tumblr series of tubes:

>>

« iš fizikų gyvenimo | Main | apie herojų »

Septiembre 11, 2004

apie atsičiūchinimą

o dar šiandien buvau bažnyčioj atlikt lokalinių socialinių priedermių.
galvojau, kad ten visiškas grūzas ir prievarta, bet pasirodo, kad jie normaliai atsitempinėja ir vėžinasi nuo visų apeigų ir ritualų ir muzikos. išeina tokie patenkinti ir nuskaidrėję, išskyrus vieną dieduką, kuris visaip bandė nusikrapštyti prie gomurio prilipusį vaflį, tik diskretiškai to padaryt nesigavo :)
ką norėjau pasakyt - tai kad px, ką išpažįsti, logosą, krišną, unixą ar pankroką, apeigos skiriasi forma, o poreikiai tie patys. o palinkėjimas ramybės iš tikrųjų priot.
...nors - visų konfesijų išpažinėjams, imho, dabar geriausia atsitempinėt miške, kur nekankina jokios kančios, auga grybai baravykai ir lakioja taškuotos paukštės (s)tetervos..

Posted by kpmg at Septiembre 11, 2004 5:22 PM kaip.tik.ten

Comments

"nusikrapštyti prie gomurio prilipusį vaflį"
;))))))

Posted by: vaflius inc. at Septiembre 11, 2004 6:22 PM

kokioj baznej buvai? smalsu..

Posted by: kirvarpa at Septiembre 11, 2004 8:01 PM

visais laikais geriausia buvo miske, ir religija geriausia pagonybe. vienareiksmiskai

Posted by: o ne! at Septiembre 12, 2004 2:17 PM

o gal meskime nx visus religinius singliariumus ir palikime sau tiesiog tikėjimą:)

Posted by: Loading at Septiembre 12, 2004 3:24 PM

a jo, tiksliai, ramybės palinkėjimas tikrai vienintelis dvelkiantis šiluma ir žmogiškumu elementas katalikybėje. visa kita - ZAPARAS

Posted by: mic at Septiembre 14, 2004 2:38 PM