opit

- traukiniai valdo vienareikšmiškai. tiek jie patys, tiek stotys. milano, didžiulė, iš trijų metalinių angų skirtingo dydžio traukiniams. frankfurto, į kurią atvažiuoji kelių šimtų metrų
pločio bėgių aikšte, o pati stotis - vertikali geležinė šventykla didžiąjam motorui (iškart iš jos išėjus - šviečiantys dangoraižiai su
visokiais europos bankais, ten tai sterilios šventovės didžiąjam pinigui). uostai taip pat, nepamiršiu kranų italijoje saulei leidžiantis arba vaizdo, kaip graikijoj vienu metu švartuojasi trys
didžiuliai laivai.

- jei italija kol kas - nemalonių siurprizų šalis, tai graikija - malonių netikėtumų. jau kelte, kai budintysis nuoširdžiai nesupranta klausimo "ar saugu čia palikti daiktus".
labai patiko tas toks nerašytas susitarimas vienas kito neapipisinėti, nes taip visiems geriau, apramina, kai kas nors aiškina apie plėšikišką žmogaus prigimtį ir privačią nuosavybę kaip šventą daiktą. jei
vokietijoj ar austrijoj dėl saugumo neįsitempiau, nes jie, tie kiti, visi po vieną ir vienas kitą stebi, tai graikijoj tiesiog esi inherently saugi, todėl, kad aplink nėra nei minties padaryti ką nors bloga, nei nuo to sulaikančių suvaržymų.
be abejo, čia tik tuo vienu aspektu, šiurpokas momentas buvo atėnų turguje, kur sukasi tūkstančių metų senumo komercija, kuri pirmyn varo visą tą kraštą. ne
dabartinė pelno dėl pelno logika, bet tokia žmogiška, mainų ir sąlyčio komercija. ir jie turi tą įdirbį, tuos būdus į tinklą įsivilioti kiekvieną, užmezgusį bet kokį akių kontaktą. netgi iš sportinio intereso, tiesiog, kad leidiesi.
išvis man jie pasirodė tokia gudročių tauta, kaip sakė sukdamas vietinis bičelis, "jei valdžia leidžia tokius įstatymus, kuriuos galima apeiti, tai jie nusipelno laužymo".

- atėnus jaučiu prabraukus pačiu pačiu paviršiumi. ne tik todėl, kad tik vieną dieną ir pusę nakties, dabar tokie antraščių laikai, kad retai sau leidi daugiau, bet tiesiog dėl miesto dydžio. labai pasijunta, kai esi viena, kai nėra saugančių ir filtruojančių
aplinkinių. visas miestas - didžiulis centras, didžiulis senamiestis, atsimenu momentą, kaip sėdžiu ant to akropolio kalno, temsta, aš ir trys švieži apelsinai čia, o po mano kojomis, prieš mane - dešimties vilnių dydžio metropolis, toks gyvas, toks nenustovintis, ir toks netelpantis tarp
savo griuvėsių, kuriuos dar reikia saugoti. toks amžinas eismo kamštis, visą laiką signalizuojantis ir besivadovaujantis ad hoc eismo taisyklėmis - bičelis traukinyje pasakojo, kad viešasis transportas ten atsirado tik prieš olimpiadą, o prieš tai buvo visiškas šūdas.

- ak, ir be abejo, pirmasis motyvas, ko aš ten važiavau - saulė/pietūs/vasara. euforija, kai pakeli galvą, o viršuj mėlyname danguje - apelsinai, kuriuos galima skinti ištiesus ranką. švytinti jūra tesalonikuose. voliotis ant suoliuko be striukės, be megztinio, per vadinamąją jų žiemą, murkti ir markstytis.
ten net saulė kitokia - neįmanoma net pažvelgti į tą dangaus pusę. bei tas gaidiškas jausmas, atsibudus serbijoje ir pamačius sniego užuominas. kai supranti, kad geriau nebus tris mėnesius, kita vertus, suvoki, kad bet kokia žiema - tai toks sąlygiškas ir vietinės reikšmės procesas.

- sienos ir muitinės. nepaisant to, kad šveicarijoje žadino ir tikrino gal tris kartus, vokietijoje laikė baltąja verge, o balkanuose išvis neatpažino paso,
kaip netolygiai paskirstyta ta judėjimo laisvė, kaip sklandžiai aš einu per sienas, kurios neįveikiamos kitiems, su savo es pasu, ir jų net nepastebiu. išvis, sienos ir kontrolė labai jutosi šįsyk, galop net miegodama pajusdavau, kaip kontrolierius gretimoje kupė žymi bilietą,
bei policininkų žingsnius koridoriuje.

- kažkaip nusiminiau, pervažiavus serbiją ir makedoniją. vienkiemių, apleistų laukų, prieblandos kraštas, mordoras ir no future. šiukšlės palei geležinkelį, negyvas šuo, šalia nudaužtas klozetas, tokia neviltis visur,
ir efektyviai esi niekas, kurį galima kelti iš miego septynis kartus, versti rašyti deklaracijas, paimti pasą ir paskui varyti į policijos stotį atsiimti.

- nusiminiau ir west europoj. dar kartą, eilinį jau, bet tikiu ir tikiuosi, kad tai ne mūsų ateitis. austrija, šveicarija, vokietija, labai alienating. ne tik tada, kai esi be pinigo, bet šiaip, dėl saugumo ir privatumo išnyko daug bendražmogiško subuvimo, ir matosi, kad patiems jiems dėl to skauda. šiaip, nejaučiu tose šalyse pagarbos savo sveikam protui - labai paranojiška aplinka su daugybe idiotiškų draudimų bei persergėjimų.

- kas patiko koncepciškai? patiko, kad važiavau viena, patiko, kad pirmą kartą, patiko, bet kurį laiką taip nebedarysiu. kai esi vienas, tai keliauji iš tikrųjų, į šalį, į svetimus jos žmones, o ne į sukeleivius. tuo pačiu metu labai aštriai visa tai įvoki, ir neturi to draugelių/rutinos/trajektorijos kiauto,
labai apnuogintais nervais jauti realybę. labai galingas pojūtis, kad artimiausias žmogus, kuriam nesi px, yra už poros k km..įgalinantis ir mobilizuojantis.
išvis gerai ta atsakomybė už save, kai išsiplėši iš konteksto ir gali save įtvirtinti iš naujo. jautiesi nesipriešinanti aplinkai, kuri smaugia ir reikalauja, o galinti mesti jai iššūkį, išsilaikyti, prasmukti. norėčiau šito nepamiršt, pojūčio, kad gali beveik bet ką, kad gali daugiau, nei bet kada tikėjaisi. slaptas, nelegalus nuotykio džiaugsmas, kai eini tranzuot per pūgą lenkijos vidury, tai ne ta kasdienė savęs vadyba čia.

- labai nekenčiu masinės kultūros, kuri nuvalkiojo daug ką, ką mačiau, ir pavertė tai banalia imitacija. koks popsas atrodo akropolis, kai naktį einant išlenda gatvelės gale (nu, o ką - juk tai tiesiog gražūs griuvėsiai, bet matai nebe gražius griuvėsius, o pop ikoną). gaila. arba visi tie graikų pastatai ir šventyklos, į kurias žiūri ir galvoji "labai panašu į visas matytas imitacijas, praktiškai tas pats". norėčiau neleisti teršti to, kas mano arba mūsų, ir turėti tai nesudrumsta ir nesubanalinta, bet cinizmas ne visada leidžia.

dar visokios nuotrupos ir momentai:

- ko gero, pati žostkiausia akimirka - kai naktį einu per milžinišką atėnų mėsos turgų. mėsgaliai ant grindų, ant kablių, po kojomis, vitrinose, žalios mėsos kvapas visur, ir daug seksualiai priekabiaujančių vyrų baltais kruvinais chalatais su kapoklėmis rankose. siurrealiai.

- visiškai išjungė makedonijos muitininkė, kuri ramiai suvalgė du ant staliuko gulėjusius mano sausainius. mandagiai, pasiprašiusi, ir mielai visus atiduočiau, bet toks šarkiškas elgesio modelis. dabar galvoju, kad arba toks, kur "radai darbe - pasiimk", arba kaip tik betarpiškas priėjimas, kai norisi.

- paskutinis akordas - bialystoke sutranzuotas diedas. gal mano tranzavimo karma tokia, kad vis užsiraunu ant pamokslininkų/sektantų/pranašų, bet šitas baisiai. penkios valandos nesustojamos telegos apie šeštąją žmonių rasę/reinkarnaciją/auros matymą/vibracijas/kosminį atminties banką/heleną blavatską/rerichus/informacinį lauką/genetiškai modifikuotus produktus/karmos gerinimą/per atstumą pagydytas kepenis/telepatiją/visus atsakymus į visus klausimus/astralinį kūną/hitlerio kosmologiją/atlantidą ir lemūriją etc. rusiškai, su tuo ukrainietišku atvirumu ir nepakartojamu akcentu. kai jis mėgino man pasiųsti energetinį pingą, teko sakyti, kad nuraudau :)

- jaukūs kabakai bei prietelių namai berlyne. vėl ten gera save numesti, šunys/kokteiliai/turkai/šaldytuvas alaus.

- dar kartą supratau, kokia prabanga yra turėti mažai daiktų. nepavyksta panaudoti daugiau, nei 70% pasiimto chlamo. dešimčiai dienų užtenka vienos drabužių pamainos, rankšluostis svarbus tik kaip simbolinis gestas, ir t. t., ir reikia laikytis arba fašistiškos tvarkos, arba fašistiško minimalizmo.

- baltas tiltas patras mieste, per mėlyną sąsiaurį.

- graikijoj visas naktinis gyvenimas prasideda nuo pirmos nakties, taigi kažkokia leftist cafe ("look, all hairy people come here"), mėnulio spalvos ouzu, graikiški merginų profiliai, lėkimas nesveiku greičiu gatvelėmis pagal kažkokį air albumą.

- makedonijos pasieniečiai, draugiškai prisėdę ant mano sėdynės krašto ir kalbinantys.

- kai nesamoningai švilpauju, o kažkas iš minios pabaigia melodiją.

- graikiški vietovardžiai - raidės, pažįstamos iš formulių. atrodo kaip ilgos sandaugos.

- per dieną - nuo belgrado iki ciuricho. labai pjūvis, labai staigus statuso pasikeitimas.

norėčiau, kad šitai nepasimestų tarp organaizerio langelių šitam nekorintietiškame klimate. norėčiau neišbarstyt.