vargšelis

Léo serga. jam ne šiaip depresija. rimtai serga. nuo sekmadienio nebeeda, tik karts nuo karto palaka pieno ir viskas. sublogo baisiai. nebezaidzia, nepuola virveles, uzpuolusi apatija. tik sukniaukia gailiai, kai paglostai jam galva. viskas, po valandos vaziuos pas veterinoriu.

kazkaip vakar skaitinejau apie mic nauja kompiuteri ir pagalvojau, kad man niekad neprisireike perinstaliuoti windauzu nuo 1999 metu, kai sitas laptopas atsidure mano rankose. NT, viskas veikia, tinklas veikia, netgi infraraudonas portas veikia su senaja sesta nokija, muzika, grafika, pastas, internetas, tik USB ne, tas eksperimentinis kinietiskas driveris kol kas duoda tik melyna ekrana, bet uztat viskas pasiekiama per tinkla, jei reikia. registrai švarūs, pravalomi karts nuo karto, o dar padidinus anais metais atminties, viska veza nuostabiai. kazkaip is idejos nors gal ir noretusi naudotis tik opensourcu ar tais panasiais dyvais, bet kad gerai ir taip veikia. kas man dar pasigirs, kad neperinstaliavo OS penkis metus?

katinui

siandien kokia tai depresija, is ryto nieko neede, palake tik vandens ir nukeblino i virsu miegot. pirma karta ji maciau vandeni lakant. tai kaip susinervino vargsas, ana gi nakti nakvojo pas mus mazoji dukterecia, tai tik vidurnakti nustojo verkt. kita diena paaiskejo, kad prasikale jai pirmasis dantis, tai ryte jau buvo rami ir kuo linksmiausiai zaide. po to pasodinta i savo sesiarati marso roveri po visus namus gainiojosi katina, tas ramiai prigult negalejo. siandien gi atsieme savo teritorija, taciau nerimas liko. nupirkau dar jam maisto brangesnio - ne, netinka, tai pakasiau paausi ir palikau ramybej.

cia vaikiukai nezino, kaip reikia per sniega vazinet, vat maciau cia viena visais keturiais ratais griovy.

vakar istaike toks geras oras, tai isejom su zmona ir dukterecia pasivaiksciot. tai ji eme ir tik isejus man ant ranku uzmigo. pabudo tik tik sugrizus.

dar nuejom paziuret filmo. vadinosi "lost in translation". paskaite anonsa galvojom, suda, nepatiks, o pasirode netgi visai neblogas. veiksmas japonijoje. reiks viena karta i ta japonija nusigrust, per daug jau keista salis, kad neaplankyt.

poliaroidas

Leo pamego zaidimus su virvele ir pamazu kudeja. is riebaus, storo, tingaus tampa liknesniu, vikresniu ir draugiskesniu. ir dar, pasirodo, kas jei nori parodyt katinui draugiskuma, tai reik primerkt akis ir nusisukt. jei spoksosi jam tiesiai i akis, tai jis gali tai suprasti, kad tu jam grasini.

radau palepej sena poliaroida, galvojau seniai jau neveikia, paspaudziau mygtuka, tai kaip pradejo dzirgzt, ir ismete tokia kaip aprukusia nuotrauka, lyg ji bent 20 metu senumo butu.

ejau siandien gatve ir maciau tris zydus su barzdom ir didelem juodom skybelem. gerai atrodo.

kadangi

pazado katinui neistesejau ir baisiai graziu baisiai grazaus Léo nuotrauku kiekviena diena neskelbiau, tai jis man baisiai kauke kniauke ir malesi trynesi i kojas. gerai sakau, bet dabar tamsu jau, neiseis tavo nuotrauka. o jis man miau, sako tas aparatas tai ne tik automatiniu rezimu veikia, gali tu mulki ir islaikyma, ir apsvietima pasireguliuot. tai as mulkis paemiau, paspaudinejau mygtuku ir pasukinejau ta aparata ir nufotografavau. gerai, klausiu? miau, sueis ir taip, kad geriau, mulki, nesugebi.

buvau vel siandien mieste bokstu paziureti. grazus tie bokstai, kazkaip isivaizdavau juos didesnius, bet gal ir tiek uztenka. paaiskejo man toks dalykas, kuo didesni boksta statai, tuo kirsk jame mazesnius langus, tai suvis didelis atrodys.

ko tai daznai i ta miesta pradejau burzginti, ziu tuoj miestieciu tapsiu. bet kazkaip, kai isvaziuoji is namu grudalynes, tuoj laukai kaip kokia laisva ne laisve, akiai gaiva pamalonina, velniai tuos miestus sugalvojo, kad tik dumais zmogekai springtu, laisvo oro nematytu.

kaip ne kaip, gal vaziuosiu dar ten pirmadieni, mieste bizniai ir tokiu tai ten santykiu ar ko tai vystymaisi, dar viskoki, kaip jie, pinigai sukasi, byra, kur nepapuola, tai gal ir man nubyres? cia kaime tai tik vejas, krituliai ir traktoriai.

tai tos visos

sventes atejo, privalgem ir praejo, niekas baisiai nepasikeite, tik vis reik neuzmirst, kad gale datos skaicius kitas, kaip ir kiekviena karta vis painiojasi, bet tai praeis, kaip ir kiekviena karta, o mano katinas irgi, kaip miegojo dienomis ir slampinejo naktimis, taip ir tebemiega dienomis ir tebeslampineja naktimis, stai - pasuku desine aki i desine ir tikrai, miega, kaip ir anais metais.

vakar vakare pro debesis idemiai spoksojo apvalainas menulis ir baisiai sviete, beveik kaip lempa, tai uzsidarem langines, kad nenervuotu sviesa ir nebudintu. idomus tas daiktas menulis, stai pries trisdesimt metu nusileido ten ponai, o dabar kazko visi ji pamirso, neidomus tapo, visi vaziuoja i marsa fotografuot. o menulis sau tykiai sau i usa sypsosi.

kai del kaledu, tai ten i baznycia vaziavimas baiges gan gedingai, masinos sugedimu gretimam kaime, ir susigrabaliojimas, kad telefonu nieks nepasiemem, radom, parduotuve dar dirbo, tai is ten prisiskambinom namo, ir grizom vakarienes. i baznycia ejimas buvo atidetas kitiem metam. kita diena telekatalikiskai paziurejom popieziu, kaip vargsas apsiseilejo pries lietuviskai skaitydamas. geriau nerodytu is taip arti, tik gailestis suima. telekatalikas siaip geras zodis, man patinka.

minejom dar su zmona vestuvini jubilieju, tai ta proga pasivazinejom po atrinktas netolimas apylinkes su graziais vaizdais ir nuejom i kina, kur rode mano megstamos knygos trecia dali, grazu ir daug kraujo. eisim dar karta ziuret menesio gale.

taip pat karta sedom i traukini ir nuvaziavom i miesta, kur aplankem pazistama, truputi paslampinejom po neidomias parduotuves ir nuejom i muzieju, kur apziurejom visokiu senienu. man labiausiai patiko tarpupiniai uzrasai molyje. septyniu tukstanciu metu senumo. ar velniai isivaizduojat, ka reiskia septyni tukstanciai metu. o jau tada rase. kaip as pvz cia rasau. tie septyni tukstanciai metu, ko tai neiseina is galvos, nes daug ju baisiai. pajunti pasaulio tustybe. paziurek i si bareljefa - karo vezimai lankai streles kariunai karaliai ir vergai. jau septynis tukstancius metu vis pesames musames ir vis negana. siaip tai matyt pesames ir nuo seniau, bet pries septynis tukstancius metu, tai pirma karta uzraseme, tai galima tikrai zinot, kad tada irgi pesemes. dar karta parasysiu septynis tukstancius metu, kad ikyret ir baigsiu.

ir dar ka padariau, tai galu gale nupirkau grandine, ir vel sutaisiau dvirati - ana karta truputi per stipriai pamyniau ir nutraukiau. reiks viena diena sutaupyt pinigu ir nupirkt koki nors ypac atsparu dvirati, nes vis jei ant kokio atsisedu, tai vis kas luzta, stai, du kartus grandine, karta gale mazoji zvaigzdute per puse, dar ten ratlankis perskilo, ir viena karta luzo vairas. megstu po miskus duotis ir i kalnus laipiot, tai taip tie dviraciai ir nelaiko ko tai. tiesa, turejau jau karta viena gera tvirta aparata, lengvas buvo, gero lydinio remu, pridariau as jam patobulinimu visokiu, dar palengvinau dviem kilogramais, tesvere vienuolika, bet karta negeroj vietoj palikau, nebuvo kur detis, tai kazkoki kiaules eme ir pavoge. gerai, vaziuojam i miesteli duonos, tai baigiu.