinė stotis, degalinė, pirma fūra, smagus tėviškas lenkas iki kauno. laiko juosta persisuka mano nenaudai. 8 km iki degalinės užsidėjus gobnikišką kapišoną, nes ne visada eini lengviausiu keliu, o niekas taip neveda pirmyn, kaip šviesūs trinantys sportbačiai mėnulio šviesoje. tada šitie, o paskui šokinėju uosdama vilnių ir džiaugiuosi netgi forum palace neonu. neblogai grįžt. gert kavą ryte ir galvot, kodėl taip gerai.

--

- kas dar? sapnavau lietuviškas AA baterijas "nepriklausomybės jėga", sėdėjau traukiny nukabinus kojas pro lauko duris, išlindau pro sąstato galines duris, kalbėjau visomis kalbomis, kurių nemokėjau, buvau navigatoriumi ir parikliu.

- labai praktiškai pamačiau east/west europe takoskyrą. du smagūs bosniai - batsiuvys ir santechnikas, uždirbantys po 40 E per mėnesį, važinėjantys į darbą su vizomis per tris valstybes. sužada mus su savo sūnumis arizonoje ir pavaišina namine slivovica aštuntą ryto.
vokietis fellow interrailer, tipiškai legalus, tvarkingai mokantis pinigus už tai, ko mes net nepastebime. jaukūs serbai studentukai, sakantys "čia iš tikrųjų blogai, bet mes galime išvažiuoti tik į kitas balkanų šalis. sienos juda, bet jas judina pinigai". eu policininkas, užsimaunantis juodas odines pirštines ir sakantis "open". kąsti serbišką bulką italijoje ir vos nenusilaužti danties į šratą.
iš viso, kuo džiaugiausi, tai east europe mentality - mokėjimu nesusitapatint su sistemomis. nemokėt už jokį viešąjį transportą, miegot privačiame pliaže/parke/stotyje/ant grindų, išsiplauti galvą steriliame deutsche bahn traukinyje. apeiti tvoras. eiti tol, kol gali eiti, valgyti tada, kai yra ką, miegoti tada, kai būna proga. vakarų europa labai moka priversti pasijusti ne savo vietoje, jei esi nepelningas klientas. sienos persirikiuoja kitaip, fortress europe, air conditioned.
- dar pasižadu. čia sau, kad nepamirščiau: susirasti ar parašyti ką nors apie erdves, skirtas atbaidymui bei nukreipimui. stočių laukiamuosius stiklinėmis sienomis ir kameromis. reprezentacines aikštes. tyčia nepatogias kėdes, per ryškią šviesą.
- traukiniai vienareikšmiškas gėris. vis dar didysis variklis, o ne šuniukas aibo, begalybė kupė priešpriešiais sukabintuose veidrodžiuose, ilgos stotys, švilpukai, semaforai ir ramus miegas, nes kelias jau yra, lieka tik jį nuvažiuoti.
įsiminiau dar naktį rumunijoje, pusę jos praspoksojau pro langą į vynuogynus prie mažų namukų ir užtvankas, žiburius bei ilgą šviesų traukinį posūkiuose, mišką rankų, iškištų pro langus, galingas upes brėkštant. momentai, viskas ką turim ko nepagausim ką žinom, kad prarasim, kai būni visiškai pilnas ir visiškai tikras.

galiu papasakot apie patį patį momentą: naktį įsibraunam į prestižinį italijos pliažą, sukrintam miegoti ant vardinių gultų, atsikemšam kokosų kokteilį mėnulio šviesoje. ir tada iliuminuoti laivai jūroje kokią valandą leidžia saliutus, bet jų negalima fotografuoti ar atpasakoti. fejerverkai - tai tokia visa ko viršūnė, kuri labiau galvoje.

paskutinį vasaros savaitgalį irgi teko daryti kvailus veiksmus.

• lipdyti žuvį iš majonezo


• pasižadėti suplauti visus vakarėlio indus


• nuspręsti susikrauti daiktus, o po to pasigerti, ir visko įvykdyti po pusę


• į užrakintą namą įsibrauti per 4 minutes, sulankstytą grotų virbą kišti atgal dvi valandas


• miegoti 100 km laikant rankoje pusę alaus butelio. atsibudus spręsti, ar jis pusiau pilnas, ar pusiau tuščias

vasaros pabaiga visada varo iš proto kur kas labiau, nei bet koks gimtadienis ar nauji metai.
kai išlenda užkišti "kas būtų buvę, jeigu", flashbackai bei prarajos ir susideda į didelį nepermatomą klaustuką.
kai norisi daužyt kumščiais pusę pasaulio be atrankos arba padaryt kažką pikto bei prasmingo, bet viso labo prišiki pilną kompiuterį raidžių bei vogtos muzikos ir sliūkini krūvą kilometrų palei geležinkelį.
kada nebespėji į šviesą ir šilumą kitoj gatvės pusėj.
kai pradedi rašyti bet kuriam abonentui žinutę "alaus ;)?", bet šūdas ta alkoholio ir dėmesio konsumpcija, kai tetrokšti kaip nors prašliaužti iki ne tokios stačios sinusoidės vietos.
kai dangus - #0066FF.
bet eini ir randi mažų stebuklų -


arba stebuklai randa tave -


ryte - profesorių tūsiukas, geležėlės ir jau apsisprendęs sezonas. niekad nebūna iki galo blogai.

kiek visko užkoduota šitoje nuplėšytoje vizitinėje kortelėje - ir more powerful than any machinery, ir korporacinė kasdienybė, ir my s toboi - revoliucioniery, a marichuana - eto oruzhie jah, ir kiti pakikenimai iš savęs, ir visos socialinės savižudybės, ir ruduo, kada introspektyviai žiūri į piniginės turinį, ir too much information and no brains to grasp it. pamiršiu, kas šitas žmogus, bet beplėšant mažais stačiakampiukais, telefono numeris liks ant paskutinio ;)

žiūriu į statistiką, ant kiek nuosekliai mažėja įrašų skaičius per mėnesį.
ir ne tai, kad nusibodo šita mašinka, priešingai -- kuo toliau, tuo labiau ji man patinka kaip informacijos dročinamos ilgalaikės atminties tęsinys.
gal ta skirtis blog vs. life - kas mano ir ką smagiau gyventi, o ne atriaugėti, o gal tiesiog tai, kad atsirado atskiras aptvarėlis rastiems gražiems daiktams.
dar labiau - gal pradinio internetinio anonimiškumo nebeturėjimas, kai susilieja virtuali bei tikra personos ir pažįsti vis daugiau kitų virtualių. tada galima nebent saugų ruporėlį idėjoms skleist pasidaryt iš blogo.
vėl slėptis tam, kad galėtum dar labiau atvirauti prieš dar daugiau žmonių? kre :)

kai palieki kavos puodelį neišgertą - jis visą dieną persekioja, tarsi amputuotos kojos niežtėjimas.

...kadangi visą savaitę sąžiningai vengiau bet kokio protinio darbo, tai visiškai nesijautė penktadieninio noro sulįsti į svaigalus, kad galva nebegalvotų ir nebesapnuotų.
todėl kepėm su prieteliais varškės ir kakavos pyragą bei žaidėm tą žaidimą, kai ant lapelių surašomi atsakymai į klausimus "kas?", "kaip?", "su kuo?" ir "kodėl?" ir keičiamasi. po labai ilgos pertraukos. nors, be abejo, pagrindinės nagrinėjamos temos per gerą dešimtį metų nepasikeitė - reprodukcinės bei šalinimo funkcijos ir marginalinės grupuotės - gal tik atsirado dozė cinizmo ir juokelis iš savęs.

aš tai jau pasiilgau prasmės simbolių eilutėse.
kai iš tų šimtų kasdienių laiškų, nusėdančių į kelioliką skirtingų lentynėlių, sunku išžvejoti laišką, skirtą man ir tik man, laišką ne mano socialinei rolei, ne mano padėčiai hierarchijoje, ne mano informacijos pertekliaus dročinamam techniniam smalsumui, ne komentarą apie kažkokį atsitiktinį šiktelėjimą internete, ne priminimą apie Pareigas ir Nepadarytus Darbus.

pasiilgau normalaus mailing listo, kur įdomūs žmonės rašo žmonėms, kurie jiems įdomūs, apie įdomius dalykus, kokį kažkada mačiau, bet tai buvo seniai ir trumpai ir nesiskaito.

kavos tirščiais ant ilgo popierėlio..
aš čia dabar nesakysiu, kaip jus man zjb, kaip atsiprašinėsiu ir neatsakysiu ir būsiu kalta, kad pradėjau.
geriau papasakosiu dar vieną istoriją apie komunikaciją.
apie šitą.
kažkada vasaros pradžioj ėjom su kolega papietaut ir radom nudrėkstą mečetės gatvėj. čia toks gudrus redirectų ir linkų žaidimas -- persikraustęs į naują kontorą, eilėraštis ištikimai kabo man virš galvos per porą šimtų metrų nuo pradinės vietos.
vilnius? kaunas? internetas?
neaišku :)

vakar šitame buvau, suvokiau, kas ten ne visai taip: kad filmas -- tai virtinė lyriškų meninių fotografijų, suklijuota į vieną daiktą. autoriai, matyt, bandė apžioti daug stambių temų iš karto: profesoriaus asmenybės gelmes, hierarchines struktūras ir nužmogėjimą bei šitai įkomponuoti į sėkmingą knygos ekranizaciją, bet vienintelės užkabinusios vietos -- pažodinės citatos.
kaip ten bebūtų, man lietuviško oficialiojo bei meinstryminio kino kvintesencija yra scena iš kažkurio serialo, labai patiko, kai vakar prisiminiau:
stovi du vyriškiai, vienas įsirėmęs tarpduryje, už durų - šalta žiemos šviesa, viduje prieblanda, reikšmingi bei statiški veidai. vienas, sako:
-- žinai, (dramatiška pauzė) vakar sapnavau mamą.
man atrodo, kad su pop muzika ir masyvių gabaritų kinu turime rimtų nacionalinių problemų :)

pastebiu gretimai gyvenančiuose žmonėse tą parkę, kai baigi mokslus ir nusvyra rankos ir nežinai, ką su savim tokiu veikti.
labai logiška - dvylika, o po to dar kokius keturis metus įsiprasmini ruošdamasis 'gyvenimui' ir realybei, esi daug vilčių teikiantis jaunuolis, popieriai, išleistuvės, viskas, jau tuoj pramuš, o vat niekas 'tokio' radikaliai kitokio neprasideda, tiesiog daug mažiau aišku, ką daryti. pasiruošimas realybei ją gerai užpudruoja.
tipo, ee, kas tas gyvenimas?
galima nukelti klausimą dar dviems/keturiems/etc metams, aišku, galima pasirinkti atributiką ir dienom chujarinti kaip Dobilui darbe, o penktadieniais chujarinti amfą -
tik kad tikresnis nuo to nebūsi.
ir jeigu linksmybės ir prasmės nėra, tai galima nusiteikt, kad ir nebus.
...kitų problemos gerai nagrinėjasi, kai norisi, kad pasaulis norėtų mažiau pastangų ir dažniau dovanų atneštų ;)
bet so it goes, šį vakarą sutaisiau sujotą dviračio sparną ir šiaip visokios smulkmės, raidės ir pėdkelnės, gerai ta užklasinė veikla, dar viena lašelinė.

tegu naujų metų pažadais būna dvi paprastos pernai išgyventos tiesos:

• jei pajunti, kad pradedi užsiimti chuinia - liaukis. nes varyti chujovai ir belekaip ir tikėtis, kad situacija save sutvarkys pati, nepasiteisino.
  
• jei nori ką nors padaryti ir suprasti, tai pradėk nuo darymo. ne nuo teorijos skaitymo, ne nuo moralinio pasiruošimo, ne nuo mąstymo apie būdą padaryti tai lengviau ir nesikankinant. tik darant nuosavomis rankomis ir galva, dalykas tampa tavo.
  

naujametiniai pažadai, perspektyvos ir retrospektyvos - visada su švelnia ironijos doze, bet užsigalvojau transporte vakar..
labai keistai nepakeliama mintis - ką norėčiau padaryti/pasiekti, kad kiti metai būtų prasmingi? ar sunku galvoti todėl, kad galvot į ateitį - tai amžina 20 amžiaus vertybė?
ar užtektų "tiesiog būti, kad būtų zjb ir toliau"?
ar netgi "prasinešti per metus, kad nebūtų labai blogai" irgi pakankama sąlyga prasmei? o pačiai save pagerinti? ar reikia "rezultato"? ar jau teisingos linijos nutiestos ir tiesiog varyt toliau?
galvoju, kad nieko visai sau tokius nodal points susidėliot, vadovautis pirmais trimis punktais ir nepamiršt, nes ketvirta 2005-ųjų tiesa - daryt/sakyt/galvot _dabar_. ir dėl to, kad nepadaryti dalykai klaikiai pisa protą, ir kad tiesiog ryžtis - paprasčiausia, ir -- dar svarbiau -- kaip bebūtų banalu, rytoj per dažnai per vėlu. we have no future because our present is too volatile etc etc. ir kai šitai skaičiau, galvojau "gražu ir gudru, aha, jo", o va kaip išsipildė -- beveik pažodžiui.

mokslams reikėjo sukurti rašinėlį apie postmodernią būtį 21 amžiuje.

- totalinė frustracija - cirozė - nervas - smegenų mirtis - deathmarchai - sig 11 - chimkė - bėda - 100% failure - spindulinė liga - anei mililitro autentiškumo - skaitmeninis lavonas - kompleksiškumas ir kompleksai - overloadai - neganda - pyzdokas - fragmentacija dar labiau - simptomatiškas zaparas - neurozė - demotyvacija - proto sutemos - smegenų pakoronė - memory leakai - analitinis stuporas - bedugnis bidonas - 0 intelekto - bit bucket -

eina nx iš buities. nebenoriu daugiau.

įvyko, ačiū rėmusioms kompanijoms :)
parsivežiau truputį nuotraukų galvoje, akimirkų ir dar keletą patirčių, kurias norisi užrašyti, kad nepamirščiau.
nes grįžimas iš ten, kur viskas linijiška ir nuoseklu, ir viskas, kuo gali ir turi rūpintis - nuosava mėsa
ir kuprinė, į čia, kur vėl reikia dalintis, skaidytis ir daryti kelis dalykus iš karto, baigiasi tuo,
kad stovi prie atviro šaldytuvo su nešvariais apatiniais vienoje rankoje ir nebaigta rašyti žinute kitoje, ir jautiesi neveiksnia.
tai užsirašysiu, kad nepamirščiau.

snarglio metas, šlapių kelnių apačių metas, druskos ant batų, aprasojusių transporto langų, monochromo, ilgėjančių dienų bei nedrąsios pavasario nuojautos ore metas. aš prisimenu kasdien, ir prisimenu:
truly the light is sweet, and a pleasant thing it is for the eyes to behold the sun.

turiu įprotį kartsykiais perknisti senus blogo įrašus, ką dariau kuo gyvenau prieš metus, ir vis labiau suvokiu, kad šitas yra vienas nuoseklesnių ir smagesnių gyvenimo projektų, ir iki šiol patinka. nusipelno backup'ų ir backup'ų backup'ų rytoj.
tuo, kad šimtą kartų daugiau prisimenu. kad išlaikau kažkokią laiko atskaitos sistemą, galiu susirikiuoti faktus bei datas į daugmaž rišlią visumą, atrasti asociacijų galus, save išgooglinti ir nepatikėti tuo, ką galvoju geriausiomis ir blogiausiomis akimirkomis.
kai viskas skaidosi ir sukinėjasi, blogas lieka vienu iš esminių mano kontekstų.
vienintelis dalykas, kurio bloge nesugebu - parašyti sau į ateitį, kad sakymas "things used to be so simple" yra melas.

būna visokių, būna spalvotų.

• vartojau šiandien frazę "pamiršau tą algoritmą, kaip įsiparkuot."


• mokslai: šiandien dėstytojas pasakojo apie tai, kad nematytume pasirodžiusio keturmačio objekto, nes smegenys nespėtų apdirbti tiek daug pikselių. kaip, kaip patinka, kai paleido, vėl iš naujo priot :)
• puikus puslapis, idėją seniai nešiojom, bet, pasirodo yra.

• blia, dar šitą marazmą radau ir prisiminiau.


• radau, nes visą dieną galvoje sukasi trys frazės: "karas visatai", "kosmonautai blivalina" bei "laisvalaikiu jis mėgsta pinti iš utėlių". tai googlinau.


• rašau atviruką mamai:
  

  mama rašo: "kai tris kartus per dieną sakai, kad esi lunatikas, vakare eini ieškoti mėnulio."

blia, baigėsi pagaliau šitas vienkartinių talonėlių, socialinių pūlių, sušiktųjų krūvių dipoliuose ir nesibaigiančio rebooto mėnuo.
šiąnakt, naktine žinute.
patinka tas pavasaris, kur į galvą ateina anksčiau negu kalendorinis ar astronominis.

• pagalvojau, jei lietuvoje atsirastų kas nors panašaus į postsecret, tiksliausias pavadinimo vertinys būtų "paštslaptis". fainas žodis, smagiai neištariamas :)
• vakar buvau parodos atidaryme, užsiėmiau šūdo logistika bei vyno išpilstymu, įdomu nebuvo, buvo viena graži frazė: "O juk būtent jos (kasdienybės) teritorijoje kasdien esame priversti rinktis, tai yra ieškoti esmingų išeičių, kuriose būtume labiausiai tapatūs sau. " šiaip man keista, kaip "kultūros žmonės" neužspringsta nuo savęs pačių, nuo tų pačių kalbų, nuo tos pačios koncepcijose ištirpusios prasmės bei tų pačių formalumų. smagus akcentas - bobutės, ščyriai lankančios visas parodas dėl stiklo vyno, bet sprukau lauk, lauke paskutinė saulė ir pavasarinis silpnumas, įdomiau.
• vyko koncertas, kadangi grupė gudri, su daug dėžučių ir pati save susižiūri, per daug nieko daryt nereikėjo, atnešt nusirinkt parodyt kur kas, užtat gavosi puikūs sekmadieniniai smokedown šokiai, o kur dar kabelių litavimo malonumas! [gal tau reikia dviejų 4 m ilgio laidų su stereo jackais?]
• puikų plakatą mačiau soulstar studijoje - "600% jamaika". ten šiaip visa ta jah sunshine nation legalise vibration juokinga tokia, ta prasme, geraja prasme juokinga, o dar visi kiti panašūs terminai, kaip antai "laisvė 15" bei "progresas 3000".
• kažkas vyko dar, savaitgalis, lakstymas, kinas, gertynė, jaučiuos kaip vakarykščio eksperimento objektas - pagalvės formos distorsija.

  
  

pagaliau šimtas vietos - sugėrovėms, pankrokui, mylimiesiems, cut'n'paste vakarėliams, hamakui, katinui, augalams, tarakonams ir dviračiams.
su balkonu į dangoraižius ir operos teatro krikštolus.
su gipsiniais lipdiniais ir berniuku palubėje.
su langais į visas keturias puses.
su bromu.
su virtuve į saulę.
su mėlynai žalia namų dvasia.
mano adrese - vien pirminiai skaičiai.
ir dar yra upė.

kino pavasaris buvo tapęs diktuojančiu laiką veiksniu. kai esi maloniai įpareigota bilieto, ir nueini į kiną nepaisant blogo oro, pagirios ar minkšto tingumo.

trys geriausi filmai, po kurių supratau, kad su manimi ir kinematografija viskas gerai:

• adomo obuoliai - tiesiog nežinau, kaip aprašyti. oficialus aprašymas kaltas, kad vos nepraleidau, tai patylėsiu. filmas, po kurio ilgai ima nevalingas šypsnys.

• gronholmo metodas - gerai sumegztas psichologinis trileris/pasaulio tvarkos kritika/korporacijos funkcionavimo anatomija. daug taiklių vietų, gal persukta pabaiga, bet dabar visiems kūrėjams sunku su pabaigomis :)

• geltonojo šuns ola - iš tų gerųjų filmų, kurie ekvivalentiški sėdėjimui ant upės kranto ir žiūrėjimui į vandenį. visiška ramybė.
  

yra mokslininkė, sukūrusi natūralios semantinės metakalbos teoriją: kad egzistuoja visoms kalboms bendros esminės sąvokos, kuriomis galima aprašyti visas likusias.
štai 61 žodis.

If languages all have irreducible semantic cores, how do we find them? In a word, by experimentation; i.e. by an extensive program of trial and error attempts to explicate meanings of diverse types, aiming always to reduce the terms of the explications to the smallest and most versatile set. This is exactly what Anna Wierzbicka has done over a period of thirty years (and continues to do).

apibrėžtos sąvokos atrodo štai taip:

dangus: kažkas labai didelis/žmonės gali tai matyti/žmonės šitaip gali galvoti apie šitą kažką: "tai vieta virš visų kitų vietų, vieta toli"

šiandien visą dieną galvojau: ji 30 metų bandė viską išreikšti tokiais sakiniais, kaip "šitas baltas daiktas mūsų" ir "mes imam šitą bazę".
zjb mokslininkė.

prie kompiuterio ir aiškėjo, kaip kažkur kažką sulaužiau, kažkur kažkas nebegalioja.
i hate it here.
išsyk, kai išvažiuoju, suprantu, kaip užpisa būti tame mieste, kaip gerai analoginis nuotykis ir kelionė, kaip gerai nežinoti trajektorijos, kaip gerai turėti visą visą laiką, nes rytoj - dar ne šiandien.
ir sakot, čia savaitgalis, atostogos, reikia adaptuotis, o aš bijau, kad iš tiesų galima visą gyvenimą gyventi taip įelektrintai, spontaniškai, vis ką nors naujo atrandant, ir savaitgaliai - tik tam, kad save atbaidytume nuo šitos minties.
...gal ne, nėra visai taip, ėjau šiandien pro zjb gatves, ir pro puikų turkų restoraną - "kai turėsiu mašiną, važinėsiu čia pietauti", ir infoshopas, man atrodo, įvyko, saulėtas ir kvepiantis kava toks, ir šiaip ne miestas yra narvas, o galva.
miestas - tai tik bendras vardiklis, virš kurio rašau visus "blogai" ir "nesigaus", visus savanoriškai ir nelabai prisiimtus įsipareigojimus, išsibarstymą, dėmesio stoką jai, jiems, dviračiui, sau, man, tam anam, darbeliukams ir malonumams, visas parkes, kuriomis parintis atsibodo iki pykinimo.

nu -- nieko nepadarysi, so it goes.

kartais pažeria tų beveik mėgstamiausių.
susivynioti ant šiltos palangės mėsa į popiečio saulę, optikos vadovėlis, skarbonkė, žolių šabakštynas po langu.
turiu kvartalą kelyje dviračiu į darbą, kur visada patraukiu rankas nuo vairo. moka pats.
labai šįryt _dvasingai_ atėjau į kontorą, palei upę, šiltas, drėgnas neišsimiegojimas. spardyti akmenukus į vandenį - pliumpt, ir yra tiesiog tai, ir viskas, ir tiesiog nieko daugiau. labai paprastai tokiais momentais daiktai atrodo.

nežinau kodėl, bet man tai - juokingiausias dienos dalykas, na, po dilberto.

They record everything you look at. Hiroyuki imagines that you will be able to see the movie of your day with an attention marker overlaid the recording. You may also activate links in the real world that are shown as visual bar codes: Simply by looking at them, your browser will load that associated piece of information. Now the world has truly become an interface and they eyes will control the cursor on it!
The presision is 20 x 20 degrees, and there is still room for improvements, but it works well and YES! we are waiting for something like this to become streetwear.

kaip visada - tris dienas trunkanti paskutinė minutė, nervatriopkė, deadlainas, netelpa, lapelis su dešimčia malonių rūpesčių vienoje pusėje ir dešimčia ne tokių malonių kitoje, ir pamažėle visi prasmirsta ir tampa nemaloniais.
bet ne tame esmė. aš tuoj pagaliuku pakrapštysiu ten , kur dar nebuvau.

šita - ypatingai.

- šviesmečių ilgio atostogos, kaip kad būdavo jaunesniojo mokyklinio amžiaus. per mėnesį - keturios naktys namie, bent šešios naktys po dangumi, kelios browse around valandos kontoroje ir daug pasaulio browsinimo valandų.

- "alus ir vynas - pati blogiausia kombinacija." "blogiausia įmanoma?" - "ne, blogiausia iš tų, kurias vartoju". užtat kitą dieną - netikėtai spontaniškas žygis į kauną. misija, kokteilis bo, sangria ir improvizuota sriuba. kitą dieną - šančiai, a wayback machine. jausmas - kaip mieste vaikystėje, tos pačios iškabos, tos pačios namų spalvos, ta pati ramybė ir papuvę troleibusai. pereinam per industriją palemone - raudonų plytų pastatai, bėgiai, krovininiai traukiniai, vos vos pukšinti gamykla, šalia augančios vyšnios ir žalias siurrealus tvenkinukas. visiškai pirmą kartą gyvenime sutranzuoju vp market sunkvežimį

- festivalio stroikė, spalvinanti vasarą jau antrą kartą. šiais metais slaptažodžiai yra "mes jamam šitą *** ", "duok man paštec" bei "serda". viskas bus, asmeniškai labai džiaugiuosi indėliu į elegantišką šlagbaumą, lieptą į upelį bei plaustą per upelį.

- šambalos tranzai šį savaitgalį. šio savaitgalio burtažodis - "grAAžu". labai gražus šviestukais išpuoštas takas į elfų miestą, ėjom tyčia gal penkis kartus, scena - "graži kaip gimtadienio dovana", žvaigždžių fejerverkai danguje, mintimis prisikviestas visų draugas, kabantys oranžiniai daiktai, ežeras pavakary, mėlynės burna tiesiai nuo šakelės, hamakai, gražiausi ever dūmai ir antras pagal gražumą pūtimas - prieš miegą, į naktines pušų viršūnes ir žvaigždes.

puiki tai kultūra - toks mišinys iš peraugusių hipių, indijos, mistikos, reivo, psichodelinių narkotikų (hehe, imho, kaip tik jie čia viską suklijuoja į vientisą visumą), kulinarijos ir eskapizmo. galvojau, ant kiek individualistinis tūsas - garsioje muzikoje, kai negali su niekuo susišnekėti ir dar dauguma patyrinėja neatpasakojamas ir neišreiškiamas patirtis bei keliones.
juokėmės, kokiu eiliškumu jie rengia renginį - pirma dekoracijas, paskui garsą, o visa kita - nebūtinai. "mano mintis ilga, bet esmė tai - faini čia žmonės". a, dar feiso busikas - jį aš visiškai gerbiu už mokėjimą elgtis su dobrobytu. toks atvejis, ne kai daiktai tvarkosi su žmogumi, bet žmogus su daiktais, norėčiau taip mokėt.

- o, dar šiandien sutranzuoti trys smagūs braliukai latviai, kurių klausiau, kaip lv kalba "suslikas" ir ką reiškia "aizeklis". jie savo ruožtu parino apie tai, kaip yra lietuviškas žodis "žuldys", reiškiąs "vyriškį".

-- soulseeko vasara, dviračio vasara, pusryčių ant palangės vasara, besilupančios nuo saulės odos, jūrų, rastapusryčių ir vyšnių vasara. ačiū ;)

it's been emotional.
antradienis penktadienis sekmadienis, ir man jau liejasi dienos ir siūbuoja organizmas. bandau susirašyt, kad nepamirščiau, vistiek masiniai įvykiai - tai tūkstančiai skirtingų požiūrių, momentų ir tiesų.

pirmadienio vakaras nuspalvotas peroksidu ir padengtas plastiko plėvele.
antradienis. logistics, ten/šen, laukiam, kraunam, atvažiuojam su geriausiais nenumirštančiais disco hitais.
pabaigiam plaustą bei šlagbaumą, purškiu nitrūcha vėliavą - tris kaukoles pria che guevaros veido, dar kažkokie smulkūs darbeliukai, mažas koncertas tvarte, kurį skirstau į dvi dalis - prieš kasiaką ir po. antra dalis geresnė, atlikėjai žviegia "aš nuplikau nuo peroksido!" ir 'sex and violence", publika - "bybė! aš tau sakau - bybė!". o kur dar grupės "kaulinis senis" akių kontaktas - aršiau nei sabot.

sex and violence - nuostabus šūkis ir esmė, purškiau kitą rytą ant lauko tualetų. dar ballardas "crash" rašė apie tai. "kruštis ir kautis".

geriausias festivalio rytas ant scenos. kitą dieną labai džiaugiuosi, išmokusi drele sukti varžtus į tas pačias grindis.

kažkokie dar smulkūs darbeliukai, vakarop pasiimam testuotoją katibą ir nuplaukiam plaustu iki brastos. atlaiko. prausiamės su muilu.

instrumentus į rankas jama adomėlis ir pankeliai. "grojom būgnu keturiese".

- "aš kalbėjausi su ve!" - "ką jis tau sakė?" - "paklausiau, kiek valandų".

naktį ant scenos susimeta so seventeen pankelių širšynas, kuris užmiega gal ketvirtą ryto, o atsibudęs nuo kaustytų ve žingsnių tesia kaip tik ten, kur baigė.

džekas skerdikas su pupomis - "go vegan".

antifa sausainiai "gaidelis"!

parkė su dingusia maža mergaite, kuri, pasirodo, yra du berniukai ir niekur nedingo. stebiu, kaip lryto žurnalistė rašosi akivaizdžias nesamones į savo knygutę, ir jechidnai kikenu.

vakaras, inžinieriai bando pajungti posto prožektorių. "bybė!!! straitedžų darbas!".
marozai. vietom bjaurūs, po to aš jiems suku kasiaką, nes jie nemoka, jie man glosto galvą - "sava", užkūrinėja generatorių. ką aš žinau. ne mūsų tai gentis. vieną momentą gali visiems kišti degtinę ir kolą, kitą - mesti žmones į vandenį ir priekabiauti prie patelių. ką daryt su žmonėmis, kuriems pasaulis piktas ir kurie nesupranta kitaip?

kluone zabulis ir keptuvė pisteli trumpą koncertėlį, sado mazo, lipu ant baro kėdės, labai gerai po tos parkę grojančios mergaitės!

"ne, aš jau valgiau ir dar valgysiu, ir man negėda".

penktadienis. sėdim prie plausto posto, gaila, praleidžiam, kaip kažkas apvirsta, upė, chillas, mėlynės, stepo anekdotai (kilometras bybės. žuvies akis. skyrybų agentūra "įskaudink". labai gražiai negražūs, gaila, pamiršau), soundcheckas. zapors varianc su generatorium, pajuodę mechanikai, paskui zapors varianc su play ir kluono generatoriais. paskui viskas atsistato, "ryt turėtų būti ramiau. pagal tikimybių teoriją". pirmos dvi grupės nelabai, vengrai - zjb, rišam ir laužom šviestukus, kurių nebelieka jau paryčiais.
einam lūžt į palapinę, skambutis, zapors - marozai, atbėgus prie posto kovotojai pasakoja adrenalinines kautynių istorijas.

šeštadienio rytas. mažai miegojau, bet įsivažiuoja pankrokas. gerai - zimbabwe, kurios su igno gitara ir blauzdomis skambėjo daug sodriau. va taip vat - moka grot ir dainuot melodijas, sc - zjb, gaila, kad tuo metu ieškojau girtos grupės girto vokalisto, tai vietom praleidau. vokalistė atstovi, kaukolė ant džinsų, osviežas ant scenos ir geras garsas.

"ji man nuskus ūsus, nes tai kenkia mūsų santykiams".

įsiminiau dvi vėliavas iš palapinių miestelio: madonna virgin tour ir baltą "pyzda" virš grinderių vietos.

truputis neramaus miego chilloute, paskui keliuos. išeinu į kiemą padarius puoduką kavos - bėgančios minios vaizdas, į orą lėkia plastikinis stulpelis, kautynės, nebeaišku, kas kaip, marozų mašina nuneša mentų dureles, mentas melancholiškai žiūri į tolį..

paskui sutinkam tą bičiuką, kuriam bakstelėjo į pilvą. sveiką, girtą ir ištroškusį pramogų. pukala eina graibyt mergaitės šuns iš tvenkinio, šuo atsiranda, susirinkimas, apsauga, jungiam šviesas ant stulpų, apsiverkiu per frekenbok koncertą.

viskas pamažu pereina į malonią šyzą, linksmi širvintų robokopai, plikos zimbabwės, griebiam tarnybinį alų, smagiai girtas zabulis ir atsakingas stepas, d'n'b vakaruškė kluone, kur ir mes gaunam savo akimirkas. atsimenu, kad lipu ant baro, kad netoliese fotografuojamas pasyvus jaunuolis su ažuolo lapais plaukuose bei žalia kirmėlyte prie ausies, kad sakau "pochui, dieve" girtam dievui, kišančiam viskio butelį.

du pilkus paryčius iš eilės nujungt ir sunešt dj'ų įrangą. penktadienį - kai kapitonas karvė sako "dar destruction" ir "pasaulio pabaiga", šeštadienį - kai sakau domui "nurinkt šūdus ir užrakint viską nx".

jau miegodama girdžiu, kaip į palapinę įkrenta kometa petras.

armagedono rytas. renkam šiukšles, nemirštantys alkokariai varo puikų repą prie staliuko, "griaznyj roker", žygis ištinusia lūpa, kuriam siūlo eiti dirbti pripučiama lėle, evakuojamės, iškraut aparac, karšta vonia - "dar ir taip būna" ir keturiolika valandų miego. kai prabundi įtampoj vidury nakties, ir tada toks atlėgimas - "baigėsi, nebereikia".

dar liko kalba. "didžėjus vulgaris zapors varianc", sako rokas, suprask, didžėjus avinas neleidžia pasakyti per mikrofoną pranešimo apie pamestą piniginę. "daugiau osviežo!", "atiduok sūnų!", "apsikrėst bybėm", "ai vaz slyping in mai palapain end zere vere meny skrampls. skrampls, ju nou, enimals in da boks. sou ai nyd tiu vaš mai organs intims"."dabar esame truputį mažiau boržomė ir truputį labiau prasčiokai".
ta prasme,
"paštec" = "bet koks kietos konsistencijos skanus maistas";
"pienukas" = "trokštamas alkoholis/bet kas vertingo";
"boržomė intims zaporas" = "verslo susitikimas";
"boržomė zaporas vulgaris" = "remontas";
"dr. organs intims" = "ginekologas";
"enimal intims kontakts" = ""katė";
sick. blogiau, nei eločka.

puiki akimirka dar buvo, kai vyc kūrė gandus:
"šuo išprievartautas, papjautas ir įmestas į tualetą", "du marozai nušauti į galvą, automobiliu ištampyti po teritoriją, juos veganai sudėjo į savo maistą, o nuo jų smegenų blizga sniegas".

ukrainiečiai, nusismailinę kuolus, užsidegę laužus ir pasirengę kautis. nemačiau aš jų, bet skambėjo grėsmingai.

subjektyvus ačiū: pagaliau sutiktam laumarui & co už kiną šeštadienio naktį. veiksmas turi būti. frekenbok už koncertą tamsoje. žygiui už tai, kad švietė. mic už tai, kad išgelbėjo koncertą penktadienį, suradęs generatorių. agurkui už knygą, kurią radau ryte, chaishopo užuovėjai, rokui, adomui ir pukalai už festivalio kalbą. šėrusiems, davusiems osviežo, kavos ir pūst.

dar mačiau daug personažų: egzorcistą gonziką, kuris vertėsi ilgais metalisto plaukais per laužą, kapitoną karvę, kuriuo "negalima tikėti, bet vistiek tikiu", anarchistą maskvytį - kuris lakstė su medžio šakele prie veido, kitą anarchistą, matyt, su akvalangu, cacą :), kosmoso kaubojų su musėmis ant veido, smagiai girtą ugn.

"o ash nekaltybe praradau..bet tai nesiskundziu:) juk DAROM :)"

ką mielai atpyzdinčiau: be abejo, vietinius marozus, idiotus žurnalistus ir džiuzą.

...viena vertus, labai pikta, kad taip baigėsi ir kad baigėsi dėl bukų žmonių, kita vertus, gaila nepagrojusių grupių, žaizdos ant berniuko pilvo, pervargusių darbininkų bei nusivylusių. bet yra ir geroji pusė - pageneravo šitas įvykis vienybės, tokio "mes", tokio "defend your party". bybė, aišku, kai tūsą reikia ginti nuo visų - mentų, vaikų ir higienos kontrolierių, piktų žmonių iš išorės, girtų žmonių iš vidaus, žiniasklaidos, nekokybiškos technikos ir ne iki galo tvirtų savanorių.

...bet ašaras spaudžiantis tylus frekenbok koncertas, pavargęs susėdimas prieš einant miegot šeštadienio paryčiais, faini tie žmonės.

mano mėgstamiausi vaizdai: padrikąja tvarka.
atspindžiai:
vhc forumai, kur dar daugiau visko.
ore pūlių kamuolynas.
delfi
lrytas nr.1
lrytas nr.2

in an emergency. buy me a drink - sako užrašas ant mano priekio.

• taip, buvo re-įkurtuvės. mačiau traukinį, nuvažiuojantį po tiltu, ir jam iš paskos bėgantį žmogų su sakvojažu. mačiau mutantus vorus ir išniekintą žygio pirštą. po to labai patiko greitai nulėkti nuo kalno į savo duobę.
  
• tas šviečiantis krepšys ant tv bokšto, tai gražus. nors sportas yra šūdas, bet elektra - zjb. nors idėja - pasiskolinta iš berlyno ir futbolo čempionato, vistiek patinka. ir skaičius radau: 2560 metrų šviečiančio kabelio, bendras konstrukcijos svoris - apie 650 kg, 540 lempučių.
  
• dar pavyko pagaminti kažką netoli tiesos pagal šitą idėją. cukr.
  moksliuko rašinys apie naktinius autobusus ir dar vienas rašinys apie akušeriją ir feminizmą ir dar simulacra and simulation, pasidedu, kad nepamirščiau.
  
• sapnavau dar du sapnus. vienas sapnas buvo apie brisių, kurį, pasirodo, nušovė dėl to, kad jis buvo tūpas ir mokėjo pasakyti tik "au" ir "parėjo". tuo tarpu brisiaus žmona buvo gudresnė ir galėjo pasakyti netgi tokias frazes, kaip "Grūdų Naikinimo Separatorius".
  antras sapnas, jums leidus, buvo apie bybių matavimosi varžybas, kurių nugalėtojas buvo papuoštas žaliu gebenių vainiku, o ant galo jam sėdėjo angeliukas..
  paskui prasidėjo darbo savaitė, aš perpūčiau ir nieko daugiau nesapnuoju.

  kas dabar? šalta miegot, skauda riešus, numyžtos gatvės ir #CCCCCC. outta here outta here.
  

geigerio skaitiklio. ne dėl panikos, o įdomu, dar vienas matavimas.
jį dar galima ir pasidaryti.

[man vis dar pagirios, viskas įdomu, attention is sparse, firefoxas springsta]

• Padrobnosti Sovietskoy Programmiy Posadki na Lunu Necheloveko Opraznikh - a recommended reading, satyrinis straipsnis apie tai, kaip rusai siuntė šimpanzę Borisą į kosmosą. "The idea was that the Soviets would demonstrate that a monkey on the moon could do practically all of the things that a human could do and accomplish the mission for far less money".
  
• Kosmonautas Ivanas Ivanovičius Maketas
  
• frisbee. amerikos astronautų žaidimas su spauda - istorija apie mistinį bebaimį pilotą, kuris dar buvo rumunijos didiko sūnus..
  
• kaip gaut? kaip gaut? filmą "Kosmonautas" bei filmą "Vėliava iš plytų".
  
• nauja svajonių kryptis. Baikadrom Kosmodur.
  
• geriausia - kosmonautas Jebenovas, kuris nuogas buvo mėnulyje ir padėjo sutaisyti "apollo 11" kapsulę.
  

visada kur kas geriau, kai ateina ruduo ir viskas aišku, vienintelis minusas - dviračiu važiuoti kas rytą vis šalčiau. užtat vis atsiranda kažkokių gražių momentų, kuriuos noriu sukompostuot.

- visą praeitą savaitę niekad nėjau miegot anksčiau, negu 02:00, ir niekad be reikalo. kulturkės, ir ypač šitas, kažkoks padrikas pankrokas ketvirtadienį, juokingas friday night.

- prisitrinu važiuoti į šiaulius, "nes man patinka garsi muzika ir aš ten niekad nebuvau". gražus tai buvo koncertas, ir tas fabrikas gražus, ir estai gražiai grojo ir po to tyliai gėrė degtinę (ta jų mergaitė, aš taip nebegaliu po praeito šeštadienio, neužsigeriant), sc beveik nemačiau, nes gadinau jiems koncertą, o edvukui ausis, ir kitos grupės buvo gražu, ir priėmimas šiltas (hehe, aš per savo grupsės karjerą dar tokio nepatyriau :)), ir smagu seniai matytus žmones sutikt. ačiū gabrielei ir pagalbininkėms.

- "i'm on the shitlist of the evil motherfucker".

- škotai. patiko, kaip jie smagūs, lengvai girti, kitokie, ima šitą miestą ir kažkurią naktį groja dūdmaišiu po langais.

- vakar prieš miegą rašiausi į popierių visokį ToDo/neišnerštas idėjas/planus, punktų daug, bet labiausiai patiko vizualizuotis tylos cd dainų pavadinimus: Jauki Tyla Tarp Draugų, Spengianti Tyla Pasakius Ką Nors Negero, Tyla Grabe, Nejauki Tyla Lifte Tarp Nepažįstamųjų, Tyla Belaukiant, Tyla Po Kaldra, Užtęsta Pauzė Tarp Kompozicijų, Tyla Neturint Ką Pasakyti.

- blit, Different Kinds of Darkness, The Riddle of the Universe and Its Solution - trumpos istorijos, vakar buvau paskaitoj apie proto demonus, tai gerai skaitosi.

pamiršau, kas dar, ruduo - derliaus metas.

tas pats atostogos kvapas, išlipus iš autobuso, pienas taškuotame puodelyje, bredberio "451 pagal fahrenheitą" lentynoje, naktinis obuolių bumbsėjimas, išlipu ant šilto stogo, po kojomis - sodas, šuniukų au au kažkur toli, "dabar 2006-ieji", grybų tiek, kad nebeįdomu rinkt, tingus miestelis ir klofelininis miegas.

savaitgalį išvedžiau dar vieną tvarkymosi su savim sistemą - skaičiuoti karmos taškus.
išplautas puodukas - +15 taškų;
iššveista keptuvė - +80;
išnešti katės šūdai - +180;
visa tai galima žymėtis grafiku ant sienos - tarsi temperatūrine kreive.
šiandien +2000 mažiausiai už išdažytas grindis.
dar šveičiau langą į saulę, grojant tragedy, labai patiko. iš tamsos į šviesą.

vakar smagiai sulaksčiau, pirmyn-atgal, buvau labai lėto laiko miestelyje.
turgus, kur mielos tiotkos ir jų irzlūs vyrai - "tu čia krūvinas byškį, barzdų skuteisi", "katra tava koja? keturiasdešimts trečia?"
sėdėjau eilėje kirpykloj, tuo metu kirpo morgo darbuotoją. vyko pašnekesys, kaip kirpėjos kaimyną šeštadienį rado nukritusį nuo laiptų.
"dvyliktokė rada, jau sustyngusiu"
"tai lavons, ans sustyngsta, atsileidžia ir vėl sustyngsta, tai čia jau antrų kart sustyngys būvą"
"ilgai netrūnka čia"
"aš pagal papkių storumą sprendžiu, kadų daugiausiai žmonių reik ruošt, vasarį, ir per pilnatį dar"
mėgstu nugirst pokalbius.

mieste, kur nebešilta
kur bendražygius perkame iš warcrafto
man patinka perėjimas prie "tu"
man patinka šiltos jūsų virtuvės
mieste, kuriame vaikai žaidžia narkomanus
o ant sienų rašo asdf.

kas kartą, dirstelėjus pro langą, suskaičiuoti po penkiolika nuo medžio krentančių lapų. negalima žiūrėti atgal į ekraną, kol nesuskaičiavai.

hehe, tas "neskubėk, pasitempsi" imperatyvas tampa svarbiu kasdieninio gyvenimo formatavimo uždaviniu ;)

turint kelis svarbius taškus mieste, paprastai nusistovi mėgstamiausi keliai tarp jų. seniai galvojau ir kitų klausinėjau - kur tau labiausiai patinka važiuoti dviračiu?
mano mėgstamiausios gatvės:
- tarp tilto gatvės ir centrinio vilniaus pašto. pravažiuojant šaligatviu pro kavinę "neužsuk" ir apsukant garbės ratą liauksmino gatvėje, prie požeminės stovėjimo aikštelės.
- žemyn subačiaus gatve, pro "apuoką".
- vėlią naktį nuriedėti jogailos gatve iki pat namų, neminant.
- per tą naują gražų parkelį prieš mokytojų namus į bernardinių gatvę
- lukiškių aikštės užkulisiai - pro ligoninę ir bomžo suoliuką.
- žvėryno tiltas, žinoma.
- dar ta fontanų aikštelė tarp katedros aikštės ir odminių gatvės.

alisą tėvai atidavė į sanatoriją, kur ją uždarė į veidrodžių kambarį. alisa pasiėmė žarsteklį ir išmalė veidrodines sienas, o ant daktariokų užleido kačių marą. kačių maru užsikrėsdavo kiekvienas, kurį kliudydavo sudužusio veidrodžio šukelė. kačių maras pasireiškė taip, kad daktaro žmona daužė žibalinę lempą sau per galvą, o likę - daktaro sekretorė ir praktikantai - susispietė į būrį ir zombių balsais mykė "storoji žarna".

sapną sapnavau kažkuriam skyliškame pietų viešbutyje. o filmo niekad nemačiau.

va klausia žmonės. šiaip jaučiu, kad visiem jau per gerklę eina išeiginės, šventimo imperatyvas, "progos", kasdieniniai saliutai ir veidrodinio disco rutulio šviesa. šventė - tai jau tokio 2006-ųjų kasdienybė, būdas praleist laisvalaikį, nieko išskirtinio. kiek gi galima kažką sau įrodinėti ir vis stengtis kuo labiau atsitempti?
man irgi nebestovi švęsti. norėčiau, kad šiandien būtų eilinė diena, norėčiau, kad man reikėtų į darbą, norėčiau bokalo alaus su kolege po to. norėčiau, kad saliutai sproginėtų vieną nuostabų kartą metuose.
kadangi counteris vis dėlto persisuka, pagalvoju, ką turiu šiemet.

- lygiai pirmą kartą gyvenime šokau nuo scenos.
- buvau trijuose šiltuose kraštuose.
- dar arrivals ir departures, ir kraustynės.
- turėjau labai daug savo lėtų rytų.
- nė karto nekritau nuo dviračio
- pirmą kartą įvažiavau viena mašina į kitą mašiną

- dar turiu ko laukti, ką pradėti ir užbaigti sekančiais metais. tai gal visai nieko?

Įstabi kelionė. pakankamai toli, pakankamai ilgai, pakankamai giliai, pakankamai kitaip, bei pakankamai laiku. pakankamai į vietą, nes arabiškas pasaulis - jis arti ir šiais globaliais laikais vis artėja. labai gerai pamatyti ne per tv, o bent kiek "iš vidaus" - arba bent prigludus prie šono. labai laiku, nes grįžus matau žieminį didžiosios lokės pėdsaką žmonių veiduose. trumpų dienų, reklaminės isterijos ir vienas kitų nematymo dėmę. labai visaip - dviračiu, lėktuvu, laivu, autobusais, grand taxi - old school mersedesu, kurio priekyje neaišku, kaip, reikia sutilpti tryse, kupranugariais, daug daug kilometrų kojomis.

- įstabi išleistuvė bei pankrokas iki penkių ryto, nesudėti daiktai, "kur mano pasas?", išblaivinanti repeticija. paskui galiu pasakoti tik tiek, kad kolega išdykauja su moteriškomis odinėmis pirštinėmis ir pasu. dar paskui - bulvės prie aerouosto ir skridimo jausmas - būti virš jų visų, nieko neprivalančiais ir iškirptais iš laiko.
- mes turim tokią teoriją, kad kiekvienoje kelionėje reikia pervažiuoti lenkiją. šios kelionės lenkija - naktis frankfurto oro uoste ant grindų, bei oro uostų ultraparanoja. pastovūs pranešimai apie fucking war going on ir new regulations ir do not leave your luggage unattended, ir iš manęs atima dantų pastą.
- ispanija, adomėlio gaivalo faktorius, ir mes dešimt kilometrų einame palei autostradą. pirmojo apelsino euforija. paskui - laivas, labai gerai tas vandens perplaukimas į atostogą.
- anoj pusėj - žostkai kitaip. taksistas, vairuojantis prieš eismą, siaučiantys vaikai, stotys, kuriose informacijos, ženklų ir aiškumo nėra, tačiau yra daugybė besirūpinančių, kurie sklandžiai suroutina mus žioplus iki reikiamos vietos.
- reikiama vieta - tai chefchaoenas, mėlynų namų miestas. mus pasigauna pasakų diedas ahmedas, įvedęs į pasakišką senamiestį, kuriame - seniai juodais gobtuvais iš arabiškų sapnų, saldi mėtų arbata bei austų žibintų krautuvės. vėleliau tą vakarą jis išgeria pusę butelio rusiškos degtinės, paskutinį džointą suka gal pusę valandos, pasakodamas kažką apie nojų neįmanomu kalbų mišiniu.
- tas pirmasis rytas, pats geriausias. staigus vietos suvokimas, asiliukas, vežantis dujas pro langą. pasirodo, chefchaoene atsidūrėm tuo pačiu metu, kaip ir naujasis maroko karalius, taigi pamatom įstabų paradą.
- mano sentimentai tranzui mus nuveda į hotel goa, kurį prilaiko sena hiparikų laikų šveicarė. hendrixo ir ganešos paveikslai ant sienų, puikus apelsinų rytas ant stogo ir grojimas vienastygiu instrumentu.
- lipam į sugriautą mečetę aukštai ant kalno.
- paskui ilga kelionė autobusu, bei "blia!" iš ryto. 800 km į pietus, ir viskas labai kitaip, palmės ir pusdykumė - kurią žmonės atkakliai įkalbinėja būti derlinga. hasano tūsiukas, ir atsiduriame viešbutyje iš molio ir šūdo.
sekančias tris dienas - dykuma. spengiančiai tyku, saulėtekiai, prie pat pakibusios žvaigždės ir mėnulio peizažas. gaila tik, kad užlipus ant aukščiausios kopos matosi visi keturi jos kraštai.
hasanas sako "this night i was not at home. i wanted to see my wife", ir švyti žandais. jo žmona gyvena už kopų.

mūsų vedlys yra dvidešimties metų šiek tiek užsipisęs bičiukas, kuris "atliekamu" laiku iš prince of persia uniformos persirengia į treningus ir reikalauja džointo. dar žiūriu, kaip in the middle of nowhere jis lipa ant kopos viršaus išsiųsti žinutės. "no drink, no smoke - no happy. hashish is couscous for the head".

laimiu lemtingą šachmatų partiją, o po to dziudo susirėmime man patempia žandikaulį.

laukiam autobuso rissani mieste, pačiame sacharos pakrašty. šalia - interneto kavinė, kurią prižiūri mikli mergina, bei juodosios šmėklos su čadromis, kurios net nešneka su nepažįstamais, o mykdamos tiesia rankas išmaldai.

fezas, 6 valandos ryto, mus pasigauna dar vienas mohamedas, užsiimantis hašo chainsmokingu. "i have a japanese wife and want to buy you. i will give all the camels in sahara, and i would take you to a hammam every day", sako man. po to jis įkalbinėja mylimąjį vežti namo kokaino ir pasako nemirtingą frazę: "simple people do some traffic too". paskui jis mus įpaišo į viešbučio kambarį, kuriame ką tik pažadintas japanese friend penkiolika minučių valosi dantis.

iškart tampa aišku, kad fezas - puiki vieta užsibūti. tūkstančio metų senamiestis, kuriame žmonės gyvena ir dirba ne dėl prestižo, o dėl to, kad jie visą laiką taip darė. taip nepanašu į fasadinį vilnių. patiriam dieną klaidžiojimo po 9k siaurų labirintinių gatvelių, pirmosios maroke kavos skonį, paranoišką prancūzą ant stogo.
paskui dar - turgūs, kuriuos geriausiai aprašo toks tekstas, prieskoniai iš prieskonių senio, ir katės. kates noriu paminėt atskira tvarka, jos ten gyvena visais lygiais, lenda iš rūsių ir kritinėja ant galvų nuo stogo. žaidžiame žaidimą "surask tris kates", pūsdami nuo viešbučio terasos.

dar - žostkai smirdančios dažyklos, kuriose berniukai dirba griežtai viduramžių metodais, ir karvelių šūdais nuiminėja vilną nuo odos. paskui iš odos siuva geltonas šlepetes.

paskui - naktis chefchaoene, kuris jau jaukus kaip namai, baisi tetouano stotis, nykus žieminis pajūrio miestelis, kuriame belieka eiti dešimt kilometrų iki švyturio ir dešimt kilometrų atgal. kalnų keliais ir lyjant, ir tamsoje, o švyturys, pasirodo, yra pasienio policijos postas.

grįžtant tamsoje matau atsivejančius keturis vyrus su kaukėmis ir automatais. tie patys smagūs pasieniečiai, paaiškėja, kai jau spėju nusigąst. šnekam kažkokia babelio kalbų sriuba, o vienas iš jų man peršasi ir prašo pasiimt į europą.

paskui - viešbučio vonia, kur persivalgom mandarinų. baisi tetuano stotis, kur mus apsuka antrą kartą, tangieras, kuriame burroughsas parašė "naked lunch". turbūt kitur nelabai būtų galėjęs parašyti. sunku rasti tokį juodą miestą - kur aiškiai jaučiamos grėsmės srovės po paviršiumi. tamsių žvilgsnių, fantasmagoriškų senių ir mažamečių dealerių uostas. jame matome, kaip nuo pat ryto pučiantys diedai kavinėje užpjudo vaiką šunimi. kur bičas nešasi puokštę gyvų vištų žemyn galvomis, o artėjant policijai nelegalūs saldumynų prekeiviai slepiasi siaurose gatvelėse.

paskui namo.

paskui dar lieka visokie momentai. adomėlis, ant djellabos užsivilkęs linuxo pingvino maikę. vienos stygos instrumentas, kuriuo galima labai daug išgroti, siurreali ex-sinagoga - kur dabar treniruojasi musulmonai boksininkai. trisdešimt rūšių datulių.

aprengtos merginos keliose reklamose (hehe, galvojau, mes negerbiam moters, laikydami jos kūną objektu, jie negerbia moters kaip savarankiško subjekto, tačiau puiku nematyti niekur idealių patelių parado - tuo atžvilgiu jų moterims geriau). dar labiausiai patiko kuklios merginos uždengtais plaukais, išeinančios iš informatikos instituto.

dar - vyrų kavinė feze, kur trisdešimt diedų kontempliuoja vyriškąją tuštumą visą dieną. gerdami saldžią arbatą. patiko tas sekso ir alkoholio nebuvimo bei lengvų narkotikų suteikiamas saugumas. čia gali būti apsuktas - nes jei tave galima apsukti, vadinasi, esi to vertas - bet nebaisu. kaip, tarkim, gali būti nejauku gedimino prospekte.

local "jie" ir "global" mes. aš tai labai dažnai jaučiu turisto kompleksą. žiūrinčio ir siurbiančio "jų" autentiškumą, savitumą, nusistovėjusią tapatybę. labai laiku papuolė hakim bey skaitalas, kuriame rašė apie skirtumą tarp piligrimystės bei turizmo, apie tai, kad piligrimas siekia "palaiminimo" - kuris neišsemiamas bei begalinis, o turistas vartoja "skirtumą", kuris yra socialinis, kultūrinis, baigtinis. po turistų srauto iš ypatingos vietos nieko nelieka - tik vienodumas. dar verčiau kažkur tą tekstą, gal išplauks į internetą.

"animal rights" :)
maroke nėra tokios sąvokos. paskersti gyvuliukai kabo gatvėse, čia pat juos gali iškepti, kupranugariai tąso tiek, kiek pakelia su virvėmis žabtuose, viskas dar nepaslėpta po gatavo produkto etiketės uždanga ir matosi, kas iš kur ateina. kita vertus, mūsų paukštidėse ir kiaulidėse gyvūnams šūdinas visas gyvenimas - o aniems - tik pabaiga.

dar ryškiai įsiminiau bičiuką su šeima dykumoje, kurie palapinėse gyvena visą laiką, toliausiai nuvyksta į miestelį už 30 km, tačiau vakare jie sėdi ratu ir apie kažką pliurpia valandų valandas. kažko dar nesulaužę.

pati šalis gera. nepervažiuota didžiojo globalizacijos volo, ir nepanašu, kad greitai tai gausis. nėra užklijuotų šypsenų, nėra didžiųjų parduotuvių, daiktai - vis dar rankų darbo ir skirtingi. priešnuodis cinizmui.
ilgai negalėjau pribloginti iki galo, kad viskas pasibaigtų. norėčiau, kad būtų tęsinys.

neseniai girdėjau ir skaičiau, kad mieste esančius reklamos stendus agentūros privalo užpildyti socialine reklama, jeigu nėra komercinės užsakovų. vilniuje dar ne, bet, tarkim, stockholme ar kituose pažengusiuose miestuose mane nori imti epilepsija nuo nesibaigiančio reklaminių šviesų triukšmo. kaip, tarkim, myspace.com su ie. negali pabūti tykiai. būtinai reikia užšikti kiekvieną laisvą plotelį ir eterio sekundę.
tai dar būtų nieko :). tik nykiais dalykais užšika.
slapta tikėjausi, kad "garbės žodis" - socialinė reklama. būtų nieko. primintų puikią savoką. aišku, ne. "gera daryti gera" - koks tai šeimyninis plastikinių telenumirėlių paradas, o "rūpinkis savo reprodukcine sveikata" - word 95 dizaino triumfo kvintesencija. net tai praleidus, koks reklamos pranešimas? "gera patelė nedaro aborto"?

sėkmingai bičas pagavo jausmą. aš irgi jaučiu digitalinę muzikos tuštumą kartas nuo karto. ir mėgstu tą pauzę, kai reikia apverst kasetę.

The Proustian power of a piece of black vinyl, a beautiful sleeve, even a label name - Studio 1, Verve, Transatlantic, Imperial, Regal Zonophone, Postcard ('the sound of young Scotland') - can be intense and, at times, almost overwhelming. ... Can a downloaded album, floating free of its artwork, its context, its paraphernalia, ever contain that sort of mystery? Can a song bought from iTunes, and nestling somehow intangibly on your iPod, condemned by a whim to the cosmic meaninglessness of the 'Shuffle', ever carry the full weight of its own history? I think not. People need things."

Wear your heart on your sleeves, via city of sound

pastoviai praslysdama pro bbc feedus, užsiveisiau galvoj mintį. [kol kas mintį, o ne projektą, nes "projektas" man asocijuojasi su vadyba, ataskaitomis, motyvacijos mirtimi ir vilkinimu. me bad. kad ir projektas "fūzas" :)]
galvojau, kad norėčiau padaryt padarysiu _trečiojo_pasaulio_ naujienų puslapį. su žemėlapiais, nuorodomis, google maps ir pasikasimu po istoriją. man tai atrodo prasminga, nes dabar žiniasklaidoje viskas, kas vyksta už europos/amerikos ribų, pateikiama taip, - gaila, nebeturiu mažos gudrios knygutės, tai tiksliai pacituočiau - esą visos ten vykstančios nelaimės yra "kažkur toli" ir "mūsų neliečia", "jie" dėl visko kalti patys ir nieko nedaro, kad pasitaisytų, "mes" nieko negalime padaryti, "jie" atvyktų pas "mus", jei tik galėtų, geriau tegu neatvyksta, tegu lieka "ten" su savo cholera, badu ir etniniais konfliktais, "mes" geriau humanoje nupirksim skudurėlį ir taip paremsime "badaujančius afrikos vaikus".
10*10 naujienų rss feedų 100-o reikšminių žodžių sąrašas - irgi neblogas reality check, bet galvoju apie geografinį įžeminimą. ta prasme, ne paberti reportą iš nieko nesakančio vietovardžio, bet parodyti ant žemėlapio, kur ir kas ten darosi. kad "ten" priartėtų kažkaip tai, kad negalėtume sakyti "ten kažkur toli", kad labiau suvoktume, kad visi ant to paties burbulo gyvename. kad "chui.znajet.kur" virstų "kaip.tik.ten", jei leisit pavogt terminą.
šalutinė motyvacija - man įdomu vietos ir teritorijos.

hehe, gal tikrai? blogosnaujienos.lt dar laisvas :)

telega prasideda nuo to, kad susitvarkiau kambarį, apsižiūrėjau ir supratau, kad visas jo turinys - spinta, kėdė, dėžė nuo dujokaukių, daug veidrodžių, lova, stalas, bosinis kubas - yra arba padovanoti, arba vienaip ar kitaip sutręšti iš savininkų, kuriems jų nebereikia - žodžiu, gauti dovanų ekonomikos keliu.
telega tęsiasi, kadangi mic pragooglina frazę "dovanų ekonomika" - matyt, pirmą kartą lietuviškai ją panaudojo "išjungt viską" rašytojas beždžionka, o dabar jau apie tai rengiami seminarai.
be abejo, paskui seka dar daug teorijos.
wikipedia, kuri rašo, kaip kai kurios gyvenimo sritys funkcionuoja grynai dėl dovanų ekonomikos veikimo - organų donorystė (imti atlyginimą už padovanotą organą laikoma nusikaltimu), anoniminiai alkoholikai, ta pati wikipedia ir, be abejo, visas atvirojo kodo judėjimas. tiesą sakant, open source buvo dalykas, privertęs rimtus ekonomistus rimtai vartoti "dovanų ekonomikos" sąvoką ir gilintis į šį fenomeną - kodėl gi žmonės dirba, jei jiems už tai nemoka? kokie faktoriai verčia juos aukoti savo neįkainojamą laiką ir įgūdžius?
ta pati wikipedia rašo apie abipusį altruizmą - tai, kad kooperavimasis ir dalinimasis puikiai veikia tiek biologijoje, tiek visuomenėje - kol neatsiranda siurbėlių. jei užleidi mylimąjam "geresnę" lovos pusę, kitą kartą gauni paskutinę braškę iš dubens, ir tas dalinimasis malonus ir automatiškas, tačiau didesnėse žmonių grupėse bekompromisinis altruizmas nebūtinai veikia, nes atsiranda tokių, kurie suvalgo penkias paskutines braškes ir lūžta skersai lovos :)

ir štai esr esė apie tai, kad visa hakerių kultūra - tai ekonomikos, pagrįstos resursų trūkumu, pavertimas pertekliaus ekonomika - tokia, kurioje tavo statusą apibrėžia ne tai, ką turi, o tai, ką duodi. ai, pas mus irgi apie tai rašinėlių yra.

bet šiaip tai dovanų ekonomika visai nėra naujas išradimas. ja rėmėsi visa genčių struktūra dar akmens amžiuje. kažkas nudobdavo mamutą, visi pasidalindavo, kitą kartą kažkas kitas nudobdavo, etc, tie, kam geriausiai sekdavosi dobti mamutus, užsitarnaudavo statusą gentyje. yra teigiančių, kad žemdirbystės atsiradimas tapo hierarchijos ir netolygaus turto pasiskirstymo priežastimi.

o dabar yra krūvos judėjimų ir renginių, kurie teigia, jog resursų jau turime pakankamai, ir net per daug - kad griežtais mainais pagrįsta ekonominė sistema nėra pati efektyviausia, tvarkant išteklius.
freeganai, pavyzdžiui, nusprendė totaliai boikotuoti pervartojimu ir išnaudojimu pagrįstą kapitalizmą ir valgyti, ką susitrešia, vartoti ir išmesti kuo mažiau. freemarkets ir freeshops, kuriuose viskas yra dovanojama.
freecycle tinklas, kurio lietuviškoji dalis puikiai funkcionuoja ir man suveikė stalą, yra mailing listas, kuriame žmonės praneša apie jų turimus nereikalingus daiktus ar tai, ko jiems reikėtų.
tokios tūsovkės kaip Swap-O-Rama-Rama ar switch and bitch vakarėliai, kuriuose moterys atsikrato kaltės jausmo dėl drabužių pertekliaus. norėčiau tokį padaryt.

o pabaigai - straipsnis apie mistinį interneto ir pyragėlių ryšį.

kaip.tik.ten šiandien išplovė į paviršių porą skirtingų rašinėlių labai apie tą patį, tik vienas, nekvailai prasidėjęs, paskui priminė jurkevičiaus paskaitas apie vertybes.

radau visai neblogą eilėraštį:

lyg būčiau
didžiulės bangžuvės prarytas
tarsi žinočiau
kad nuo galvos šita žuvis jau pūva
ir tik viltis
kad žuvis atsirūgtų ir vienintelė mintis
pasiekusi pusiau suvirškintą, beužgęstančią
sąmonę būtų:
išvemk mane bangini
į tyrą vandenyną
kur žvaigždės virš galvos
kur gieda sirenos tolumoj
ties horizontu
kur gera ir švaru
tarsi po paskutinio karo

-- v.v. landsbergis

rytoj dirbti trumpiau:
- filmas apie pankroko atėjimą į islandiją
- mokslo festivalis apie šviesą geležinkelio stoties antrajame aukšte, kur visai gali būti gražu.

visada norėčiau sau priminti, kad kompiuteris - tai objektyvus ir racionalus daiktas, ir jeigu kažkas veikia chujovai - kalta ne sistema, kaltas tu pats. IT - ne kulinarija, nesėkmės cukrumi ir prieskoniais neišgelbėsi. Jei kažkas pūva, užtraukus papildomą mistikos, neaiškumo ir hardcodinimo sluoksnį, galų gale problemų patrigubėja. todėl, gavus projektą, kurio viduryje yra svetima ar sava šūdo krūva, geriau iš karto pabarstyti smėliuko ir palyginti kastuvėliu, negu tikėtis, kad greitai šokinėjant, jis neprilips prie kojyčių.
tai tiek.

ketvirtadienį kolegės generuojamame rašto darbe mačiau tokią sąvoką - "interneto karta", paskui pas pukomuko radau puikią istoriją apie protestus, dar šitą prisiminiau, ir dar prisiminiau, kaip nuvažiavus į kuldigą mus pasveikino laura.
dar vėliau prisiminiau istoriją apie zaksą bei piršlybas, ir bandau užčiuopti, kas labiausiai apibūdina tą jūsų/mūsų interneto kartą, kuri ieško nešvankių mistaipų fizikos moksliniuose darbuose ir garbina spagečių monstrą, lubų katę bei nematomą rausvą vienaragę. kokie tie interneto žmonės? protingi, švelniai infantilūs, nenorintys įsipareigoti, su labai išvystytu humoro jausmu? iškeitę prasmę į prikolą?

One guy in a full-on V outfit made an announcement in a very dull and proper fashion that none of us could hear properly. We were busy heckling him (anonymous has no problem with criticising anonymous), when he reaches the end of his speech and presses play on a boombox.

There were numerous demands for "CAKE!" - Shortly followed by much more enthusiastic cries of "THE CAKE IS A LIE!" ... Then someone came round with cakes, prompting happy exclamations that "THE CAKE IS REAL!"

matai, comrade, viskas šiek tiek sudėtingiau.
"jie", tie, kurie turi ipodus ir kitus baltus daiktus, nėra svetimi jie. šitie "jie" yra mūsų draugai ir bendražygiai, tai žmonės, su kuriais geriame kavą, statome pankroką ir miegame. aha, miegame, o miegodami atsibundame nuo sirenos staugimo, "o ne, negali būti, ne dabar, tik ne dabar, davaj ne, kodėl, ką daryti, už ką, čia juk ausiaus žadintuvas, hahaha, koks prikolas, miegokim, nusisuk".
visiškai sutinku, kad pasaulio pabaiga yra 'mūsų' kultūros aksioma. manau, kad eschatologinė konstanta kartu su nemirtingumo sąvoka atsirado iš karto, kai pirmas sentient mammal pamatė kito tokio pačio sentient mammal maitą ir suvokė, kad jei baigiasi maži dalykai, turi baigtis ir dideli, ir, omfg, viskas tikrai baigsis.
šita kultūrinė aksioma davė mums mitus apie ragnaroką, apokalipsės raitelius, atominę žiemą ir LHC.
puikiai suprantu, kad the end of the world as you want it yra poetinė metafora. netgi ne visada taip - tai dar ir būdas pasakyti "aina viskas nachuj".
ko gero, buvo negražu pažodžiui prisipisinėti prie poetinių kategorijų. poezija, kaip ir !verkšlenimas!, yra būdas tvarkytis su realybe.
bet tačiau! sakymas "aina viskas nx" pernelyg dažnai yra būdas pateisinti savo neveiklumą, fatališkumą ir susitaikymą su jau nulemta ateitimi.
gal tuomet geriau ryžtas, asmeninė revoliucija, ne gyvenimo, o gyvenimo būdo pabaiga, eskapizmas galų gale? turbūt tai yra hipiškas šūdas, bet pasaulio pabaigos laukimas beprasmiškas kitaip, nei kaip estetiškas literatūrinis tropas.

ai, pagalvojau, vistiek išsiplėsiu.

aš esu už tai, kad visus simbolius reikia bausti, kol jie nebeteks prasmės. uždraustas simbolis yra galingas, nešantis prasminį krūvį, baisus.
o nupizdrykintas iki beprasmybės simbolis, valkiojamas visur -- anarchija apskritime, lietuvos vėliava, bob marley snukelis, "fuck the system", ružavos širdys, A.C.A.B., linuxo pingvinai, 666, SxE, kaukolės nuo pernai pavasario -- nebereiškia nieko, jis nebepavojingas. aš sakau, nx visus simbolius, kurie vartojami kaip prekiniai ženklai, tikintis, kad jie užpildys tuštumą to dalyko, kuris jais reklamuojamas.
užrašęs "fuck the system" ant sienos ar ant našyvkės, tu tiesiog vartoji savo, kaip "sistemos priešo" įvaizdį ir, ko gero, myktum paklaustas, kas ta sistema ir kaip ją pisti. vadinamieji universalūs simboliai nėra idėjų nešėjai, jie yra būdas pasislėpti.

todėl man gaila, kad kažkokie tai simboliai dabar yra uždrausti ir sakralūs. aš esu už svastikų paišymą ant ne vietoje prisiparkavusių mašinų, už 666 barstymą ant skruzdėlyno, už kūjį ir pjautuvą ant manekenių skudurėlių.

istorija apie profesijų pavadinimus ir kas iš to išeina.
I’ve always avoided describing myself as an astronomer, because most people seem to think that involves star signs and horoscopes. Anyone can tell I’m not an astrologer anyway, because I’m not rich. Astrophysicist sounds more impressive, but perhaps a bit too scary. That’s why I settled on “Cosmologist”. Grandiose, but at the same time somehow cuddly.

a) neabejotinai blogosferoje yra rašiusių darbus su LaTeX. Gal turite kokį nors lietuviškos raštvedybos reikalavimus atitinkantį bibliografijos .sty failą ir šiaip gerų patarimų apie lietuvybę? Nebenoriu lįst į tą postfix ar kokią tai kebeknę.
b) kai mokslininkai piešia su paintu, tai ir cituoti daug smagiau.
c) ką tik, patikrinimo tikslais suvedus 1-2-1-2-3-bybys, programa parašė, kad negali subuildinti dokumento. hm.

pirmieji turkiški žodžiai, eilės tvarka. dabar jau žinau kur kas daugiau, bet tarkim:

şeftali - persikas
bir bira - vieną alaus
siktir git - eik nx
kedi - katė
kahve - kava
bardağı - stiklinė
sapık - izvraščiencas
ve - ir
bok - šūdas

nieko tokio, sesė mėnesį apsiėjo su keturiais žodžiais, iš kurių du buvo jaustukai. likes, kol kas. šilta svetingų žmonių šalis, nors juodumo irgi pilna.

mėgstu daryti nuotraukas su telefonu. prastos kokybės, purvinos akimirkos - panašiausia į tai, kas lieka atmintyje, šviesas, spalvas, išblukusį judesį. tyčia nesivežiau ir neieškojau fotoaparato, nes to, ką mato akis, puikus adaptyvus optinis aparatas, jis vistiek neatkuria, tik atriboja nuo tikrovės. nemėgstu fotografuoti dideliais aparatais, fotografuoti gražius ir tikrus dalykus yra tarsi per dažnai atidarinėti tą dėžutę su šriodingerio katinuku; lengvai galima pagadinti.
chujovos nuotraukos savęs nepaaiškina, jose nedalyvauja fotografuojančiojo draugės snukutis; jas reikia pateikti su pasakojimu, o jos vistiek išliks subjektyvios. turėsit tvert.

prieš atvažiuojant į pietus, man pasakojo, kad persikas - şeftali - yra geriausia, ko galima norėti. gana taip, nors čia norisi tūkstančių dalykų - kaštonų, saldumynų, ayrano, sūrio, rakijos, bet tik po trečio, o labiausiai - normalios kavos. persikai - kūdikio galvos dydžio ir saldūs.

naktinis gyvenimas kažkur centre. vėliau tą pačią naktį užsipisau ir parėjau namo, per valandą ant heito, nors šiaip visi sakė, kad negalima. kai atvažiuoji į šalį gyventi, o ne porai savaičių, atsiranda toks savininkiškumo jausmas - atsisakau mokėti pinigus taksi, atsisakau sėdėti namie, nesutinku ieškoti nykios kompanijos vien tam, kad išeičiau naktį į savo miestą.

pralindimas tarp turgaus ir mečetės, netoli didžiojo turgaus. ten yra kačių ir nargilių kavinė, o turguje yra, pavyzdžiui, mindaugo maksimos dydžio labirintas, kuriame yra tik juvelyriniai karoliukai. lentynų lentynos.

nelaksčiau tiek daug nuo tada, kai žiemą su lineliu buvome barselonoje. kadangi čia kalnuota, tai jaučiasi. užtat žinau, ką man nuo šiol primins mėgstamiausi berlyno rajonai bei kur stambule materializavosi markučiai. tiksliau, būtų markučiai, jei ne milžiniškas the bridge pašonėje.
dar eisiu pasižiūrėti elektrinių ir pažaisti su mygtukais.

šiandien, kai įsėdau į kreivą autobusą į kitą miesto galą, jo vairuotojas galinėje stotelėje mane nuvedė iki teisingo ir dar sutarė su šio vairuotoju, kad mane parvežtų nemokamai. dar traukinių stoty radau turkijos vyriausybės išleistą brašiurką turistams apie tai, kaip 1915 armėnų genocido nebuvo ir jums visiems meluoja. parašyta visiška engrish. daug čia dalykų, kurie nutylimi.

šiandien buvo laivų diena, plaukiojom iki princų salų. keltai čia yra toks pat normalus transportas, kaip ir autobusai, metro ar tramvajus, prieplaukų vien centro žemėlapyje mačiau gal trisdešimt. nežinau kodėl, bet man be galo patinka jų laivybos herbas:

toli marmuro jūroje nejudėdami laukia laivai; kaip žinia, viskas, kas plaukia į juodąją jūrą, plaukia pro stambulą. milžiniški, migloti, taip toli, kad tik kranai ir radarai matyti iš už horizonto.

kelte susipažinau su iraniete, kuri čia atvyko šventėms su jaunesnėmis seserimis. pasakojo, kaip mokėsi industrial management ir dirbo fabrike, bet užsipiso nuo to, kad ji buvo vienintelė moteris, kurios visi viršininkai buvo vyrai. paskui išvažiavo mokytis ekonomikos magistrantūroje į indiją - nes irane sunku įstoti, tačiau sakė, kad nepatinka, nešvaru, žmonės debilai - dėl vienos karvės sustabdo tūkstantinį eismą :) nenori tuoktis, nors jos šeima norėtų, nori važiuoti kažkur kitur ir mokytis doktorantūroje, jai patinka. Narges, toks jos vardas, pasakojo, kad per rinkimų perversmą nušovė ypač daug studentų iš inžinerijos universiteto, kur mokosi protingiausi. anot jos, protingiausi jauni žmonės žūva arba išvažiuoja, o valdžiai px, ji tik nori išsilaikyti.
kvietė atvažiuoti į iraną - sakė, Persepolis, kur žmonės gyvena 2.5 k metų, labai gražus. ne taip jau toli dabar, kai pagalvoju.

marjane satrapi persepolį, beje, eikit perskaitykit, ir būtinai.

dar knygyne mačiau e.t.a. hoffmanno knygą, tada nesusigaudžiau, kas ir kaip, o juk "aukso puodas ir kitos istorijos" buvo absoliučiai mėgstamiausia vaikystės knyga, na, gal po "mokslo ir visatos" ir pūkuotuko. po sekančios stipendijos.

draugai sako, kad kebabas, kuris kainuoja mažiau, nei tris liras (1ytl =1.7ltl), yra su arkliena. man tai kas, bet meniu restorane katinuką mačiau:

"pisi" šiaip reiškia "pussy cat", possibilities for extra strong engrish are endless here.

nusilaksčiau. šiandien, kai po penkių valandų plaukimo ėjau namo, pravažiavus sunkesnei mašinai šaligatvis banguodavo, kavos nėra, todėl banguoja iki šiol. tačiau kelionė - jei tai galima vadinti kelione - labai patinka akiračio praplėtimu. anksčiau apie turkiją žinojau tik tiek, kad ten yra {antalija | jogurtas | kurdai | kara blok}, dabar nors truputį vokiu, kokie vidurinieji ir artimieji rytai įvairūs, kiek visko ten vyksta ir vyko. mūsuose, be abejo, kalbama apie homogenišką islamo zoną net paviršutiniškai nepasigilinus. labai džiaugiuosi šito nusikračius. tūsiuko ir skirtumų šitam pasaulio krašte daug daugiau, nei europoje. saudo arabijoje man reikėtų vyro palydovo ir skaros, kad įvažiuočiau ar pereičiau gatvę.
visos skirtingos šalys. visos jos svajonių kryptys, nors Nakhchivanas, atmosferinių kalnų vieta, apie kurią nieko nežinojau, labiausiai. reikia tik trupučio pinigo, laiko ir drąsaus pakeleivio/ės, nors nebūtinai.

ar prinoko pas jus kaštonai? aš mūsiškių dar nevalgiau..

šio universiteto biblioteka yra dieviška. su saulėtais staliukais darbui, tiksliais katalogais, o geriausia -- tokiomis knygomis, kokių vu nemačiau, o jei ir matyčiau - jos būtų parakintos po stiklu.
čia knygos tiesiog šalia, galima vietoje sėsti ir skaityti, galima parsinešti namo. ir kokios knygos, kol kas užkliuvo:

- r. feynman - lectures on gravitation, kur jis pisteli puikų filosofinį repą apie schroedingerio katę.

- sunki kaip juodoji skylė (1300 puslapių) misner, thorne & wheeler - gravitation. ne tik man atrodo, kad tai titaniška užduotis ')

ir -- maža gender studies lentynėlė, kur užtaikiau ant fatima mernissi - the forgotten queens of islam. 1001-esque istorijų rinkinys, islamo kaip politikos įvadas, kontekstai, erdvės ir, kas labiausiai patiko -- etimologijos ir žodžiai, kurie islamo erdvei reiškia visai ką kita, nei mums. daugiamačiai ir neišverčiami:

o dar po visų skaitalų galvoju, kad kas nors galėtų parašyti knygą apie kitą praeitį, kurioje viduramžių islamo mokslas, kuris šiaip buvo neįtikėtinai toli pažengęs ir yra visai neįvertintas, nebūtų nusmukęs 12-13 amžiuje. kokios būtų jų abulafijos, kokie teleskopai (jei būtų -- jie astronomijoje tyčia nenaudojo lęšių), greitintuvai, visatos modeliai, matematikos ženklai, kur būtume dabar? ar būtų internetas (kažkur pamenu diskusiją apie hipotetinį sovietinį internetą), kas jame dėtųsi?
tema dieviška. labai nustebčiau, kad knygos dar nėra, visokios retro futures gi madoje, netgi toje madoje.

Come on in
on in
on in
Come on in
on in
on in

Come on in
on in
on in
Istanbul !
Istanbul !
Come on in
on in
on in
Come on in
on in
on in
Whoa whoa who-oh…
Come on in
on in
on in
Where you goin ?
To the city !
Where you goin ?
To the city !
Where you goin ?
Istanbul!

...visiškai kitaip klausosi, kai atvažiuoju iš rytų.

senas, klasikinis rašinėlis, kuriame jis ir sugalvojo tą žodį iš "m" raidės, bet viena vieta surezonavo. r. dawkinsas apie krikščionybės memų kompleksą:

Mutually suitable teeth, claws, guts, and sense organs evolved in carnivore gene pools, while a different stable set of characteristics emerged from herbivore gene pools. Has the god meme, say, become associated with any other particular memes, and does this association assist the survival of each of the participating memes ? Perhaps we could regard an organized church, with its architecture, rituals, laws, music, art, and written tradition, as a co-adapted set of mutually-assisting memes.

Memes and genes may often reinforce each other, but they sometimes come into opposition. For example, the habit of celibacy is presumably not inherited genetically. A gene for celibacy is doomed to failure in the gene pool, except under very special circumstances such as we find in the social insects. But still, a meme for celibacy can be successful in the meme pool. For example, suppose the success of a meme depends critically on how much time people spend in actively transmitting it to other people. Any time spent in doing other things than attempting to transmit the meme may be regarded as time wasted from the meme's point of view. The meme for celibacy is transmitted by priests to young boys who have not yet decided what they want to do with their lives. The medium of transmission is human influence of various kinds, the spoken and written word, personal example and so on. Suppose, for the sake of argument, it happened to be the case that marriage weakened the power of a priest to influence his flock, say because it occupied a large proportion of his time and attention. This has, indeed, been advanced as an official reason for the enforcement of celibacy among priests. If this were the case, it could follow that the meme for celibacy could have greater survival value than the meme for marriage. Of course, exactly the opposite would be true for a gene for celibacy. If a priest is a survival machine for memes, celibacy is a useful attribute to build into him. Celibacy is just a minor partner in a large complex of mutually-assisting religious memes.

geras būdas pasižiūrėti iš kitos pusės -- ne visada žmonės turi pavojingų/kvailų idėjų, kartais pavojingos idėjos turi patiklius žmones.

katė pasidaugino. šešis kartus, paskui du katinukai numirė, liko keturi. sako, vienas panašus į įtariamą tėvą -- apsidraskiusį, pasišiaušusį kaimo mušeiką, gana šlykštų, kiti dar turi šansų papilkėti. katė tikrai zjb, net jei išaugs ne tokie dailūs, tikrai bus kultūringi ir gerai išauklėti katinukai. gal kas norėsit?

iš bačkutės

gavosi krūva judrių ir užsispyrusių stuburinių:

jaučiausi kaip keturiolikametės vaikų senelė, nes ji pati ką tik buvo visai maža, bet ką padarysi, vistiek visi esame žinduoliai ir pistis gyvuliukams smagu.

jeigu šį sakinį būtų rašiusi katė, tai jfafhajdshg'l;;ascxvi

buvau universitete. išsiaiškinau, kad mano bendrosios reliatyvumo teorijos dėstytojas tiki horoskopais.

stambulas po sirijos yra skandinaviškai ramus, brangus ir vėsokas metropolis, kur niekas antrą kartą į mane net nedirsteli.
paskutinės dienos -- vaikštau gatvėmis, plaukioju laivais, atsisveikinu, žmonės, vietos. stambulas -- miestas, verčiantis jaustis laiminga dėl neaiškių priežasčių.

šitas deathmarchas dosnus geromis citatomis, bet viena vizualinė citata yra išties puiki:

kaip sakoma, "nothing is so crazy-ass that you couldn’t find a peer-reviewed paper to justify it if you looked hard enough". žinau, kad 50% paklaidos astrofizikoje -- tai normalu ir kasdieniška, straipsnis šiaip geras, cituojamas ir nekvailas, tačiau primena šitą, ir gana.

vasarą skaičiau the city & the city, labai taikli ir graži knyga.

A common form of establishment, for much of Besźel’s history, had been the DöplirCaffé: one Muslim and one Jewish coffeehouse, rented side by side, each with its own counter and kitchen, halal and kosher, sharing a single name, sign, and sprawl of tables, the dividing wall removed. Mixed groups would come, greet the two proprietors, sit together, separating on communitarian lines only long enough to order their permitted food from the relevant side, or ostentatiously from either and both in the case of freethinkers. Whether the DöplirCaffé was one establishment or two depended on who was asking: to a property tax collector, it was always one.

šiandien, bežiūrėdama, kaip reikės važinėti, radau tokį:

Friedrichstraße station, though served by western lines and located in East Berlin territory, was not a Geisterbahnhof. Instead, it served as a transfer point between U6 and several S-Bahn lines. Western passengers could walk from one platform to another without ever leaving the station or needing to show papers, much like air travellers changing planes at an international airport. Westerners with appropriate papers (visas) could also enter East Berlin here.

Another oddity was Wollankstraße station. Like Bornholmer Straße, it was an S-Bahn stop served by West Berlin trains but located on East Berlin territory just behind the border. However, Wollankstraße was in use and accessible for West Berliners, as one of its exits was open to a West Berlin street; this exit was exactly on the border line, a warning sign next to it informing passengers about the situation. Its other exits towards East Berlin streets were locked.

kažkurį nervingą rytą ėjau nuo grąžtų iki kontoros į svarbų pokalbį.
šalia krasnūchos rimi stovi balta lapais apipaišyta būdelė su užrašu 'ekotaškas' ar kažkaip panašiai. o prie būdelės dumpsterinius pusryčius valgo ir pletkais dalinasi tikrieji vilniaus sanitarai. kontrastas tarp sterilios sveikų spalvų 'rūšiuok, taupyk, perdirbk' ekopropagandos ir žmonių, kurie atsakingi už didžiąją dalį perdirbamų miesto skardinių, butelių, akumuliatorių, metalo etc.

paskui pirkau talonėlį. prieš mane kavos pirko trūkčiojantis nuo nervų geziukas, kuris sakė 'nx, kas čia per miestas, nuo šešių kavos ieškau'. pasiėmė puodelį ir nuoširdžiai padėkojo pardavėjai: 'BLIAT', AČIŪ'. žiūrėjom viena į kitą ir krizenom.

labiausiai cyberpunk skaitalas pastaruoju metu:

In April 2009 it was reported from Saudi Arabia that rumors that Singer sewing machines contained "red mercury" had caused the prices of such machines to massively increase in the Kingdom, with some paying up to SR 200,000 for a single machine which could previously have been bought for SR 200. Believers in the rumor claimed that the presence of red mercury in the sewing machines' needles could be detected using a mobile telephone; if the line cut off when the telephone was placed near to the needle, this supposedly proved that the substance was present.

išėjau su šūdkave į lauką 'parūkyti', tiksliau, pažiūrėti į kažką tolimesnio, nei ekranas. lauke už penkiasdešimt metrų -- dideli senųjų teleskopų kupolai.

galvojau apie tai, kaip frazė 'būti zonoje' man ir daugumai tėvynės reiškia visiškai skirtingus dalykus. kaip ir 'deathmarchas', turbūt.

programavimas yra puikus užsiėmimas jau vien dėl to, kad leidžia padaryti įžvalgų apie savo smegenų funkcionavimą. norint rasti sprendimą sunkiai užduočiai, reikia kuo dažniau eiti myžčioti, ir panašiai.

[sėdėjau jeruzalėj ant stogų, valgiau granatą, žiūrėjau į saulėlydį ant to pripliusavimo kalno, atėjo katė, atsitūpė man ant kelių ir užmigo.]

žalios neoninės šviesos islamo infrastruktūrai turbūt yra antras geriausias dalykas po garsiakalbių. įdomu, kada pradės kabinti led'ų juosteles.

krūva įvairių bažnyčių pusantro šimto metų negali susitarti, kaip patraukti kopėčias nuo vaizdo,

bet klozetas tame pačiame komplekse visai tinka prie bažnytinių rykų. 'labai juokinga'.

labai keista vieta, taip gliučino gal tik amerikoj. pati šalis, kiek jos kol kas mačiau -- kažkas tarp nostalgiško sovietinio kurorto, ispanijos ir jav karinės bazės.

ta siauresnė raudų sienos dalis, palei stroikę -- moterims.

jeruzalės senamiestis mažiukas, bet intensyvus. armėnai užsiparino per genocidą ir užsidarė į getą su ir dabar aukštinamomis sienomis. ne per 1920-ųjų genocidą, bet tą, kai kryžiuočiai išskerdė visus neatsirinkinėdami.

žydų kvartąlą 1948'ais nurazino jordanas, tad jis sterilus ir nesvetingas. jame gyvena apie 2k žmonių, armėnų -- 2k, krikščionių -- 5k, musulmonų -- 23k arba 35k, kaip sakė taksistas. tas tai gyvas, su piratinių dvd kioskeliais ir humuso zabegalovkėmis.

dar čia yra kalnas, pavadinimu 'slėnis'.

pagaliau trinuosi lauk iš feisbuko. vėlai, bet prikupėjo. faina galėti lengvai pasiekti bičiulius ir žiūrėti, kas ką veikia, dar ir instant gratification faina, bet tas fainumas primena jausmą apsimyžus: kaip ir šilta bei sava, tačiau atšąla, pradeda smirdėti ir lipti per arti kūno.

kadangi trintis lauk -- tai ištrint viską, perkeliu čia vieną išsikerojusį savo komentarą po atsisveikinimo įrašu. paredaguota bei pridėta linkų, blaivai visgi rišliau rašosi.

iš esmės tai atsakymas į "jei nieko blogo nedarai, nėra ką slėpti", "kompanijoms reikia iš kažko gyventi, tu jiems kuri ir atiduodi turinį mainais už nemokamas paslaugas", "privatumas internete yra iliuzija/internetas yra vieša erdvė". visiškai nieko gudraus, bet gal kam užklius.

labai tiksliai, h., išsireiškei, kaip tik tokios yra šitos kulto eigenvietos.

patvirtina daugybės girtų diskusijų blevyzgas apie religijų atsiradimą iš narkotikų. kai viskas sustiklėję šimtmečius ir palikti tik formalumai, be neutraliai gudrių interpretacijų, be žmogiško faktoriaus, apeigos atrodo kaip koks voodoo seminaras: pasmilkyt, persirengt, kažką padegint prieš turistų ipad'ų ekranus. bet čia jau mušu parkritusį arklį, geriau pažiūrėkit į įrankių ir cvekų tašę pirmame plane:

šia proga dar viena astrofizikos virtuvės istorija, iš m. krumholzo [kuris šiaip yra zjb gudrus ir prie bajerio mokslininkas, mokantis kalinius matematikos] paskaitos apie žvaigždžių ir aplinkinės terpės sąveiką:

--- labai didelę teorinės fizikos dalį, kuria naudojamės aprašydami supernovų sprogimus, sukūrė atominių bombų kūrėjai ir išslaptino tik pastaraisiais dešimtmečiais. naudodami atskirai sugalvotą sprendimą, nusakantį, kaip vystosi sprogimas vienalytėje terpėje, tayloras iš amerikos ir sedovas iš ssrs suskaičiavo sprogimo energiją iš 'the times' publikuotų snapshotų su timestampais. tarnybos, žinoma, pasiuto, nes tai buvo baisinė paslaptis.

strosso accelerando yra puiki puiki knyga. pirmą kartą skaičiau prieš kokius septynis metus iš ekrano ir labai greitai, paskui netyčia nusipirkau vokišką versiją ir padėjau po lentyna, neseniai pamačiau, kaip bičiuliai parsinešė iš rūkomo knygyno, užsinorėjau, suskaičiau per savaitę traukiniuos. einu pirkt 'glasshouse' ir kitų.

kitaip, nei skaitant 'quantum thief' (irgi gera knyga, tik autorius yra fizikas teoretikas ir daug teksto atrodė kaip tyras technobabble), labai patiko mokslinė 'mokslinės fantastikos' dalis. keletas aspekčiukų iš profesinės pusės.

p.20:
The latest figures say something like seventy percent of the baryonic mass (1) of the M31(2) galaxy was in computronium, two-point-nine million years ago, when the photons we're seeing now set out.
(1) viskas, kas nėra tamsioji medžiaga: žvaigždės, dujos, planetos, mes.
(2) andromeda, mūsų sosiedka

p. 369, t.p. p.22:
"We've known for most of a century that there's something flaky going on out there, out past the Böotes void – there are a couple of galactic superclusters, around which there's something flaky about the cosmic background anisotropy (3). Most computational processes generate entropy as a by-product, and it looks like something is dumping waste heat into the area from all the galaxies in the region, very evenly spread in a way that mirrors the metal distribution in those galaxies (4), except at the very cores. <..> It looks like they're doing something purposeful and coordinated, something vast – a timing channel attack on the virtual machine that's running the universe (5), perhaps, or an embedded simulation of an entirely different universe. Up or down, is it turtles all the way (6), or is there something out there that's more real than we are?

(3) neseniai teko iš gana pirmų lūpų išgirsti paskutines naujienas apie nelygumus kosminiame mikrobangų fone, kurie yra labai sudėtinga įvairių triukšmų/objektų/fizikinių procesų įspaudai. Ten tikrai yra keistų ir šiandien nepaaiškinamų dalykų.
(4) astrofizikai 'metalais' vadina viską, kas nėra vandenilis ir helis, kažkodėl, 'historical reasons'. paprastai galaktikose daugiausiai sunkesnių už He elementų, kurie iš esmės susidaro žvaigždžių evoliucijos metu, būna arčiau centro.
(5) kaip tik prieš tai traukiniuose skaičiau schneierio 'secrets and lies', surezonavo šitas sakinys. 'timing channel attack' yra juodos dėžės baksnojimas žiūrint, kaip greit ji į ką reaguoja. šiuo atveju skaičiavimus atliekanti mašina -- pats erdvėlaikis.
(6) pamenu straipsnį apie eksperimentinius būdus išsiaiškinti, ar negyvenam simuliacijoje.

p.87:
A huge, framed rendering hangs over the back of his threadbare office chair: the collapsing cosmos of the End Times, galactic clusters rotten with the Dyson spheres of the eschaton falling toward the big crunch. Saint Tipler (7) the Astrophysicist beams down from above with avuncular approval, a ring of quasars forming a halo around his head. Posters proclaim the new Gospel: COSMOLOGY IS BETTER THAN GUESSWORK, and LIVE FOREVER WITHIN MY LIGHT CONE (8). "

(7) Tipleris yra vienas iš to pseudoteologinio briedo apie antropinį principą ir protingos gyvybės kaip visatos egzistavimo pateisinimo autorių.

(8) Šviesos kūgis -- reliatyvumo teorijų sąvoka, aprašanti mūsų erdvėlaikio priežastingumo struktūrą. Žiūrėdami į įvykio šviesos kūgį, galime nustatyti, kurie įvykiai gali būti sujungti keturmatėmis trajektorijomis, lėtesnėmis už šviesos greitį, kurie gali apsikeisti tik šviesos signalais (nes šviesa -- pats greičiausias dalykas Visatoje), o kurie įvykiai niekada negalės apsikeisti informacija, vienas kito įtakoti ar tiesiog sužinoti apie vieni kitus (jie yra vienas kito 'absoliučiai kitur').

daugiau neatsimenu. gal kas gali papasakoti, kas yra
a) Turingo orakulas
b) kaip ten visgi išsisprendė tas reikalas su kačių kaukolėm?

portugalija -- puiki šalis. viskas kažkaip lengva ir nesudėtinga. miestas ne iš plastiko, o iš akmens ir stiklo, panašu į rural ispaniją, bet su mažiau įtampos. gal vandenynas, gal lietūs. tol, kol miesto senamiesty pardavinėja įrankius ir elektros įrangą, tol viskas su juo gerai.

dar ten yra vandenynas ir jūreiviškos byčkos rūsiai, knygyną pasilikau kitam kartui.

geriausia cat position mieste yra čia. žiūrėt, kaip iš lėto įsižiebia šviesos.

kažkada world_against_me parodė vieną iš tų vaikų svajonių: dešimties metų berniuką iš pasienio vilniaus rajone, kurio svajonė -- ne smartfonas ar kompiuteris, o teleskopas. man surezonavo, internetas susimetė.

šiaip istorija sudėtingesnė -- teleskopas, kurį nupirkau pirma, užstrigo pakeliui, jam dar būtų reikėję keisti krumpliastiebį ir rasti štatyvą. bet netyčia su mindiaku ir o ne! nuėjome į turkų sendaiktyną prie namų, visai kitu reikalu, ir po lietum radom Bresser 114 mm reflektorių.

pardavėjas akivaizdžiai nevokė, kas tai, sakė, 'žiūronas', 'šimtas penkiasdešimt', neužilgo sulygom už 85e. dar ebėjuj nupirkau Meade okuliarą už 25e, stebėtojo vadovą (kuris tikrai fainas, norėsiu ir sau tokio), 'mokslą ir visatą' iš sena.lt už gal keturis litus.

mic padarė opensourcinį trackinimo motoriuką teleskopui, kuris suka teleskopą ta pačia kryptimi, kaip sukasi Žemė, todėl objektai nepabėga iš regos lauko. ioch, o ne! ir augustė padėjo jį išardyti, išmaudyti veidrodžius ir vėl sukolimuoti, kas man buvo gana nejauku.

išbandyti buvo fucking magic, nes niekad nesu nieko rimčiau dariusi su mėgėjišku teleskopu. paprastai viskas valdoma kompiuteriu ir automatizuota bei medijuota iki duomenų, koordinačių ir pikselių lygio. o šitai -- tai tiesioginė, nesumeluota patirtis, 'nesimato', tada gainiotis jį per visą tamsų dangų, o tada kažkaip susivokiam, ir štai -- Jupiteris ir trys jo palydovai, Plejadės, Oriono ūkas, tada paryčiais pateka Mėnulis, ir žiūriu į jį pro tekilos lešį. artimasis kosmosas -- zjb.

vieną tarpušventinės nakties pirmadienį važiavom atiduoti. važiuojant e28, rusija prasideda iškart už liepkalnio -- fūristų nušiktos pakelės ir aišku karalius jazas visur. susirandam malonią merginą iš seniūnijos, susirenkam teleskopą, einam dovanoti į tokį sovietinį kaimo daugiabutuką, laiptinėje nėra elektros, kaip suprantu -- pastoviai. buto interjeras toks, kaip supuvusios skylės, tik iš skurdo -- nedažytos lubos, sienos apklijuotos kažkuo. vaikas gyvena su senele, nes motinai apribotos teisės. daug čia nelabai noriu pasakoti, atrodė gana išsigandęs ir susimėtęs, daug nepažįstamų, gal šiaip neaišku, kaip čia elgtis. sakė, mėgstamiausia planeta -- marsas.

papasakojom šiek tiek apie naudojimąsį ir išvažiavom. tikiuosi, kad jam kažkaip pramuš. stengiuosi palaikyt ryšį, žiūrėsim, kaip jam seksis. galvojam kada nuvažiuot vasarą kartu pažiūrėti, gal nusivežt į planetariumą ar observatoriją.

šilčiausi jausmai bet kokia tvarka: world_against_me, mic, ktb bei ve, augustui, Diodui, EV, nėra-nereikia, Akfak, Vadimui D., ioch, augustei, o ne!, lialiai, Giedriui, nežinomiems geradariams ')