mano šėšėlis

krenta ant amžių nugludinto akmens sfinkso. akimirka trijų tūkstančių metų bėgsme. kažkaip staiga nupurto drebulys, ir taip pat greitai ir išnyksta. akimirksnis vis dar čia, toje pat vietoje, bet jau nugrimzdęs praeityje, nebematomas mums apčiuopiamuose matmenyse, nebent jį čia pat ir pažymėčiau ar užrašyčiau - skaitmeniniams ateities archeologams. kaip dabartiniams užrašyti šitie akmenys.

o kai tai jau užrašyta, kaip atskirti, kas tiesa, o kas melas? kur tikra, o kur apgaulė? kur atsiremti, kad žemė neišslystų iš po kojų? kaip nepasimesti šiam pasauly? o gal geriau spjaut tiesiog ir pasimest? koks skirtumas? kuo iš esmės skiriasi pasimetęs žmogus nuo nepasimetusio?