gėrėtis

katinas tyliai išslinko laukan arba slepiasi kur.

štai kažkas prašo pagalbos išrinkt katytei vardą. na jau, gi nesunku!

primečiau, kad per pusantros savaites suvažinėjau pusseptinto tūkstančio kilometrų. į darbą ir savaitgaliais. neskaičiuojant kilometrų traukiniais. kaip gaunas, kai gyveni tokiame kaimėpalaikyje, kaip maniškis. rytojus, atrodo atseikės dar tris šimtus, gal daugiau. vargina, akys merkias jau. tačiau, tačiau.

tačiau užmerkus akis ir vėl jas atmerkus rytoj prieš patekant saulei, laikas išsitęsia, ištįsta ir gali netrukdomas gėrėtis. gėrėtis, parašiau dar kartą. viskuo. žmonėmis - kiekvienas vis kitoks ir skirtingas su vienu sugyveni ar net myli, su kituo nenori net prasidėti šnekėtis, kad nereikėtų susipykt, o daugumos ir nepažįsti ir negali pažinti nes jų tiek baisiai daug, kad niekada neužteks viso pasaulio laiko. gėrėtis gyvūnais - paukščiais karvėmis ar katinais, kurių kiekvienas rūpinasi savimi - valosi kailį ar plunksnas, ieško ko pavalgyt, bėga nuo plėšrūnų ir instinktyviai stengiasi pratęst panašių į save giminę.. gėrėtis medžiais kurie auga po vieną, stiepiasi aukštai į dangų, renkasi į guotus, guotai į miškus, o miškai į girias, kurias tik pėsčias tepraeisi, ir tai tik per savaitę ar mėnesį. gėrėtis krūmais, kurie viską užstoja ir yra puikaus vaizdo gadinimo meistrai. gėrėtis dangumi žydru ar baltu dieną, juodu naktį ir kokių tik nori spalvų ryte ir vakare. gėrėtis debesimis besigainiojančiais vieni kitus ir primenančius zuikius, dramblius ir skraidančias lėkštes, gėrėtis iš debesų lyjančiu lietumi jo tūkstančiais atmainų nuo dulksnos iki baisių perkūnijų potvynių. gėrėtis ryte tekančia irvakare besileidžiančia saule, besisukant kartu su visomis žemėmis apie šią žvaigždę, teikiančią mums visiems gyvybę, šilumą ir energiją, leidžiančią egzistuot,i mąstyti ir judėti. gėrėtis bekrašte jūra, šia toliais viliojančia ir bangomis liuliuojančia skysta ir šlapia lyguma, kuri išgariuotų, jei butų nors kiek šiltesnė ar sustingtų, jei kiek atvėstų, ir jokie laivai nebegalėtų plaukt iš uosto į uostą ir gražūs rainuoti švyturiai taptų niekam nepritaikomi. gėrėtis nuostabiais ir aukštais viduramžių katedrų skliautais ir vidun plūstančia šviesa lūžtanžia vitražų stikluose ir mesdama virpančias spalvotas dėmes tarp aukštyn besistiepiančių kolonų. gėrėtis vėjo ošimu medžių viršūnėse, kai pietauji laukymeje ant žolės ir šiluma šildo nugarą. gėrėtis neskubančia, jūron lėtai tekančia upe ir per ją perjuostu laibu tiltu. dvelkia tykus vėjas ir vos vos girdi, kaip tilto lynai labai tyliai zvimbia. tilto lynai tyliai tyliai zvimbia. tilto lynai tyliai tyliai tyliai zvimbia...

paukščiai

lyja šalta, Leo neina į lauką. leidžiasi kasomas galvą ir voliojasi ant žemės.

paskutiniu metu pažiūrėjom du gerus filmus. vienas dokumentinis, "Super Size Me" apie tai, kaip vienas amerikonas nusprende kartą valgyt tik makdonaldsus visą mėnesį ir nuo to tik baisiai susigadino kepenis ir pastorėjo dvylika kilogramu. gerai žiūrėt tokius filmus, kai pats makdonaldsu nevalgai, ir kai esi nestoras, ir dar kai dieną prieš tai pasisveri ir pamatai, kad vėl numetei svorio ir priaugai raumens ir dabar sveri tiek, kiek svėrei studijų metais.

kitas filmas tai nebe naujas bet vis tiek neuzmirstamas Tim Wenders'o "Himmel Über Berlin", toks keistas ir mielas filmas apie angelus.

o vakar istaikėm truputį gero oro, išsitraukėm žiūronus ir nubildėjom prie jūrų marių į ornitologinę stotį stebėti paukščių. baisiai patiko - prižiūrėjom jų visokiausių nuo įprastų ančių, žuvėdrų ir gulbių iki įvairiausio plauko garnių, gervių ir dar kokių tai mažų paukštėkų, kur net kaip pavadint nežinom. baisiai įdomu žiūrėt į paukščius per žiūronus. mažuliukai mielučiukai, tik pyp pyp čirkšt čivirkšt. taip praleidom visą dieną ir suvaikščiojom gerus penkiolika kilometrų gal ir daugiau. makdonaldsų nevalgėm.