kur mes veliamės?

Žinojimas suteikia stiprybės. Žinių skleidimas suteikia vilčių, kad dar gal viskas baigsis gerai. Žinoti - svarbu, o ypač žinoti tai, kas yra svarbu ir kas gali sugriauti mūsų gyvenimus. Žinoti, kaip nepasimesti informacijos pertekliuje, kada masinės informacijos premonės mane užverčia šiukšlėmis.

Man baisu. Ne, aš netupiu įsispraudęs kampe, tirtėdamas ir išpūtęs akis į tamsą belaukdamas siaubūnų. Ne. Mano baimė pasislėpusi sąmonės kampelyje, dažniausia nepastebima ir nelendanti į akis, bet ji čia, gyva ir aš kuo puikiausiai suvokiu, kad ji čia ir kad ji niekur nedingsta. Bet tai baimė, prieš kurią aš galiu kautis. Bet išsilaikyti vis sunkiau ir sunkiau. Ypač dabar, kai atrodo, kad niekas pasaulyje nebeveikia.

Vieningos Europos, kontinento klestėjimo ir taikos idėja skęsta tautų baimėje ir trumparegiškų politikų ambicijose. "Išlaisvinimo ir demokratijos" karai ir diktatorių nuvertimai tėra priedanga pasaulio resursų grobstymui. Politinis chaosas, rietenos ir verslo interesų konfliktai Lietuvoje. Kioto protokolo (jau ir taip pavėluoto ir, galbūt net nebeveiksmingo) nepasirašo didžiausi pasaulio teršėjai. Didelė pagalbos tsunamio nusiaubtoms šalims dalis nueina vietinėms karinėms grupuotėms ir pareigūnų papirkinėjimui. Galų gale, vakarykštis pavyzdys, kai Japonija mainais į "pagalbą" trečio pasaulio šalims padidina savo banginių "mokslinės" medžioklės kvotą, nemirksėdami ciniškai pareikšdami, kad ši nykstanti žinduolių rūšis grąso pažeisti ekologinę pusiausvyrą pasaulio vandenynuose.

Kažkada, prieš kelis metus parašiau dainą( jei norit ir mp3). Niūri daina. Tuo metu tai dar buvo tik nuojauta, žaidimas žodžiais. Tačiau dabar manau, kad taip ir yra. Gerai. Kaip ir sakote, užteks įžangų eikim prie reikalo.

Pamąstymui: koks yra antrasis pagal dydį karinis kontingentas Irake po amerikiečių armijos? Didžioji Britanija? Lenkija? Amerikiečių apmokyta naujoji Irako armija nesiskaito.

Mano baimės priežastis visiems žinoma ir daugeliui nekelianti jokio įtarimo - libralizmas, šiuo metu taip šlovinamas Lietuvoje. Žinoma, ne vienas paklaus, kuo gi man nusikalto ši pažangi idėja, skatinanti individualią iniciatyvą, padedanti verslo vystymuisi, kelianti gyvenimo lygį ir visuomenės gerovę? Ogi tuo, kad ji paprasčiausiai neveikia. Tiksliau, veikia, bet ne taip, kaip norėtume. Kaip suvaldyti gyvulišką žmogaus prigimtį, kopimo aukštyn troškulį, nenorą dalintis, ir troškimą valdyti silpnesnius?

Antrasis pagal dydį karinis kontingentas Irake yra samdyta privačių kompanijų armija. Naujausiomis technologijomis ir ginklais aprūpinta kariuomenė, padedanti amerikiečių vyriausybei medžioti sukilėlius, saugoti naftos telkinius ir perdirbimo gamyklas, sauganti netgi nevyriausybines humanitarinės pagalbos organizacijas, kurias amerikiečiai palieka likimo valiai. Kiekybinis santykis tarp samdinių ir oficialiosios amerikiečių armijos - 1:10. Santykis įspūdingas. Rinka tiesiog klesti.

Kol turi pinigų susimokėti, viskas gerai. Logika paprasta ir labai liberalistiškai moderni, orientuota į lėšų taupymą, visiems puikiai žinomą delokalizacinį "cost reduction". Samdiniai kainuoja pigiau, nei išlaikyti reguliarią armiją, kurios reikia ir taikos metu. Samdytą kariuomenę gali nusisamdyti vienai konkrečiai misijai, toliau nebepratęsiant kontrakto. Koks neatleistinas trumparegiškumas! Ką veiks toji armija, kai tau jos nebereikės? Ką daryti, kai atsiranda, kas daugiau moka ir ši armija atsisuka prieš tave? Kai tampi tavo paties sukurtų samdinių įkaitu? Pavyzdžių tikrai netrūksta.

Kolumbija, nuo aštunto dešimtmečio iki dabar. Liberalių pažiūrų dešinioji vyriausybė kovoja prieš marksistines grupuotes. Šios savo ruožtu kontroliuoja dalį šalies teritorijos. Gyventojai stengiasi išvengt abiejų pusių, nors žinoma, turtingesnieji labiau palaiko vieną, neturtingesnieji - kitą pusę, bet ir vieni ir kiti stengiasi per daug nelįst į akis. Vyriausybė, nesugebėdama sėkmingai kariauti su sukilėliais ir apsaugoti multinacianalinių naftos kompanijų investicijų, pusiau oficialiai sukuria, ar bent jau legalizuoja taip vadinamuosius "paramilicininkus", privačias armijas, finansuojamas tarptautinių koncernų ir remiamas politikų valdžioje. Šios formuotės pasižymi ypatingu kovingumu ir žiaurumu, užvaldo dalį teritorijų, anksčiau buvusių marksistų rankose, bet čia ir lieka, įvesdamos tikrą fašistinį režimą, žudančios visus, kas tik gali pakenkti jų ir jų samdytojų interesams. Bet kokia visuomeninė veikla gali baigtis mirtimi, dažniausiai ir baigiasi. Gyventojai čia nebeturi jokių teisių.

Vyriausybė oficialiai uždraudžia paramilicijas, bet rimtai nieko nedaro jas išformuoti, nes pati yra tarptautinio kapitalo įkaitė, bijo įgauti dar vieną priešą ir bendradarbiauja. Galų gale, JAV dar prideda parako į ugnį, finansuodama ir konsultuodama Kolumbijos armiją, prisidengdama karo prieš terorizmą šydu.

Lietuviškos masinės informacijos priemonės kalba tik apie lietuvių kilmės Bogotos merą ar kandidatą į prezidentus, ir tik apie jo kilmę ar mėgstamą muzikos stilių, o ne apie jo politiką, remiančią multinacionalinių korporacijų ambicijas.

Kitas pavyzdys. 1989 m. Pietų Afrikos respublika. Prasideda demokratėjimo procesas, ir didelė kariuomenės elito dalis atsistatydina, nepatenkinta naująja politika. Jie įkuria korporaciją, vardu Executive Outcomes. Tai ne kas kita, kaip laisvai samdoma kariuomenė, nesuvaržyta jokių įstatymų. Ji dalyvauja daugumoje devinto dešimtmečio konfliktų Afrikoje pasižymėjųsių ypatingais žiaurumais - Angoloje, Siera-Leonėje, Dramblio Kaulo Krante, kol pradeda grėsti saugumui pačioje Pietų Afrikoje. Juos samdantys valstybių vadovai, diktatoriai ir sukilėliai - visi, kaip vienas tai neigia ir rodo pirštais vieni į kitus. O samdiniai iš to tik ir pelnosi, pritraukdami į savo verslą ir šalių, kuriose kariauja vietinius gyventojus, ir netgi patyrusius pilotus iš buvusios SSRS - Baltarusijos, Ukrainos, Armėnijos. Galop 1999 metais Pietų Afrikoje jų veikla uždraudžiama, ir oficialiai kompanija likviduojama. Tai jokiu būdu nesutrukdo šiai kariuomenei samdytis toliau, jie dalyvauja netgi paskutinėse kovose Dramblio Kaulo Krante. Tai jų baltarusių ar ukrainiečių pilotuojami lėktuvai bombarduoja prancūzų taikdarių pozicijas, užmušdami devynis iš jų.

2004 metais dalis šių samdinių kariuomenės įkliūva bandydami įvykdyti pučą Ekvatorinėje Gvinėjoje. Greičiausiai, kad šis perversmas buvo užsakytas tarptautinių naftos koncernų, dalyvaujant įvairių šalių piliečiams ir netgi įžymiosios Margareth Thatcher sūnui "serui" Markui Thatcher susijusiam su amerikiečių naftos verslo magnatais. Pačia Ekvatorine Gvinėja niekas nesidomėjo, kol devintojo dešimtmečio viduryje čia nebuvo atrastos didžiuliai naftos telkiniai. Pats šalies prezidentas irgi ne angeliukas, valdžią užgrobęs 1979 metais, nužudydamas savo dėdę. Šioje istorijoje gerųjų nėra.

Ir kuo toliau, tuo gerųjų mažiau. Pasauliniame globalizacijos procese laimėtojais lieka stambiosios tarptautinės korporacijos, besivadovaujančios tik pelno logika, ir nesiskaitančios su niekuo. Ir aš Lietuvoje negaliu sakyti, kad mes toli ir mes maži, ir, kad tai ne mūsų reikalai. Tai JAU mūsų reikalai. Tai kuo tikriausias mano reikalas, su pačia tikriausia korporacija mažeikiuose ir kuo tikriausiu atstatydinto prezidento patarėju, remontuojančiu tikrus karinius sraigtasparnius Afrikai, skirtus kuo tikriausiams mūšiams, kuriuose žmonių mirtys pačios tikriausios.

Žinojimas suteikia stiprybės. Žinių skleidimas suteikia vilčių, kad dar gal viskas baigsis gerai, ir kad mes suprasim, kad negalim leisti pelno išroškusiems mums patiems sugriauti mūsų pačių gyvenimus. Korporacijos - tai mes patys, tapę šimtus kartų galingesni ir tai žinantys ir tuo besinaudojantys. Tai tie patys mes, kurie propaguojame paleisti verslą visiškon laisvėn, tikėdamiesi, kad viskas susitvarkys savaime. Savaime niekas nesusitvarkys. Savaime mus suės mūsų pačių tvariniai.

v.

muzika šiai vasarai

wax tailor - prancūziškas atsakas avalančiams, mažiau elektronikos, daugiau styginių ir pučiamųjų. neužmiršti įsijungti garsą.

gaila tik, kad tinklapis pritaikytas ie, su lapute neveikia nuorodos.

Loreley

Ich weiß nicht, wass soll es bedeuten,
Daß ich so traurich bin;
Ein Märchen aus alten Zeiten,
Das kommt mir nicht aus dem Sinn...

ano savaitgalio résumé: jei, kaip ir mums, kam kada šaus į galvą aplankyti reino slėnį su lorelei, uolomis, pilimis ir miniomis turistų nuo japonijos ir amerikonijos, tai būtinai sėskit į kokį laivą paplaukiot pusdienį(verta, nors ir brangu), ir taipogi sakau, kad mozelio slėnis dar gražesnis, ir čia vynas gardesnis.