September 20, 2004

nakties skrydis pažeme

Posted by v at September 20, 2004 4:13 AM
tamsoje pamačiau šmurkštelint Léo uodegą. gal medžioja, gal žymi privačios valdos ribas, gal tik šiaip be tikslo bastosi, ieško vietos, kur numigt. aš irgi ieškau, kur numigt.

šaunioji queen mary III įspūdingu šimtodešimties mazgų greičiu drąsiai skrodė kelio bangas, tiesiai laikydamasi ištisine linija nužymėto kurso ir retkarčiais kirstama brūkšniuotą pusiaujo juostą. per žiedų ir sankryžų audras ir per tykias greitkelio platybes jos kilio ratai nė kart nekliudė pavojingų pakelės rifų ir posūkių sąsiaurių uolų, o virpančiose variklio burėse neiširo nė viena siūlė. tylėjo ir buvo taikūs lenkiamų ir lenkiančių lengvųjų korvečių, didžiulių linijinių sunvežimių pabūklai, nesikėsinę į giliai quen mary III triumuose paslėptą aukso krepšį su drabužiais, rankšluosčiu ir dantų šepetuku. žydros policijos piratų vėliavos nė karto nepasirodė horizonte per visą penkių šimtų jūrmylių kelionę.

begestant paskutiniams saulėlydžio atšvaitams sekiau besileidžiančią mėnulio jaunatį, iš pradžių baltą, vėliau pageltusią, oranžinę, didelę raudoną, ir galiausiai išnykstančią už kalvų viršūnių. tamsūs medžių šėšėliai juodame danguje viliojo sustoti, žiūrėti ir žiūrėti į juos pakerėtam. miestų ir miestelių iš apačios apšvitinti radioaktyviai balti debesys. iš tamsos išplėštas ir tuoj pat atgal į ją nusviestas bažnyčios bokštas. greitai viens į kitą artėjantys du lėktuvų žiburiai staiga susiduriantys, susiliečiantys ir nutolstantys savais keliais.

kelias tolimas ir ilgas. keista, niekad tiek daug nekeliavęs gyvenime, kiek judėjau šį visą mėnesį, kažkodėl jaučiuos labiau sėslus, nei kinijos valstietis be paso, pirėnų kalnų piemuo, ar egipto piramidė. atrodo, bus taip, kad kuo daugiau maliesi aplinkui žemės rutulį, ar bent jau gerą jo dalį, tuo labiau manaisi nejudąs iš vietos. vaizdai aplinkui kinta, keičiasi žmonės, kaimai, miestai, miškai, jūros ir kalnai, tačiau nejuda, tik lyg vibruoja, sukas aplink tave, palikdami gerus ar nelabai įspūdzius, sukeldami mintis - geras ar blogas (ar visai neutralias, bet mintis), galvoje formuodami vis kitokį pasaulio įvaizdį, gyvenimo vyksmą, gamtos ir žmonių sąmbūvį, visur baisiai skirtingą, bet tuo pat metu visur tokį panašų, paremtą tomis pačiomis vertybėmis. dažnai puikų ir gražų, puoselėjamą su meile, pagarba ir gerais norais, bet dažnai ir bjaurų, šlykštų, aitrinamą kvailomis ir baisiomis aistromis, klaidomis ir nesusipratimais.. o viską kartu sudėjus, niekas tikrai nežino, kas gaunas.

kadangi tikrai nieks nežino, kiekvienam savi įspūdžiai. manoji suma teigiama. manau ir liks tokia iki galo. jei galas egzistuoja. jei ne, tai liks suvisam.

šį savaitgalį vėl lėkiau pas mano mylimąją. liū liū myliūūūūū, džiaugsmo sukūrys, ką veikiam, kur važiuojam?.. baisiai gerai pailsėjome po savaitės darbų - apsilankėme dar viename naujame mieste, kuris vėl pasirodė visai kitoks, nei tikėjomės. ir nustebino. nustebino savo spalvomis, išdėstymu, keista bažnyčia virš vandenų, patogumu ir nemokamų vietų mašinai pastatyti trūkumu. nuėjome į kiną, pažiūrėjome diarios de motocicleta originalo kalba(t.y. ispaniškai), kur supranti, kodėl ernesto tapo tuo, kuo tapo ir už ką kovėsi, ir taip pat supranti, kad matyt ir iki dabar nedaug kas pasikeitė. gera juosta, bet lengvesnė nei tikėjausi. apsilankėme gan keistokoje, bet apgailėtinai neįdomioje meno parodoje, pasiklausėme saulėto perkusininkų koncerto, kurie iš proto varė dešimtis vaikų, kurie savo ruožtu vertė pult į neviltį antra tiek tėvų, o visi kiti gardžiai juokėsi, dar išleidom krūvą skambačiųjų dviem vietom jordi savall ir jo Hesperion XX koncerte žiemą. kai pamačiau, kad jis čia gros, neatsispyriau - seniai seniai buvau viename jų koncerte viename tolimame mieste, tikrai dieviška muzika. bus dovana mano meilai.

jergutėliau, kaip jau vėlu! ryt reik keltis prieš aušrą, neįsivaizduoju, kaip. oi oi.