taip pavarges, kad plojau galva

i klaviatura. dvi dienos 1200km uz vairokur katinas nezinau kur galva sukaseinu miegot reik tik issiivalytiiio dant

krikstynos

Léo buvo zioplas laiku prisistatyt prie duru, tai teko jam iskest geras astuoniolika valandu be dangiskosios manos ir paesti medziotis paciam. siryt dar nirso ir buvo piktas. ta proga istraukem jam to narkotinio maisto, tai jis pakniauke dar truputi piktai, ppo to viska suslamste, psitryne sian bei ten ir nuejo miegot. pamiegojes pasidare baisiai draugiskas ir jau murke kasomas paausiais.

per velykas pakrikstijom dukterecia. pacios krikstynos, nors ir triuksmingos ir truputi primine balagana, bet nors buvo linksmos. kunigeliui buvo is paziuros astuoniolika, ar panasiai, buvo kartu su dukterecia dar penki vaikai, tai jis (kunigas) baisiai metesi, kuri cia krikstyti, kurio ne, nes dar po kojom gera desimtis malesi. akustika toj baznycioj pasirode neegzistuojanti, balsu nesigirdejo, tik koki tai baubimai, nelabai supratom, kas ka kalba, tai pakrikstymas gavosi geras.

po to buvo balius kokiu reta. t.y. buvo taip nuobodu, kad nezinojom kur detis. ir net negalejom namo nusiplaut, po to matyt giminiai tave estu metu metais, tai teko iskentet. nors prisisprogom, kaip nezinau kas. jei nebut buve maisto, tai visai galas but. tai pazaidem su vaikigailiais, saldami paziurejom, kaip nusileido saule i debesis, dar pasisupom supyniu, kur toks rastas balansuoja ant asies, kaip svarstykles, kaip tai vadinasi tas daiktas, pamirsau, senokai jau vaiku buvau.

tai taip vat ir isejo, kad nei kiausiu nepridaziau, nei nieko nepriridenau. norejom siandien po pietu dar eit pasivaikscioti i miska, ten, kur toliau, kur su masina reik vaziuot. tai nuvaziavom, islipom, paejom tris minutes ir nuo to prisisprogimo taip uztingom, kad sulipom i masina atgal, grizom namo ir viskas baiges keliu koju pamasazavimu. taip ir baigias savaitgaliai. tingiai.

pasivaiksciojimai

Léo vel gavo savo narkotinio maisto - pataikem vel ant to paties diedo, kur anksciau dalijo ta savo kaciu edala, tik kitoj parduotuvej. neatpazino, tai gavom dar du maisus. katinas, zinoma, patenkintas kaip bugnas.

pasivaiksciojimai po placius musu kaimo laukus atgaivina uzpelijusias smegenis, ipucia naujo kraujo i gyslas ir pamalonina akis savo platumomis ir baisiai graziais debesimis.

buvau kine, paziurejau '82 metu Myazakio "Kiki, mazoji raganaite" multika. labai mielas vaikiskas filmas truputi ilgas, bet iseini is sales besisypsantis. ir dar gerai nuteikia, kad tuoj iseis naujas filmas, apie kokia tai baisia ukanose vaiksciojancia pili, nespejau paziuret, koks pavadinimas, anonsas buvo trumpas, bet jau baisiai laukiam, Myazakis valdo. reiks kada nusipirkt visus jo filmus namams.

kai darbe greziam ir zonduojam, tai visi praeiviai kaip vienas klausia, ar mes ieskom naftos. hehe, lyg zemej nieko kito nebutu, tik nafta.

ir dar, ana diena masinu stovejimo aikstelej sukeliau nesusipratima. riedejau baisiai letai ir ciut neuzgesau. na, tam kad visai neuzgest, paspaudziau stipriai ant "gazo". o priesais ejo kokia tai mergina, tai ta pamane, kad as ja kibinu, ar grasinu, ar ka panasaus, tai atsisukus piktai prisake matyt kokiu tai negraziu zodziu (matyt, nes langai buvo uzdaryti, negirdejau, ka sako). tai man neliko nieko kito tik nusisypsoti (tai ja dar labiau isiutino) ir vaziuoti toliau. tokia tai istorija nereiksminga, bet kazkodel pamaniau, kad daugelis zmogenu vis tikisi blogiausio is visko, ka tik pamato ar patiria, o tai nebutinai buna tiesa. ir (gal anksciau buvau aklas, o gal siaip, pasikeiciau) pastebiu tai vis dazniau ir dazniau. telieka isikabint i neniutrukstanti optimizmo lyna, kad nenugrimzt kartu. suvyti optimizmo virvems dar baisingiausiai padeda pasivaiksciojimai vejyje placiais, graziais ir sauletai debesuotais musu kaimo laukais.

ir dar noriu pasakyti, kad mano meile yra pati mieliausia ir graziausia pasaulyje, galit netiketi, bet tai jau jusu paciu reikalas.