opit: maroko murr

tumblr series of tubes:

Enero 4, 2007

maroko murr

Įstabi kelionė. pakankamai toli, pakankamai ilgai, pakankamai giliai, pakankamai kitaip, bei pakankamai laiku. pakankamai į vietą, nes arabiškas pasaulis - jis arti ir šiais globaliais laikais vis artėja. labai gerai pamatyti ne per tv, o bent kiek "iš vidaus" - arba bent prigludus prie šono. labai laiku, nes grįžus matau žieminį didžiosios lokės pėdsaką žmonių veiduose. trumpų dienų, reklaminės isterijos ir vienas kitų nematymo dėmę. labai visaip - dviračiu, lėktuvu, laivu, autobusais, grand taxi - old school mersedesu, kurio priekyje neaišku, kaip, reikia sutilpti tryse, kupranugariais, daug daug kilometrų kojomis.

- įstabi išleistuvė bei pankrokas iki penkių ryto, nesudėti daiktai, "kur mano pasas?", išblaivinanti repeticija. paskui galiu pasakoti tik tiek, kad kolega išdykauja su moteriškomis odinėmis pirštinėmis ir pasu. dar paskui - bulvės prie aerouosto ir skridimo jausmas - būti virš jų visų, nieko neprivalančiais ir iškirptais iš laiko.
- mes turim tokią teoriją, kad kiekvienoje kelionėje reikia pervažiuoti lenkiją. šios kelionės lenkija - naktis frankfurto oro uoste ant grindų, bei oro uostų ultraparanoja. pastovūs pranešimai apie fucking war going on ir new regulations ir do not leave your luggage unattended, ir iš manęs atima dantų pastą.
- ispanija, adomėlio gaivalo faktorius, ir mes dešimt kilometrų einame palei autostradą. pirmojo apelsino euforija. paskui - laivas, labai gerai tas vandens perplaukimas į atostogą.
- anoj pusėj - žostkai kitaip. taksistas, vairuojantis prieš eismą, siaučiantys vaikai, stotys, kuriose informacijos, ženklų ir aiškumo nėra, tačiau yra daugybė besirūpinančių, kurie sklandžiai suroutina mus žioplus iki reikiamos vietos.
- reikiama vieta - tai chefchaoenas, mėlynų namų miestas. mus pasigauna pasakų diedas ahmedas, įvedęs į pasakišką senamiestį, kuriame - seniai juodais gobtuvais iš arabiškų sapnų, saldi mėtų arbata bei austų žibintų krautuvės. vėleliau tą vakarą jis išgeria pusę butelio rusiškos degtinės, paskutinį džointą suka gal pusę valandos, pasakodamas kažką apie nojų neįmanomu kalbų mišiniu.
- tas pirmasis rytas, pats geriausias. staigus vietos suvokimas, asiliukas, vežantis dujas pro langą. pasirodo, chefchaoene atsidūrėm tuo pačiu metu, kaip ir naujasis maroko karalius, taigi pamatom įstabų paradą.
- mano sentimentai tranzui mus nuveda į hotel goa, kurį prilaiko sena hiparikų laikų šveicarė. hendrixo ir ganešos paveikslai ant sienų, puikus apelsinų rytas ant stogo ir grojimas vienastygiu instrumentu.
- lipam į sugriautą mečetę aukštai ant kalno.
- paskui ilga kelionė autobusu, bei "blia!" iš ryto. 800 km į pietus, ir viskas labai kitaip, palmės ir pusdykumė - kurią žmonės atkakliai įkalbinėja būti derlinga. hasano tūsiukas, ir atsiduriame viešbutyje iš molio ir šūdo.
sekančias tris dienas - dykuma. spengiančiai tyku, saulėtekiai, prie pat pakibusios žvaigždės ir mėnulio peizažas. gaila tik, kad užlipus ant aukščiausios kopos matosi visi keturi jos kraštai.
hasanas sako "this night i was not at home. i wanted to see my wife", ir švyti žandais. jo žmona gyvena už kopų.

mūsų vedlys yra dvidešimties metų šiek tiek užsipisęs bičiukas, kuris "atliekamu" laiku iš prince of persia uniformos persirengia į treningus ir reikalauja džointo. dar žiūriu, kaip in the middle of nowhere jis lipa ant kopos viršaus išsiųsti žinutės. "no drink, no smoke - no happy. hashish is couscous for the head".

laimiu lemtingą šachmatų partiją, o po to dziudo susirėmime man patempia žandikaulį.

laukiam autobuso rissani mieste, pačiame sacharos pakrašty. šalia - interneto kavinė, kurią prižiūri mikli mergina, bei juodosios šmėklos su čadromis, kurios net nešneka su nepažįstamais, o mykdamos tiesia rankas išmaldai.

fezas, 6 valandos ryto, mus pasigauna dar vienas mohamedas, užsiimantis hašo chainsmokingu. "i have a japanese wife and want to buy you. i will give all the camels in sahara, and i would take you to a hammam every day", sako man. po to jis įkalbinėja mylimąjį vežti namo kokaino ir pasako nemirtingą frazę: "simple people do some traffic too". paskui jis mus įpaišo į viešbučio kambarį, kuriame ką tik pažadintas japanese friend penkiolika minučių valosi dantis.

iškart tampa aišku, kad fezas - puiki vieta užsibūti. tūkstančio metų senamiestis, kuriame žmonės gyvena ir dirba ne dėl prestižo, o dėl to, kad jie visą laiką taip darė. taip nepanašu į fasadinį vilnių. patiriam dieną klaidžiojimo po 9k siaurų labirintinių gatvelių, pirmosios maroke kavos skonį, paranoišką prancūzą ant stogo.
paskui dar - turgūs, kuriuos geriausiai aprašo toks tekstas, prieskoniai iš prieskonių senio, ir katės. kates noriu paminėt atskira tvarka, jos ten gyvena visais lygiais, lenda iš rūsių ir kritinėja ant galvų nuo stogo. žaidžiame žaidimą "surask tris kates", pūsdami nuo viešbučio terasos.

dar - žostkai smirdančios dažyklos, kuriose berniukai dirba griežtai viduramžių metodais, ir karvelių šūdais nuiminėja vilną nuo odos. paskui iš odos siuva geltonas šlepetes.

paskui - naktis chefchaoene, kuris jau jaukus kaip namai, baisi tetouano stotis, nykus žieminis pajūrio miestelis, kuriame belieka eiti dešimt kilometrų iki švyturio ir dešimt kilometrų atgal. kalnų keliais ir lyjant, ir tamsoje, o švyturys, pasirodo, yra pasienio policijos postas.

grįžtant tamsoje matau atsivejančius keturis vyrus su kaukėmis ir automatais. tie patys smagūs pasieniečiai, paaiškėja, kai jau spėju nusigąst. šnekam kažkokia babelio kalbų sriuba, o vienas iš jų man peršasi ir prašo pasiimt į europą.

paskui - viešbučio vonia, kur persivalgom mandarinų. baisi tetuano stotis, kur mus apsuka antrą kartą, tangieras, kuriame burroughsas parašė "naked lunch". turbūt kitur nelabai būtų galėjęs parašyti. sunku rasti tokį juodą miestą - kur aiškiai jaučiamos grėsmės srovės po paviršiumi. tamsių žvilgsnių, fantasmagoriškų senių ir mažamečių dealerių uostas. jame matome, kaip nuo pat ryto pučiantys diedai kavinėje užpjudo vaiką šunimi. kur bičas nešasi puokštę gyvų vištų žemyn galvomis, o artėjant policijai nelegalūs saldumynų prekeiviai slepiasi siaurose gatvelėse.

paskui namo.

paskui dar lieka visokie momentai. adomėlis, ant djellabos užsivilkęs linuxo pingvino maikę. vienos stygos instrumentas, kuriuo galima labai daug išgroti, siurreali ex-sinagoga - kur dabar treniruojasi musulmonai boksininkai. trisdešimt rūšių datulių.

aprengtos merginos keliose reklamose (hehe, galvojau, mes negerbiam moters, laikydami jos kūną objektu, jie negerbia moters kaip savarankiško subjekto, tačiau puiku nematyti niekur idealių patelių parado - tuo atžvilgiu jų moterims geriau). dar labiausiai patiko kuklios merginos uždengtais plaukais, išeinančios iš informatikos instituto.

dar - vyrų kavinė feze, kur trisdešimt diedų kontempliuoja vyriškąją tuštumą visą dieną. gerdami saldžią arbatą. patiko tas sekso ir alkoholio nebuvimo bei lengvų narkotikų suteikiamas saugumas. čia gali būti apsuktas - nes jei tave galima apsukti, vadinasi, esi to vertas - bet nebaisu. kaip, tarkim, gali būti nejauku gedimino prospekte.

local "jie" ir "global" mes. aš tai labai dažnai jaučiu turisto kompleksą. žiūrinčio ir siurbiančio "jų" autentiškumą, savitumą, nusistovėjusią tapatybę. labai laiku papuolė hakim bey skaitalas, kuriame rašė apie skirtumą tarp piligrimystės bei turizmo, apie tai, kad piligrimas siekia "palaiminimo" - kuris neišsemiamas bei begalinis, o turistas vartoja "skirtumą", kuris yra socialinis, kultūrinis, baigtinis. po turistų srauto iš ypatingos vietos nieko nelieka - tik vienodumas. dar verčiau kažkur tą tekstą, gal išplauks į internetą.

"animal rights" :)
maroke nėra tokios sąvokos. paskersti gyvuliukai kabo gatvėse, čia pat juos gali iškepti, kupranugariai tąso tiek, kiek pakelia su virvėmis žabtuose, viskas dar nepaslėpta po gatavo produkto etiketės uždanga ir matosi, kas iš kur ateina. kita vertus, mūsų paukštidėse ir kiaulidėse gyvūnams šūdinas visas gyvenimas - o aniems - tik pabaiga.

dar ryškiai įsiminiau bičiuką su šeima dykumoje, kurie palapinėse gyvena visą laiką, toliausiai nuvyksta į miestelį už 30 km, tačiau vakare jie sėdi ratu ir apie kažką pliurpia valandų valandas. kažko dar nesulaužę.

pati šalis gera. nepervažiuota didžiojo globalizacijos volo, ir nepanašu, kad greitai tai gausis. nėra užklijuotų šypsenų, nėra didžiųjų parduotuvių, daiktai - vis dar rankų darbo ir skirtingi. priešnuodis cinizmui.
ilgai negalėjau pribloginti iki galo, kad viskas pasibaigtų. norėčiau, kad būtų tęsinys.

%2B%2B.jpg