Ugne

...keturis metus plaukiau, plaukiau, gal susitaikydama, gal per daug negalvodama, o paskui buvo tas didelis bum, kur viską sujaukė, apvertė aukštyn kojom ir net kelis kartus.

Dar besikraustydama iš 17-to, turbūt nujaučiau kažkur apie ateinančius jausmus ir mintis, išdalinau didžiąją dalį savo daiktų. Ir visgi šiuo atžvilgiu dažnai keisti gyvenamą vietą yra privalumas, tampi mobilesnia žmogena ir neprikaupi bereikalingo chlamo ir t.t. Ir oplia, paskutinės savaitės toje sąlyginai normalioje gyvenamojoje vietoje, o paskui šiokia tokia nežinia, galbūt maloni, tikrai neįprasta, ypač žinant mano polinkius į bent minimalų saugumo pojūtį. Nu bet gal ir gerai, kad viskas vystosi būtent taip? Jaučiu, kaip kažkas kyla kruta juda viduje, vis dar nelabai aišku kas, bet turbūt bus įdomu.

Pasiekus tą beveik maksimalų mobilumą ir nepriklausomybę, kuomet kaipo laikantis objektas yra katė, visai tikėtina, kad susiviliosiu kokiems spontaniškiems nutikimams, pvz. "Ė, o davai važiuojam poryt į ...?" Būtų belenkaip šaunu. Nes kai supratau, kad pradėjau norėt kokio tai stabilumo, kas, galvojau, man nebūdinga, supratau, arba VISKAS DABAR, arba niekad.

Kaip ir nuspėjau, praėjusi savaitė buvo gana įdomi.

Užpuolusi belenkaip liga, linksmos temperatūrinės haliucinacijos ir svirduliavimas bandant nueiti užsikaist arbatos bei mėlynės ant kojų, kai sumėtydavo ir trenkdavausi į stalą.

O tada gavau darbo pasiūlymą. Londone. Vietoje, kur visada juokdavaus ir sakydavau, jog kur, kur, bet Londone manęs tikrai neįkišit. Iš pradžių lyg ir sutikau, bet paskutinėm dienom apsigalvojau - ai, velniop, pigiai parsiduot jaunystę dar ne laikas.

Paskui buvo hyperaktyvumas, pasveikimas, nesėkmingi bandymai lįst į žmones. Aha, su žmonėm irgi komplikuota. Iš vieno išgirsti "Ne", o po poros valandų kitas laužiasi pas tave į namus, neapsakomai norėdamas bent visiškai mažų dalykų. Kada pasensiu, parašysiu scenarijų muilo operai.

Užtai dar sykį įsitikinau, kad turiu pačius nuostabiausius pasaulyje draugus, ir kai rašiau, jog laiko tik katė, tai nė velnio, laiko ir draugai, bet draugiškai, nes gali bet kada paleisti, jei matys, kad man taip bus geriau. Ekh, tos kelios dienos su baro tuštinimu vidury dienos, šampanu lovoj ir pokalbiais vidury nakties. Susigalvojom trisdešimtmečio paktus. Ir labai intriguojančias lažybas.

O šiandien matyt išsikraustau iš Tilto g. Labai keista po tų, kad ir pusantrų, metų, kuomet labai susigyvenau su aplinka, žmonėm (nors jie dažnokai keitėsi, o dabar veik senųjų ir nelikę). Gal kiek ir liūdna. Vakar sėdėjom su kaimynėm, kurios irgi išsikrausto, ir galvojom, kad po trijų metų reiks daryt meetą ten po balkonu, kuris jau bus iki to laiko nukritęs. Ir kaip visų likimai bus susiklostę. Kepėm blynus iš paskutinių likučių ir juokėmės iki ašarų... o šiandien... į tris dėžes sukrautos visos knygos, kompaktai ir kasetės, į du maišus sukrauti drabužiai paliks jaukų, kad ir šaltą namą, suteikusį namų pojūtį.

Ryt tą visko perpildytą savaitę, matyt, reiktų užbaigti Kaune, gal mėginant apgriaut kolegos planus, bandant kaip nors priderint ir įpaišyt savus, na, arba bent apturėt tą seną gerą 'čipsai ir šampė' vakaronę. Ir pagaliau, pirmadienį ilgai laukti atostogai. Džiaugiuosi, kad kaip pernai kelionės tikslu nepasirinkau kokios Švedijos. Mat kitą savaitę Latvijoj praneša -29, Lietuvoj irgi bus ne kažką, o Amsterdame šalčiausiai iki -8, ne taip ir blogai. Dar be to laukia truputis Brėmeno, su tais gyvuliukais muzikontais bei falafeliais iš turkų užkandinių, Briugė, kur gyvensim centre prie Meilės tvenkinio ir darysim "In Bruges" turą.

Grįžus jau bus vasaris, ką tik suskaičiavau, jog tai bus šeštas mėnuo, kai nesėkmingai vykdau darbo paieškas (pusmetis, ąą!), po kurio, jei irgi nesėkmingo, neliks nieko kito, kaip susikraut kuprinę ir patraukt kur akys veda - kur neturėt namų ir pinigų - ar čia, kur šalta ir viskas nusibodę, ar kažkur ten, kur šilta ir viskas nauja bei nepatirta?..

Prižadu, paskutinis toks emoblogas, dabar reabilitacija, o po tooo...

0125
Ryte pabundu, nupedinu iki tecio darbo, tada vaziuojam paciupt Olego - o tasai pramiges, susikrapsto per 10min ir traukiam visi i Kauna. Ten apturim malonu pusdieni pas Ugniu su skaniu maistu ir Erikos saldumynais. Belenkaip pozityviai nusiteike - sokam ir dainuojam ;) Po to judam link orouosto kur... sutinkam Juliana ir Aiste - atsisveikinom penktadieni ir neissikalbejom, jog skrendam tuo paciu lektuvu... Po poros valandeliu atsiduriam Bremene, o tas, pasirodo, mazyliukas - pestute nukeliaujam iki Couchsurferio, pas kuri apsistojam. Jis pasirodo saunus, pakviecia likti ir musu draugus, kuriu skrydis anksti ryte. Nueinam falafeliu (pirmas punktas) - Olegas uzsako juos turkiskai. Siaip, sudarom kone tobula sukeleiviu pora kalbiniu atzvilgiu, tik man reik geriau pramokt ispanu, o kolegai - arabu ir prancuzu. Pasivaikstom po senamiesti, kuris tiek man, tiek Aistei primine Stokholma, tada namolen, biski chillo ir...

0126
...Atsikeliam pasiryze pasiekt Amsterdama. Nupedinam iki trasos, po valandos sustoja masina ir isveza uz miesto. Po dar penkiu valandu stovejimo salty nusprendziam grizt atgal, o pakeliui dar pridumpsterinam maisto is Lidlo ir kazkokio bioekoshopo. Grize susisildom arbata, o tada miestan susitikt su Olego drauge. Alus kaboke, kur anksciau buvo isikures bordelis. Idomiai jaukiai. Pakeliui atgal dar paciupinam Bremeno muzikontu asilo kojas, mol, tai nesa sekme.

0127
Roza paveza iki artimiausios degalines autostradoje, ten pamatom fura su lenkiskais numeriais, pasiczesczinam ir pajama mus iki Osnabrucko. Malonus vyriskis, dar islipant duoda krekeriu ir obuoliu. Reikia patekt i kita kelia, tai einam palei autobahna; jau beveik atejus, sustoja policija ir pataiso savo reputacija po maniskiu ivykiu pries 3metus - paveza iki artimiausios degalines, dar pasisnekuciuojam. Ten jau svyti zenklas Amsterdam - sustoja toks nurautas seniokas, bet nepakeliui. Paskui zavus jaunuolis, as tingiu kalbet vokiskai, jis prastai kalba angliskai, bet sako pakeliui i NL. Pasirodo, net labai pakeliui - kertam siena ir Olandijaaa. Pirmas ispudis - idomios lygumos be jokiu kalveliu ar daubu, takai virs autostrados gyvunams migruoti ir belenkiek visokiu pauksciu... Sustoja du bicai; vienas suka jona - that's the spirit :) Deja, nepakeliui. Pagaunam fura - Kosovo albanas, gyvenantis Vokietijoje, bet dirbantis Olandijoje. Irgi maloniai pavezina, paleidzia Utrechte. Einant is degalines i trasa, Olegas randa pinigine, kaip spejo, turko alevito (netiesioginis punktas is listo), nunesam i degaline ir greit pagaunam vyruka su mama; jie paveza 20km iki A'damo, nuperka olandisku vafliu. Temsta, tai jamam traukini ir atsiduriam Sloterdijk rajone, kur pasitinka gal 1,5metu nematytas draugas Arturas. Ilgai speliojom, ar bus pasikeites, ir joo, dabar ex-xveganx, tai nusimetem daiktus, isgerem arbatos, tada sudumpsterdivintu kokteiliu ir vidunakty miestan. Toks paveluotas pirmas kartas Amsterdame, kai viskas taip paaugliskai stebina. Pirmas kofeshopas ir blogi ispudziai - oo nee, negi visur taip ne kazka...

0128
Issimiegam ir pedinam iki International Institute of Social History. Maklinejam aplink, uztrunkam biskeli, bet nusigaunam tenais, uzsisakau Martyno Gudelio fonda ir kaifuoju skaitydama jam skirtus laiskus is pacios Emmos Goldman!.. Po to - staigmena - dingo is rubines Olego striuke, joje - dauguma dokumentu ir 50E... As kazkaip LOLinu - palikt taip viska ir pan... Jau beeinant link policijos; paskambina institutan - kazkas sumaise striukes. Uff. Ta proga keliaujam i Goa; kofeshopai visiskai reabilituoti! Tada ieskom pigesniu falafeliu, vel uzsisakom turkiskai. Belenkaip didele porcija. Dar praeinam raudonu zibintu kvartala - nepatiko, buvau tuomet vienintele mergina tarp tokiu turtingu vyresniu biznismenu gatvese... Pakeliui namo nesusilaikom neuzsuke i dar viena shopa, patrauklus pavadinimas - Baraka - kaip filmo, o viduj ant stalo sedi didelis riebus rainas katinas. Uztad kai prireike parduotuves maistui, toks uzmojis pasirode veik neigivendinamas - sexshopai, kofeshopai - pamirskit apie maista!..
Siaip, +++ Amsteriui, nes neprimine ne vieno miesto, kuriame buvau. Ir dar zjbs skvotas, kur gyvenom - penkiu aukstu ofisu pastatas, vienam aukste dviraciu garazas ir dirbtuves, kitam - virtuve, likusiuose gyvena sesi zmones. Ir dar stalo futbolas, butinas skvoto atributas bei siaip, dalykas, kuri pamirsom i TO DO lista irasyt...

Tesinys kitame bloge. Sorry uz nelietuviskas raides ir gal klaidas, pirmakart sedziu prie klaviaturos AZERTY :>

Vėl Vilniuj, kur šalta ir taip toliau, bet užtai po nuostabių atostogų!..

0129
Kolega ankstokai ryte išsikrapšto pasijamt prapistos striukės; oras tragikomiškas, tai lieku mūdint namie, geriu arbatas, žaidžiu stalo futbolą, mokaus triukų. Paskui pagaminu ryžių-pievagrybių makaliūšą, kolega grįžta, pavalgom, per tą laiką pasitaiso oras ir einam atsisveikinėt su Amsterdamu, nes ryt, o vaikyti, laukia Briugė!!!

0130
Atsisveikinam su bydlosielabroliu ir traukiam trason. Nusiperkam kažkokius neaiškius bilietėlius, pusiaukelėj suprantam, kad tramvajaus, nors tupim traukiny. Galvojam, kad px, jei ką, mes debilai iš rytų Europos. Kontrolės nesutikom, tai matyt šiaip nesunku trainhopinti Olandijoj. Pagal hitchwiki nuorodas atsidūrėm tragiškai nepatogioj degalinėj. Metam monetą, ji sako eit toliau. On-ramp'e pasigaunam per kelias minutes mašiną, paveža iki Breda miestelioko, kur stoja kurdas fūristas, Olegas plepa su juo turkiškai. Nugi gerai su mūsų kalbom :) Kertam Belgijos sieną, tada Antwerpenas su milžinišku aplinkkeliu. Paleidžia vienur, paskui susitranzuojam dar keliems kilometrams kitur, galiausiai moteriškė paveža iki Gento, kur pagaunam tėvą su vaiku. Važiuoja į Ostende, sako, paleis autostradoj, bet vėliau nuveža į pačią ilgai lauktą Briugę. Einam palei upeliūkštį iki stoties, ten sulaukiam CS hosto, žaliųjų partijos vadas. Pakeliui pas jį dar praeinam senamiesčio pakraščiu, laaabai jau viskas gražu. Meilės ežeras, pilnas gulbių, kurios, kaip pasakojo legenda, Briugėj veisiamos todėl, kad jų ilgi kaklai primintų nukirsdintą blogą valdovą. Namuose pasitinka hyperaktyvus ir draugiškas šunėkas. Užvalgom sriubos, einam apsižvalgyt. Kažkokia pasaka, ne miestas. Jausmas tarsi atsidūrus kelisšimt metų atgal. Veik visi statiniai statyti 16xx metais, gatvės grįstos akmenimis, ten darda karietos. Šiaip daug žmonių, turistųteroristų, baisu pagalvot, kas darosi ten vasarą. Bandom atsekt, ką matėm per filmą. Dar papasakoja mūsų hostas istorijų apie slaptus tunelius, kurie atsiveria pajudinus kokį akmenį rūsyje (kas jam ir nutiko!), apie alaus biznismenus, kurie turėjo rūmus, sujungtus su bažnyčia koridoriumi, mol, kad iš miegamojo tiesiai galėtų nueit mišių klausyt į sau skirtą balkonėlį... Kanalai, tilteliai, toksai sludge viduramžiškas dvelksmas... O šiaip, miestas toks išliko todėl, kad ten gyveno skurdžiai ir tiesiog neturėjo pinigo naujoms statyboms. Ir po vizito tenais, visiem galiu pasakyt - važiuokit patys pamatyt to groožiooąąąą!!

0131
Ašai irgi biškę susimoviau, atsispaudinus hitchwiki info ir neperskaičius. Iš Cologne, kaip rašo, veik neįmanoma ištranzuot per tą aglomeraciją, blah. Tai truputį parkė, nors ryte išpėdinam kelin į Kiolną. Greit pasigaunam mašiną iki Briuselio, ir šiaip, NL ir B neteko ilgiau nei dešimt minučių išstovėt belaukiant. Kūl. Prie Briuselio pasigaunam mašiną pakeliui kelioliką km, metalistas, kuris klauso Skyforger ir Obtest... Atsiduriam š vietoj, bet prie linksmo kelio ženklo.

Sustoja kažkokie frykai, mala prancūziškai, nesuprantam, šoka ir išsidirbinėja. Nepatinka prancūziška Belgijos dalis, geriau Flamandija, kur tikrai galioja posakis "ramus kaip belgas". Rizikuojam ir gaudom mašinas ant autostrados, stoja porelė, paveža už Liegės remontuojamon degalinėj. Galvojam, šakės. Vėlyva popietė, nieko aplink per daug. Galiausiai stoja du vyrai, kalbantys urdu ir anglų kalbos miksu. Buržujska mašina (kaip tik prieš tai kalbėjau, kad dar nė karto su buržujska nevažiavom), odinis salonas, belenkaip dvokia ta oda. Važiuoja iki Acheno, bet paveža iki pat Kiolno. Ten turi pasitikt Olego draugas, kuris vėluoja visa valanda. Minus melejonas karmos taškų, nebuvau valgius nuo ryto. Paskui sukemšam kažkokio woktogo šlamšto ir einam pas jį namolę, žiūrim filmą. Neužskaitau šiaip Kiolno, bet aii dzin :) Randam per vokišką rideshare žmogų, kuris sekančią dieną keliauja Brėmenan, tai jamam. Penkiolika eurų žmogui, blyn, tiek pat kiek ir skrydis pirmyn bei atgal!

0201
Pamiegam, susitinkam su tuom žmogeliu, Olegas lolina iš vardo ir pavardės, Sebastian Schneider, tipo, supervokiška :) Per penkias valandas atsirandam Brėmene, pamaklinam, dar pavalgom falafelių, pasišildinėjam prekybcentriuose. Pigios knygos, pigūs stalo žaidimai. Jamu "surink keturis eilėje". Parašyta "kids only", bet aaai :) Susitinkam su Roza, ji serga, tai apgyvendina pas savo tėvus, o tie šaunūs žmonės, pasirodo. Pačiumpam produktų, vyno, pasigaminam vakarienę, pažiūrom išsinuomotą komediją. Mjoo, šitie Olego draugai užskaityti...

0202
Dar tokia viena chillo diena, kada niekur nieko nereikia daryt ir skubėt. Papusryčiaujam "broedchenų". Sutinku Rozos tėvų katiną. Odievai. Toks milžiniškas, panašesnis į lūšį dydžiu, juodas, kniaukia bosu. Užskaitau jį, tas užskaito mane ir miega šalia pasidėjęs galvą man ant pėdos. Dar maklinam po miestą, bandom rast Alevitų kultūros centrą. Randam. Uždaryta. Dar falafelių, pirmąkart Olegą palaiko turku. Fun. Gatvėj dainuoja rusų choras. Kitoj gatvėj groja duetas gitara ir klarnetas "Bei mir bist du schoen", paskui visą likusią dienos dalį niūniuoju tą melodiją. Šiaip daug elgetaujančių, kaip sakė, darbo nerandantys atvykėliai iš Rumunijos ir Bulgarijos. Liūdnoka... Vėl keliaunam pas Rozą, vakarienė, išmokstam turkišką kortų žaidimą, pražaidžiam iki vidunakčio, atsisveikinam, atsibučiuojam ir kt.

0203
Po pusrytėlio pėstute orouostan, mano superplanaschuliganas išdega, sėdim lėktuve, užmiegam, atsikeliam jau besileidžiant Kaune. Dar Tomas pameta iki trasos ir su kažkokiu politikierium, vairuojančiu buržujską džipą, grįžtam Vilniun.

Punktai įvykdyti, išskyrus fotobūdelę ir Alevitus, viskas buvo zjbs!..

Ą, o dar va, lauktuvės iš kažkokios degalinės Vokietijoje, vaikiškas "Jump in my car" variantas:

Iki!

Nu ką, reikaliukai pradėjo judėt į priekį; savaitės pradžioje simboliškai įstatėm į būsimą gyvenamą vietą duris, o štai vakar ir šiandien ir ateinančias dienas didelių darbų vyksmas.

Padaryta:
- įstatytos tokios labiau simbolinės durys;
- išnešta lauk minimum 15 maišų šlamšto;
- gal pusė plastiko konteinerio užpildyta 2004m. baigusiais galioti alaus bambaliais;
- 2x viskas iššluota;
- rastas tąšas būsimai lovai.

Dar reikia greitu metu:
- įsistatyti trūkstamus stiklus;
- įsidėt spyną;
- susitvarkyt duris;
- išplaut grindis;
- susirast medžiagų lovai;
- apsišiltint sieną;
- uždažyt/uždengt aklinai kitą sieną;
- rast ir pastatyt pečiuką.

Išties, kad ir daugiau šitam liste, bet po anos šūdo krūvos, visiškai neatrodo baisiai, bet netgi maloniai. Dar faina, kad yra fainų žmonių, kurie netingi teptis rankų ir dust dulkėm man padedant, ačiū :)

Su finansais vis dar gana Jeau-pelle, bandysma viską susiveikt ir be jų, tai vat paieškomi tokie dalykai:
- putų polesterolas/tos tokios pakabinamos putų polesterolo lubos;
- fanera/presuotų pjuvenų plokštės/gipskartonis;
- medžiagos visokios, užuolaidos;
- seni medžiaginiai čiužiniai/antklodės/miegmaišiai;
- vinys, varžtai, kampai;
- makroflexas, izoliacinis silikonas;
- buržuikė!
Tai jei kas turit, nereikia, sakykit, pajamtau ir padėkotau, o kada gal ir sausainiais ar kitokiais skanėstais pavaišintau ;)

Kartais būna dienų kaip tyčia, o dabar pas mane tokios dvi iš eilės, berods, pirmąsyk.

Vakar susiruošiau perestroikintis - išėjus iš namo matau nuvažiuojantį autobusą, penkios minutės per anksti. ^$@^%! Nusigavau per valandą trūliku... Išiminėjant stiklus pakeitimui sugebėjom du sukulti, tai nusprendžiau nebesiliest prie jų, kad paskutinių nesukult; šiandien jau mąsčiau susidėt viską, išėmėm naujus stiklus, nesukuldami ir... opapa - nė velnio ne pagal defaultą langai, stiklai per dideli. Na, per dideli - mažesnis blogis nei per maži, bet vėl atsikėlė susidėjimas, o dar belenkaip sninga, pripustė biškę ir kambary... Nu kol kas tai liūdnos perspektyvos kažkokios, ą kaip tę sako.

Ai, dar pėdinau iki turgaus įsigyt rėžtuko tiems prakeiktiems stiklams, ir maisto. Tai prie tos pačios nuotaikos užsirėkė prekiautoja, kai paprašiau nedėti supuvusio pomidoro, bet taip baisiai, kad sunku pasakyt, kada taip užsiparinau dėl kokio menkniekio.

Praeitą savaitgalį mąsčiau, kad šitąjį reikia linksmai leist - krūva išeiginių, o dar ir šventės šiokios ar anokios, bet kažkaip vakarais neišlendu iš so-called-namų, o ir pas mane veik niekas nenori užsukt į tolybes. Sux. Galvojau, jau bus šiandien pokyčių - atvažiuoja kavenska chebra. Ta proga sumąsčiau daryt sushi - pajamiau avokado, agurko ir gero vyno; išėjus iš parduotuvės gaunu žinutę, kad vis dėlto neatvažiuos. O taaaip. Dėl vienos savęs mandrai maistą taisyt kažkaip neverta, o ir buitinis alkoholizmas kai viena ką gurkšnoji=nebelabai kažką.

Pagal "zebro teoriją", tai po juodo visad seka balta, tai po galais, kur ta balta?!

Su pirmom kalendorinio pavasario dienom pasibeldė ir kažkur ilgą laiką užsilikusi šiokia mano sėkmė.

Po pusmetinės stagnacijos pasipylė (na, sąlyginai) ir darbų pasiūlymai, suteikia naujajai bomžiškai esybei vilties. Ekoparduotuvė su žiūūrkių lenktynių pobūdžio atranka. Na, kadangi tarp tų pusvalandžių pertraukų tarp autobusų, troleibusų bei reikalų mieste dažnai nebūna ką doro nuveikt (perskaityt kelis knygos puslapius/išgert arbatos/pažiūrėt naujus lolcats'us), galiu padalyvaut. Šūdas, kad žiūūrkių lenktynės, nes jei ne jos, tai manau, lengvai pajamčiau tą darbiūkštį. Už kelių valandų einu šnekėt dėl vaikų renginių vadovės, blah. Vakarai ir savaitgaliai. Ne kažką, bet bus matyt, taipogi. Labai jau noriu vasarą nebomžaut čia, o traukt į kokius keistus kraštus, tai gal ir pavergausiu mėnesiuką du vardan tų norų. Ir dar ieško kažkas auklės... Tikiuosi, visi šitie daiktai atneš kokių vaisių.

Pilnas mėnulis atnešė keistų sapnų, berods, ir anasai Brėmene buvo per pilnatį. Šįkart vėl panašaus pobūdžio gliučinas sapnas, vėl žinau, kad veikėjai - mano pažįstami žmonės, draugai, ale veidų nė velnio negaliu prisimint. Ką apie tai pasakytų Froidas?.. Ir šiaip daug mąstau apie žmones, bendravimo patirtis ir t.t. Džys, keistai viskas. Dar pažiūrėjau filmą gražų apie Aspergerį turintį vyruką. Puikūs žmonės bendravimui, bent jau man, taip pagalvojau. Kiek pamenu, pas mane medicininėj kortelėj irgi yra įrašyta: "yra autizmo požymių" - slap in ya face tiems, kurie galvoja kad aš tokia be priežasties :)

Veiklos ir dalykai irgi pajudėjo - nubrėžiau sau ir kitiems deadline dėl "Paštec" - iki vasaros, nes vasara visada yra vasara. Juk žinot. FNB kažkaip keistai negausiai valgančiųjų atžvilgiu - vaizduojamas lietuviškas išdidumas ar kas?.. C'mon, nemokamas skanus maistas, ko dar norėt?.. Užtai šeštadienį vėl Mainų turgus - jau džiaugėmės atšilimu, sakėm, vėl lauke šaršaluosim, ale uraganas su keistu vardu vėl žiemą atnešė. Dabar pro langą tvieskianti saulė irgi teikia vilties, kad gal vis dėl to!

...turiu tokią savybę, nežinau, ar teigiamą, ar nelabai, bet kada pasidaro nuobodu, darau visokias kvailystes, pradedant spontaniškais pabėgimais į kokią Lenkiją ir baigiant... štai paskutinė kvailystė buvo speed datingas! Turbūt niekad nebūčiau pagalvojus, kad būčiau taip sugalvojus : )) bet beišsisukinėdama nuo referatų spaudimo ir maklinėdama internete, atradau tokį makaliūšą ir unt drąsos įkalbinau O., o jis įkalbino P. registruotis kartu. Visi išsiuntėm registracijos laiškus; kolegos parašė kažką šiaip lame, aš maliau intelektualų šūdą. Juos atrinko, manęs ne : )) bet kaip buvom sutarę, kad jei bent vieną atrenka, einam palaikymo komandon, tai dar prikalbinę draugų, kad aš viena netupėčiau, susiruošėm renginin.

Kitas keistas dalykas, kad ėjom į... Woo. Nu visai ne tos faunos žmonės, tokie outcast'eriai trys buvom, bet kodėl gi ne?.. Tik nesuprantu, kuom ta vieta tokia populiari ir šauni, nes skylė baisesnė (ir vaizdu, ir šiaip) už PogoBarą.

Paskui pralaukus pusvalandį, paaiškėja, jog neatėjo daug merginų, o tai reiškia, kad dalyvausiu ir aš. Žvengiam. Šiaip, pasijutau kaip Kerė Bredšou, daranti seksualinės antropologijos (kaip pati įvardino seriale) tyrimą. [OT] Spėju, jog šis personažas yra antras mano mėgiamiausias po Isabella Oliveira. Bet kai užaugsiu, būsiu Kerė Bredšou, ir ne kitaip!.. Kad geriau įsijaust į tokį vakaro vaidmenį, užsisakau Cosmopolitan'ą - jį pateikia ledukais pripildytoje mojito taurėje, minus šimtas karmos taškų Woo!!!.. Dar prieš prasidedant dating'ui, susipažįstam su linksmu venesueliečiu, kuris Lietuvoj sėdės pusmetį, sėdi savaitę ir bando susipažint su šalim, kultūra ir žmonėm... Irrrr galiausiai, skelbiama pradžia. Merginos susodinamos prie 16 staliukų su skaičiukais, ir prie jų susėda vaikinai. Kalbėt po penkias minutes. Aišku, galėčiau čia labai daug pasakot, blah, bet reziumuosiu trumpai:
- per dvi valandas turėjau 16 pasimatymų, jei tarp jų įskaityt ir O. su P.
- didžioji dalis dalyvių buvo iš Panevėžio (beviltybės sostinė, visom prasmėm);
- nemaža dalis vaikinų - fizikai;
- didžioji dalis vaikinų buvo jaunesni už mane, čia jau keista;
- "ką veiki gyvenime", "ką studijuoji", "kur leidi laisvalaikį" - populiariausi klausimai, jei paklausi ko nors kitaip, išmuši žmogų iš vėžių;
- beveik visi pasakojo apie savo darbus, karjerą, bizniukus;
- vienas rodė savo pankavimo laikų nuotraukas mobiliake;
- vienas tikrąja žodžio prasme suriko "mergaitė, žaidžianti futbolaaąąąą?!", kai gavo atsakymą į klausimą apie sportą.
- vienas davė neigiamą komentarą apie PogoBarą - "ten smirda pankų prakaitu"
- gavau du telefono numerius, kai naglai užrašė ant mano "konspekto". Vienas sakė esąs išdykęs, dar papasakojo apie įvairias patirtis. Kitas tiesiog žadėjo sužavėti.

Kai visi pabendravo su visom, teko vykdyti galutinį sprendimą - išsirinkti tris labiausiai patikusius. Susėdom su O. ir P., aptarėm, tai atsirinkau vieną dėl to, kad studijavo branduolinę fiziką (+++), kitą, kad kalbėjo lempas, bet tarp tų lempų pasakojo apie kates, ir kad jos turi uodegas (katės ++++++), ir trečią, nes kalbėjo belenką, sakė, nežino nieko apie tai, ko nori iš gyvenimo, kad viskas blogai, kad daug kur pasauly buvo, niekur nepatiko - nes nepasakojo apie savo darbą, bizniuką, kaip užsidirbs daug pinigų ir bląh. Susumavo rezultatus, mūsų trijulė su niekuo "nesusiporavo", bet susidarė dvi poros, gavo prizų. O mes išsitempėm dar draugų ir užbaigėm vakarą pankų prakaitu dvokiančioje skylėje.

Reziume: pabūt tarp "normalių" žmonių keista/įdomu/kartais reikia. Ir jei neturit ką veikt, jei norit pasijuokt iš savęs ir kitų, (netikiu, kad į tokį reikalą reikia žiūrėti rimtai ;) tai labai rekomenduoju kitąkart apsilankyti, ir pakvieskit mane į palaikymo komandą : )))

Ėkh, įdomus tas gyvenimas be interneto :) keliskart per savaitę pačekint e-meilą telefonu ir šiaip nežinot, kas kur dedasi pasauly (t.y. nežinot nieko, ko nereikia), pasirodo, yra nuostabu. Jei ne tą vakarą įjungtas svečiuose skaipas, nežinia, kiek dar ilgai nebūtau žinojus apie "Antino likimą". Nežinau, kas dar durno vyksta unt mūsų svieto, bet tuo pačiu neužsikraunu bereikalingom mintim, parkėm ir blaah. Kaip kažkada sakiau, būtų įdomus eksperimentas be jokių medijų pagyvent, o dabar taip gavosi natūraliai. JĖGA.

Kalbant apie laiką, tai kažkaip jo nėra. Gal ir gerai, gal ir ne. Atsirado darbas, ne per maloniausias, ne arti, bet vis už ko kabintis. Mokslai, šmokslai, referatai, kraustynės, ze nių laif, tsakant. Kol kas atrodo labai gerai gražiai pozityviai ir yes future. Grįžęs bendruomenės pojūtis, oujė.

Ir dar kartą vat teko įsitikinti, kad turiu SAVO laiką. Laikas priklauso man, pasaulis priklauso man, viskas priklauso nuo manęs. Gal čia gali egocentristiškai nuskambėt, bet nee, greičiau, išmokau belenkaip mylėt ir mėgautis gyvenimu. Kaip ten sakė anam filme - no excuses, no apologies, no regrets. PENKTADIENIS, mano diena. Praeitas vėl save patvirtino. Šiaip, jaučiuosi tokia biškę surimtėjus ir išpindėjus kai kuriais atžvilgiais, nes byčkė prie tilto atrodo atstumiančiai. Ale prisijungus ir keliams nuvedus netradiciškai - į Alaus namus, ten laukė ooojoojooooooj kokie šokiai, šokiai šokiai, šokti, suktis, ąą. Vieni priklausomi nuo alkoholio, kiti nuo narkotikų, o aš, matyt, nuo šokių, nors ir nelaikau savęs labai gera šokėja. Bet aaai : ) Užtad sutariau atnaujint pamokas ir pasidariau kambary veidrodinę sieną, kad praktikuotis tomis retomis laisvomis valandėlėmis.

Pavasaris toliau žaidžia su mano protu ir savijauta, žaidimo kontrolę šiaip taip pradedu perimti į savo rankas. Gyvenimą taip, o sapnai vis dar nustebina, ir tegul sau - kai nieko įdomaus realiam gyvenime, tai įdomiau persikelt į sapninį, ūhū.

O vat ryt vėl penktadienis, berods, traukiu į Kauną, reivas, Hujnarres, kurie, kaip visad, sakė - "Nebegrosim". Ir vat tai tau. Nugi nuostabu. Dar nežinau, kaip ten keliausiu, tai jei turit kas laisvą vietą iš Vilniaus, duokit žinią, mielai pasinaudotau. Na, arba galim sukeliaut, susistopuot.

Padrikai - plėvesuojančiai - pakylėtai - vat tai tiek.

Vat kažkaip pastaruoju metu jaučiuosi itin gerai, palyginti su praėjusiu pusmečiu, einu iškelta galva ir džiaugiuosi smulkmenom, kurių labai daug pastebiu. Ir šiaip. Jėgulė.
Po vakarykščio priešmeginio su kaimynu užsigliūčinau ir pradėjau tikėt vaiduokliais, vampyrais ir gremlinais aplink mane. O šiandien pakeliui darban trūle žiūriu pro langą ir matau - Savanorių pr. link Panerių bėga arklys. Jei būtų baltas, tai nu joo, bet rudas. Kiti irgi spoksojo, reiškias, viskas ore. Bet gliukas.
Darbas lieka darbu; vaikas išmoko vaikščioti, taria pirmuosius žodžius, tėvai ne itin patenkinti, kad ne prie jų išmoko. Bet blę, kam turėt vaikų, jei neturi laiko?..
Po to iškeičiau ispanų paskaitą galerijoje į biblioteką, iš ten keliaujant trūlu, įlipo du alkašėliai, vienas be dantų, bet su gitara; traukė visokias dainuškas. Paskui įlipo dar trys. Visas bomžų vakarėlis.
Dabar sėdžiu ir galvoju, ar eit į Labdarių benefitą. Gera viečikė, gaila, kad išsikelia. Prarasiu maitintojus su savo debilišku dienos režimu.
O dar šiandien ir Couchsurfingo meetas. Pogobare. Irgi galvoju, ar eit. Trečiadienis ne mano diena.
Praeitas penktadienis kaip visad zebakūl, Gedimino 27 yra bybė, nejauku, nefaina, beprasmiška. Užtai šokiai, kad ir tas pats playlistas, buvo dar geresni. Pėčka šoko ant stalo, turbūt to nepamena; juokiaus, kai nuvijo apsauginis. Bet tam respektas, kad leido baigtis gabalui.
Ir dar [ot] vis džiaugiuos, kad yra kolega, kai vadinamės viens kitą broliu ir sese, ir šiaip viskas gražiai puikiai atvirai - kad su visais taip būtų...

Vat kažkaip pastaruoju metu jaučiuosi itin gerai, palyginti su praėjusiu pusmečiu, einu iškelta galva ir džiaugiuosi smulkmenom, kurių labai daug pastebiu. Ir šiaip. Jėgulė.
Po vakarykščio priešmeginio su kaimynu užsigliūčinau ir pradėjau tikėt vaiduokliais, vampyrais ir gremlinais aplink mane. O šiandien pakeliui darban trūle žiūriu pro langą ir matau - Savanorių pr. link Panerių bėga arklys. Jei būtų baltas, tai nu joo, bet rudas. Kiti irgi spoksojo, reiškias, viskas ore. Bet gliukas.
Darbas lieka darbu; vaikas išmoko vaikščioti, taria pirmuosius žodžius, tėvai ne itin patenkinti, kad ne prie jų išmoko. Bet blę, kam turėt vaikų, jei neturi laiko?..
Po to iškeičiau ispanų paskaitą galerijoje į biblioteką, iš ten keliaujant trūlu, įlipo du alkašėliai, vienas be dantų, bet su gitara; traukė visokias dainuškas. Paskui įlipo dar trys. Visas bomžų vakarėlis.
Dabar sėdžiu ir galvoju, ar eit į Labdarių benefitą. Gera viečikė, gaila, kad išsikelia. Prarasiu maitintojus su savo debilišku dienos režimu.
O dar šiandien ir Couchsurfingo meetas. Pogobare. Irgi galvoju, ar eit. Trečiadienis ne mano diena.
Praeitas penktadienis kaip visad zebakūl, Gedimino 27 yra bybė, nejauku, nefaina, beprasmiška. Užtai šokiai, kad ir tas pats playlistas, buvo dar geresni. Pėčka šoko ant stalo, turbūt to nepamena; juokiaus, kai nuvijo apsauginis. Bet tam respektas, kad leido baigtis gabalui.
Ir dar [ot] vis džiaugiuos, kad yra kolega, kai vadinamės viens kitą broliu ir sese, ir šiaip viskas gražiai puikiai atvirai - kad su visais taip būtų...

...Kada miesto betonas tvoskia tau į veidą +29C karščiu, tada pajuntu tą tikrą vasarą ir kaip vėjas Merę Popins ar Caroline iš "Šokolado", taip pirmoji didžiulė a u d r a irgi gerokai pamakaliūšina maniškę savijautą.

Bandau kovoti su kursiniu, kuris yra tikrai įdomus, tik sunkiai kovojasi, vis pračekinu word count'ą ir tikiuosi, kad magiškai skaičiukas prie characters nuo >27000 pavirs į >40000. Karts nuo karto pasižiūriu į šviesą kur už nugaros, visad pamatau beprotiško mėlynumo dangų va taip:

Jau kalendoriuj žybsintis Birželis sako, kad už vienuolikos dienų atsidursiu čia, o JAU mažiau nei už mėnesio iškeliausiu ten. Taip, taip, metu velniop darbą ir atsiduodu sau. Trū bękpeking tripas, kur per daug nėra nei laiko limitų, nei planų, išskyrus Budapeštą, Sarajevą, a la Kusturica tūsą kokiame Serbijos kaimelyje, beigi Guča festivalį.

Dar vat nežinau, ar čia vasara, kuri šiaip nėra mano laikas, kai aš, visiška nepritapėlė, labiau mėgstu žiemą, ar čia kas, bet dalykai, kurie anksčiau teikdavo gerų emocijų, kažkaip nebeteikia. Atrodo, nuostabus penktadienio vakaras, grįžęs brolis, draugai, pyragas ir kultūringa byčkė turėtų būti gerai, bet kažkaip jau antrą ar trečią kartą nebėra. Tai ir ėjau pusiau pabėgus viena naktį namo, klausiau garsiausiai muzikos, ir galvojau, kad ir kas benutiktų, visada turėsiu Vilnių ir kurį laiką turėsiu katę, o dabar ir šokius, kurie kažkaip užpildo tai, kas neužpildyta.

...Na, kad ir kaip bebūtų, jaučiu, jog dabar gyvenu su Nina Simone:

...grįžau, bet tripas galvoje tęsiasi.

Šiaip šitą trumpą vizitą Norvegijoje pirmą miego miške-pievoj naktį labai lyginau su pirmuoju apsilankymu toj keistoj ir nuostabioj šaly.

Visų pirma, aišku, sukeliautojai. Turbūt niekada nebūtų šovę galvon tokie sukeleiviai, bet išpuolė būtent taip, ir, imho, šauniai. Nes keliaujant su artimais draugais visada plius minus būna aišku, ko tikėtis vienoj ar kitoj situacijoj, ir blaah. O štai šįsyk - malonūs nustebimai, jė.

Aišku, gal kažkas viso to "trumpo pabėgimo" rezultato priklausė ir nuo manęs, galbūt esmė (vėlgi lyginant) slypi daugiau ne sukeleiviuos, o manyje, mano bendravime su žmonėm ir t.t., nu, bet nekukliai galiu pasakyt, kad sau visai šiomis dienomis patikau : ) ir nebuvo to jausmo, kad malu šūdą ir užknisu žmones. Gūt!

Tai va taip kažką dėliojaus pirmą naktį.

O šiaaaip...

Su visokiais nesklandumais oro uostan, atėmė skystį nuo uodų, mol nuodai. Duty-free byčkė. Paskui skridom, skridom ir atskridom. Chilloutas prie saulutės ant pievutės, autostopas Oslan. Atsiskleidė slaptos (?) kolegos pusės su kažkokiu keistu jautrumu kvapams, iš to dar juokėm veik visą atostogą; dar plius Oslo žemėlapiu, įmontuotu kaip per kokią Matricą, galvon. Na, man, kaip visiškai nesigaudančiai miestuose, tas buvo gūt...
Pabuvom turistais, prasiėjom pro miestą, stabtelėdami kas kelioliką minučių pailsėt ar šiaip, aplankėm frykiškų skulptūrų parke, vyrukai įsijautė ir gal kokią valandą vyko fotosesijos su skulptūrom. Nugi smagu, ką čia bepridursi.

Pirmoji naktis praleista parke-miške-pievoj, kaip ir spėjau, gliūčinomės dėl šviesos. Po nakties su visom šmutkėm iš Oslo į miškus...
Gal prieš kokius tris keturis metus J. pasakojo apie tą vietą ir tuos žmones. Sunku patekti, bet nuostabu. Miškas ir nameliai medžiuose. Beje, namelių gyventojas Lars buvo vienintelis žmogus, su kuriuo pavyko normaliai sukontačinti.
Žoodžiu, kad ir kaip daugumoj gyvenimo sričių failinčiau, kelionėse kažkaip tampu gana laimės kūdikiu. Atsidūrę kažkokioj neaiškioj šiknoj, praėjom parduotuvę, kilstelėjau konteinerio dangtį, ir ooo taip, Norvegija liko savimi ir nenuvylė. Bet dar įdomiau buvo matyti kolegas džiaugsmingais veidais čekinančius maistą - "kokie debilai išmeta puikiausias braškes". Gal teisingai čia pasakė Ž., kad kažkaip skirstau žmones - nors iš tokio požiūrio taško, nemanau, kad tai yra labai blogai - bet kaaažkaip vieni man siejasi su šiukšlėm, na, kaip, pvz kaimynas, o kiti, nu, nė pro kur. Tai vat gavosi toks mano asmeninių stereotipų (?) griuvimas. Vaat. Nugrybinom į tragišką tranzavietę, tad nukeliavom pasiklaust, kur geriau stovėt, ir vietoj to keturiese gavom ride'ą iki pat namelių miške, o dar išsikalbėjom, kad pažįsta vairuotojas ten gyvenusius...

Nu o tada, atvažiavus... Blią, nesuprantu, kodėl Norvegija yra black metal šalis, o ne psy trance. Visa aplinka tokia, kad tūsam nė dekoracijų nereiktų, jau nekalbant apie vėlesniu metų laiku užaugančius stebuklus... Įspūdį žodžiais sunku nupasakot, nes viską pajaust ir išgyvent... Uolos, medžiai, nameliukai, šiltnamiai su daržovėm ir prieskoniais, draugiška liaudis. Iš pradžių ne per drąsiai, paskui atsipalaidavus prasidėjo, na, bent jau man, tokios tikrosios atostogos, kada sėdi su kava rankoj, nuo oro grynumo šiek tiek svaigsta galva, gamta, gamta, gamta...

Aišku, belenkiek uodų; paskui galvojau jų pridaužius parvežt visiem lauktuvių:

Be šnekėjimų, nusišnekėjimų, žaidimų kortomis per lietų, kuris prasideda ir po penkių minučių baigiasi n kartų per dieną, aišku, būta ir puikaus maisto; fiesta atsidarė maniškiu a la indišku makaliūšu, o baigėsi šeimininko picom ir nuostabiausia duona. Tikrai nepameluosiu pasakydama, jog skaniausia, kurią valgiau, o dar plius, namų kepybos. Visiškas respect'as, galvoju, į Balkanus lėkt vėlėliau, kad dar susimatyt ir apsikeist maisto teikiamais malonumais.

Matyt, čia apie Norge ir baigsiu, nes paskui nebus ką gyvai pasakot, o ir šiaip, vis dar tas pokelioninis ąąąąąąą tik kai sakosi ąąąąąąąą kaip faaaainąąą, o nieko per daug rišlaus ir nepasisako : )

Ą, o dar prie viso kelionės suteikto pozityvo - gražus dešimtukas ir dar pagiriamasis laiškas iš darbo vadovo už kursinį, yyy, puikuma. Ir netgi tai, kad vos grįžus į Lietuvą tradiciškai spėjau per kelias valandas net dukart patekt į lietų, nesujaukė ir, matyt, ilgai nesubjauros mano to pokelioninio ąąąąąąąąąą

Takk! kurių visame tame indėlio būta : )

Pirmąsyk likau sostinėje taip ilgai, iki vasaros vidurio, ir išties, pati pradžia buvo tikrai ne kokia. Daug kas išvažinėję atostogon, pats miestas bjauriai tvankus ir tuščias. Paskiau kažkaip galvojau, kad reik velniop siųst tą nuobodybę, tai ir pasiunčiau. Nuo tol kažkaip geriau - namai, buities tobulinimas, futbolas, dar kartą futbolas.

Paskiau lėkiau į kaimą. Šitas, pasirodo, šiųmetinė Lietuvos chaltūros sostinė. Buvau ožkų parade, nieko ypatingo. Prastokas organizavimas, ožkos sukištos į daubą, apstatytos šieno barikadom kad nepabėgtų, o žiūrovam veik nieko nebuvo įmanoma pamatyt, jei iki pat priekio per milžinišką minią neprasigrūdi. Tai apsižiūrėjau ir dingau. Ožkos kaip ožkos. Viena išpuošta kaip kokia ispanė, juodakailė, su raudonom rožėm prie ragų, raudonais banteliais ir bateliais. Šitą įsiminiau kažkaip.
Šiek tiek padirbėjau su žemės ūkiu, daržovėm, uogom, blah. Visai nieko užsiėmimas. Darai mielą dalyką, augini maistą sau ir kitiems, parduodi kažkiek turguje, ir ūū, visai neblogas uždarbis. Dabar kurpiu planą, gal po univėrkės (bliąą jau greit visai) taip pasibūt, padirbėt, o tada ¡hola!, Mexico! arba ¡hola!, España y Morocco, kokiems trims mėnesiams. Ar dar kur panašiai. Bus matyt. Parina baimės keliaut vienai ir ilgam. Vėlgi, bus matyt.

Po kaimo į Kauną, nes nėr normalaus susisiekimo su Vilnium, o tranzuot su didžiausiu maišu, pilnu daržovių, ir dar kompu, visiškai nekilo ranka. Be to, proga aplankyt L(A)B, sutikt žmonių, ir dar koncertas, kur norėjosi sutikti Norvegijos miškų gyventoją. Pagaminom muzikontam maisto, juos pasitikom ir nukeliavom vieton. Hm, kažkaip per daug ypatingų emocijų nesukėlė. Nugi gražiau, švariau, šviesiau už Pabrik'ą, be to, centras, + + + opit už ryklį. Pats koncertas nepaisant tragiško garso, buvo kažkaip dvasingas (?), jaukus, blah. Dar aišku, žmonės aplinkui tam daug įtakos davė. Užskaityta. Po visko netgi gavos taip, kad atsirado vietų grįžt į Vilnių po koncerto. Jamam! Komplikuota vadyba, bet viskas susidėlioja kažkaip, važiuoju su užsieniečiais. Ir kaip tik dieną su kažkuom kalbėjau apie tai, kad taip retai, bet būna, jog sutinki kažką, susipažįsti, ir kažkaip taaip sutampa karmos/vaibai/dar kažkas, kad kalbi, kalbi, taip smagu kalbėti(s), apie viską visaip, kad net nepastebi ryto. Tai taip nutiko. Ūū jė, laikinu tokius dalykus. Penktą ryto namai, smingu kaip lavonėlis.

Atsikėliau anksti ir su belenkaip gera nuotaika. Ze taim iz main, toksai jausmas. Nuleidžiu kraujo donorystei, pakeliui namo pačiumpu visokių skanumynų, nes feels like cooking. Veik maniškės išlydėtuvės. Barščiai su grybais, sojų kotletai, vyšnių pyragas ir šampanas. Per procesą ištempia mane miestan, vėlgi apturiu nuostabią pavakarę, jaučiuosi visai social animal, o tai retas reiškinys... Koncertas kaaažkaip. Jaučiu, kad apskritai, muzika, gal daugiausia pankrokas, nebekabina. Bet ne tame esmė : ) Tada džiaugiausi naujais sutiktais žmonėm. Tikrai. Labai. Visumoje, penktadienis (ą, gi jo, penktadienis juk turėtų būti Mano Diena!) tapo puikiadieniu ir įvadu į tą laukiamą tr00 vasarą su kelionėm, miegojimais belenkur, pasiklydimais, spontaniškumu ir t.t.

Daiktai beveik sukrauti, na, bent jau sudėlioti, ką imtis su savimi. Kontaktai ir tips'ai užsirašyti. Pusantros laukimo dienos. Nors koks tas laukimas, kai turim futbolo savaitgalį, ir dar kokį! Kumščius už abiejas ispanakalbes šalis : )

Linkėkit gero kelio, šiltų naujų pažinčių ir pakeliamų karščių!

Daug nerasysiu, papasakosiu, kai susitiksim : )

ekologinames

fantastiskas azuolu miskelis. per ji ejom desimt kilometru iki artimiausio miestelio su naminiu alum, paskui pasiklydom nakti miske, be prozektoriu. buvo idomu.

vengrija, vyno salis. dauguma zmoniu aplink balatona isivaizduoja, jog moka kalbeti vokiskai.

truputis interjero

metelkova

Siandien Ljubljana, ryt bandom Zagreba. couchsurfingas uosto kabanti. bandysim neuzcampinti ant minu ; )
O siaip, aplink vieni istorikai ir profesionalus virejai/kepejai, blin : )

dar ne pilnatis, na, beveik, o man jau vaziuoja.

per sias savaites, dar pries iskeliaunant, patyriau labai daug visko. dabar sedziu, nesimiega, permastineju, perprisimineju...

prisimenu, kodel megstu neuzsibut vienoj vietoj su vienais zmonem, o prabegt kaip seselis.

sesios (?) savaites, trys pazintys, kurios ikrenta labai giliai ir jas visada nesiojiesi su savimi.

taip, prabegom, prabegom yra geriau-lengviau, negul n kartu apkabint, regis, ka tik atrasta sielos drauga, ir sakyt, jog susitiksim kada nors kur nors. ir sedziu viena belgrade, nejauciu veik nieko, kazkokia padziuvus dveslena, ar pan. net nelabai suprantu, kas kaip.

prabegom, prabegom. ir jau ilgokas laikas cia ir aplinkui. ferma, miestas, tada miskas... niekoneveikimo dienos, vakarai su nuostabiais zmonemis stebint zvaigzdziu lietaus pika - net pritrukdavo noru po kiekvienos krentancios... du is triju zmoniu radau ten, berenkant grybus, bevalgant ziogus ir skruzdeliu kiausinius. ir taip pat gulint prie lauzo stebint zvaigzdes.

miskas, tada kaimas, muzika, triuksmas, gal per daug makaliuso. muzika grazi, bet nacionalistine minia, shitkorine staciatikybe (rakija su kryzium viduj butelio ir marija etiketeje), pusnuoges trylikametes su nupirdusiais diedais, vakarelis, kur free for girls and guys must pay. solidarizavausi ir trynemes gatvemis. dar daugiau girtu diedu, niekas nesupranta, kad galima valgyti ne tik mesa, jau nekalbant apie be mesos. girti diedai, girti bjaurus istvirke diedai, jie sukasi aplinkui, be jokiu normu tik ir taikosi ciuptelt kur auksciau ir zemiau, vercia jaustis silpnai, nors blin, sunku mane iki tiek nustumpt. fake boyfriendai tempia is gaslios minios, bjaurius ispudzius nuplaunam nuteikouverindami visa dancehola dviese ir taskomes pagal srbska pop dance muzika. veik rusiskas popsas, tik kad tekstai serbiski.

gyvuliukai, viso labo, visi mes tik gyvuliukai, kurie glaudziasi viens prie kito ieskodami vienokios ar kitokios silumos.

as ir metafiziniu rysiu broliai ant stataus kalno slaito, isispyre zemen, rasoton zolen, bandom nenukrist zemyn. saukiam tolimoj linguojancius praeivius. du girti serbai apsivemia pakeliui ir pasiduoda. izraelietis pasiekia virsu. galiausiai septyniolika zmoniu ant stardantinio dydzio paklodes stengiasi susildyti vienas kita ir, kas be ko, nenukrist zemyn. kazkas labai simbolistinio ir gilaus. bent taip jauciausi. magiskas rysys tarpum ranku ir aplinkui. dalis iseina pasitikti saules, ironiska, si nepateka. apleidziam slaita, einam i miesta, ir tada group hug, stovim, regis, devyniese, apsikabine, praeiviai fotografuoja.

vienas metafizinio rysio draugas iskeliauna.

kita naktis, ir vel ta pati paklode, gerokai maziau zmoniu, gerokai salciau. spieciames kaip bezdzioneles karstose versmese, kapstom ir masazuojam vieni kitu pavargusias galveles.

ir paskui po viso to atsisveikinejam, o taip, tradicinis, susitiksim kazkur kazkada, o liudna, nes noretusi buti visur ir visada.

dabar belgradas. gana tuscias ir nykus, na, gal labiau saltas.

nesimiega.

sedziu, prisimineju ir galvoju, ar geriau stengtis isvengti tokiu metafiziniu rysiu pazinciu visur prabegant seseliu, kad paskui nereiketu pasiilgti ir versti kitus pasiilgti manes, ar dziaugtis visais tais retais sutiktaisiais, tuo nepaaiskinamai artimu rysiu, ir vertinti kiekviena is tu 5-6 zmogeliu, kaip savojo gyvenimelio stebukla.

gal laikas parodys.

dabar pabusiu tusciai ir padvesusiai, su viltele, jog pazadai neliks vien pazadais.
ir kad norai, kuriuos primeciau zvaigzdem, issipildys.
ir kad mano amzinas begti-ar-likti klausimas uzsimirs, ar atsakys save pats, bei leis ramiai miegot sia nakti...

Viskas, baigėsi tos dienos, na, žinot, kai prasideda ir tęsiasi kurį laiką po vasaros kelionių, klajonių. Kai sunku grįžus adaptuotis atgal į seną jau pašvinkusį vilnietišką viralą.

Aš čia, sveika, gyva ir, svarbiausia, besidžiaugianti viskuom aplink, na, ir kartais, profilaktiškai paburbuliuojanti : )

Vakar greičiausiai buvo tas lemiamas momentas. Prieš miegą, po filmo lovoje su laptopu baisingai užsimaniau paklausyt Devendra Banhart. "O ne, turiu tik dvi dainas kompe". Įvedu į searchą, ir tas randa visą diskografiją. Nuostabu.

Toliau šviečiasi gražiai pankiška "No future" su istoriko diplomu. MA Budapešte? Pora mėnesių Kosta Rikoj? Mėnesiai ar metai klajonių po Pietų Ameriką? Kaimas ir daržovės? Viralas gyvenamajam mieste? Dzin. Tenutinka viskas savaime taip, kaip reikia.

Užtad sukdama galvą, kaip čia prasisukt, pradėjau įgyvendinti seną norą, svajonę, sumanymą ar kaip dar pavadinus. Vėl, iš mano burbėjimų, apie mano nevykėliškumą ir kerėpliškumą visose srityse išskyrus istorijos rašto darbus beigi virtuviniuose šedevruose, viskas išsivystė į šitai:

Aišku, teko šį bei tą dėl to paaukoti ir sukurt snukialapį, nes be jo, regis, šiais laikais, gaila, bet sunku išsiverst ; ( Spausk tą paveikslėlį, parvežtą iš Serbijos:

Na, o tiems, kuriems pavydžiu to dar/vis dar/nebe- turintiems - prašom!

Tai tiek, mielieji!

...lipu į troleibusą
kuris veža
tiesiai per aplinkui
kad pabūt dviese
intymiai
su knyga...

...nuryju tabletę, ir gyvenimas tęsiasi.

O šiandien dzvangtelėjo, kad mano naujoji "draugė" mane lydi ilgiau, negu galvojau...

Galvojau, kiek, vis dėl to, daug įtakos viskam turėjo įvairūs žmonės, patys to nenutuokdami.
Tiek A., kada, kaip dabar supratau, ir būsiu suradus tą naująją "draugę".
Tiek L. ir (kol kas?) nesibaigiantis pokalbis.
Tiek kažkada L. pasakyta frazė, kurią kažkaip "užseivinau": "I get an email, I need to reply, but then I feel like... let's see how are tomatoes growing!"
Tiek pažintis kadaise su J., ir pokalbis apie knygas. Gaila, nebeprisimenu, ką tuomet kalbėjom, bet drauge priėjom išvadą, kad grožinė literatūra, na, yra ne kažką. Vis dar jos ne(be)skaitau, o kai su kuo nors apie tai įsidiskutuoju, paminiu tą pokalbį su J., tik kad negaliu sugrąžint to nuostabaus esminio teiginio.
Pastarąsias dienas leidžiu su Kaziu. Pats nuostabiausias kompanjonas, koks ir begali būti. Skaitau taip, kaip buvau pratusi, ir ko ilgai nedariau - pasižymėdama pačiausias mintis, priklijuodama į puslapį spalvotą lapelį, pacituodama internetui, ar pašnekovams. Rekomenduoju pasiskaityti. Tikrai.

...nuryju tabletę, ir atsimerkia akys:
šitiek mėnesių savęs prievartavimo, pastangų būti tuo, kuo nesu ir niekada nebūsiu. Nes nenoriu. Nereikia. Supantys popieriniai žmogeliūkščiai, kuriuos sudegina vidinė mano ugnis, o pelenus nupusto pavėjui. Nereikia. Apsvaigus galva, ir kojos, nepasidavusios, vis tiek nešančios ten, kur reikia, ten, kur gerai. Kur aš, ir mano mintys. Ir jokių jausmų!!

Pasiilgau kažkokio konstruktyvumo, nesvarbu, kokių motyvų vedino.

...o šiandien stebėjau darbininkus, plušančius prie pastato. Tarp darbo ir gyvenimo - kokie du geri metrai...

...prieš nuryjant tabletę, pagalvoju, ėt, kad dabartiniai pamąstymai būtų iš Manęs, o ne iš jos. Nes jaučiu, kad ta "naujoji-senoji(?) draugė" jau žengė atatupsta nuo manęs.

Teko ne per daug maloniomis aplinkybėmis sudalyvaut pilnoje krikštonių tradicijos iškilmėje.

Iš dalies, juokinga, kaip visi staiga tapo uoliais katalikais.
Tiek močiutė, niekada nebuvus dievobaiminga, nei gyvenime bažnyčion vaikščiojus, net mamos nekrikštyjus; tiek mama, kur taip pat nepraktikuoja tos religijos, tik čia pastaruoju metu sugalvojo krikštytis ir pasakoja, kokie kunigėliai protingi.
O aš kaip buvau bjauri bedievė, taip ir likau. Ir kol visi klaupėsi, žegnojosi ir garbino tą nematomą draugą, aš nedariau nieko, tik gaudžiau šnairus tolimų giminaičių žvilgsnius.

Čia ir dar vienas, matyt, lietūūūviškas bruožas, kai giminės susitinka per vestuves/krikštynas/laidotuves, ir vaidina, kaip vieni kitiem rūpi, puola bučiuot(is) ir t.t. Na, ir aišku, kaip įprasta, spėja pajuokaut, kad man ne su kate, o berniūūūkais miegot reikia.

Reziume trumpa - puikūs romos aktorikai.

Užtai klausiau maldų ir giesmių žodžių, o jos sakė melsti atleisti mūsų nuodėmes, maldauti, kad leistų džiaugtis gyvenimu ir t.t. Nu tragiška. Mano gyvenimas yra MANO ir aš jokio Jazo ar dar kokio briedo nemaldausiu leidimo juo džiaugtis, mėgautis, ir galų gale, nuodėmiaut, jei man taip patinka.

Kitas dalykas, tai šiuolaikiniai juodaskverniai, kaip pasakytų mano senolės amžininkai, ant tiek išpindėję, kad raukė nosį dėl ceremonijos senutei, kuri nebuvo išpažinties aštuonis metus, o kaime, kuriame gyveno, už viską pareikalavo 200Lt, o tų atsakius duot, anie atsisakė vykdyt ceremoniją. Še jums ir tarnystės.

Aišku, marazmas dabar čia rašyt taip, bet jei man taip, tai mieliau rankose laikytau ne jazą ar mariją, o šitokią Emmą:

ir virš galvos ne jazas, o kokia graži vėliavikė.

ir vietoj krikštoniškų verkimų, Edith Piaf, arba kas nors iš Goran Bregovič kolekcijos.

Na, ir pabaigai, pasimėgausiu savo laisvamanišku gyvenimiūkščiu bei pasidalinsiu kažkada kolegos užrodytu šituo (veikiausiai, vieninteliu tikrai užlaikintu komiku):

Dar kartą persikrausčiau. Vėl ne savo noru. Jei paskaičiavus, per visą savo gyvenimo laiką Vilniuje, atsikėliau į... aštuntą gyvenamąją erdvę.

Nu ir susiklostė viskas ganėtinai juokingai ir įdomiai.

Kažkada chaltūrinom su Z. - reikėjo pačekint, ar įmestos skrajutės į pašto dėžutę, ar ne. Ir taip atsidūriau visiškai keistam kvartalėly, Kazliškių gatvėje. Ir kažkuom mane ji užbūrė, tokia visiškai neįsipaišanti į aplinkines gatves, aplinkinius namus. Stovi tokie trys trijų aukštų aukštalubiai daugiabučiai. Statyti pokariu, bet išlaikę tą tokią seną dvasią, superinė laiptinė, dekorai virš durų ir t.t. Sakiau - ąąąą, norėčiau čia gyventi. Ir štai aš čia:

Tai vat. Šiandien apvaikščiojau dar nepažįstamą ir netyrinėtą rajoną, kurį pravažiuodavom, kai lėkdavom šen bei ten dumpsterdivint. Nu ir S. netoli gyvena. Tokios ir žinios. Dabar žinau tris galimus kelius, kaip prieiti prie namo iš skirtingų pusių. Išbandžiau ėjimą pėstute iki univėrkės - netgi geriau, nei tikėjausi - 20 minučių.

O atgal grįžau troleibusu. Anarchija Žirmūnuose, taip sakant. Nieks nepaiso pirmųjų durų taisyklės ir grūdžiasi bet kur belenkaip. Vairuotojui irgi dzin, prispaudė bobutę, o kitai prieš nosį užvėrė duris. Ir dar smarkiai spaudo stabdį, kad visi virsta ant šonų karts nuo karto.
Dar apipatenkinau savo slaptą urbanistinį fetišą - apžiūrinėjau turgaus apylinkes. Kontrabandistai, bobulytės su baltarusišku šokoladu ir kojinaitėm, kinietiškų plastmasinių šūdelių parduotuvės, apgriuvusiuose kioskuose įsikūrusi stiklo pjaustykla, lombardas ir buitinė technika. Besiprašanti gyventojų kita policijos komisariato pusė. Burianti čigonė. Įdomu, kaip čia šeštadienio ar sekmadienio rytais? Bus naaaiss pamatyti : ) Sakiau, kada turėsiu laisvo laiko, parašysiu kokį mondrą a la antropologinį darbą apie visą tai.

Pilnas kiemas kačių, po biškį kontaktuojamės.
Gretimoj laiptinėj gyvena smagus draugiškas pilkis. O aplink krūva rainų ir juodmargių kačių, įvairaus amžiaus, bobutės neša joms maisto. Vienos baikščios ir slepiasi po mašinom pakalbintos, kitos atbėga pakalbintos, tai pakasau užu ausies. O šiandien įsigijau naujų šeimininkų, iš turgaus grįždama mestelėjus keletą širdžių.

Dar šiandien biškį svarsčiau apie savo makaliūšną gyvenimėlį ir apie tai, kad nežinau, kas bus vėliau, ir dar labiau nežinau, ko norėčiau, kad būtų. Sugalvojau nupaišyt schemą, kuri atrodė gana liūdna. Paskui prisiminiau linksmesnę schemą : )
Ir kažkaip... pastarieji įdomūs dalykai... viskas tapo konstruktyviau, kas yra - gerai/blogai - paaiškės vėliau. Faktas, kad jaučiuosi puikiai, net G. sakė apie mane: "merga žydi".
Tai pasiduodu tai srovei, ir žiūrėsiu, kur ji mane nuneš... svingo ritmu!!

Vakar kažkaip susitikom tryse prie bokalų/butelių, prisiminėm senus namus ir užsinostalginom. Ėt. Ėch. Geri laikai buvo, nors ir dabar visai nieko : )

...nes dabar kažkaip gyvenimas vienai - boring ir not fun. O gamintis maistą ir valgyt vienai išvis yra nesąmonė. Nors ir pavargsti nuo gyvenimo su chebra, bet pailsėjus mėnesiuką supranti, kad tai yra ouujėėėėė.

Šių metų dar tik pusantro mėnesio prabėgo, bet nieks nestovi vietoj.

Mano katės anūkas užaugo į žavų jaunuolį:

O pati senelė dienų dienas apsimetinėdavo pūkuotu blynu:

Kasdien 23h vakaro po langais renkasi kiemo chebra, o aš sėdžiu ant palangės ir mėtau į visas puses širdis.

Tada grįžo mano apnykę kulinariniai įkvėpimai bei gabumai.
Su sąlyga, kad buvo tofu, atsirado pyragas su braškiniu tofu kremu

ir blyneliai su kremu ir avietėm.

Dar dariau veganišką besilydantį sūrį. Gavosi neypatingas, bet savo funkciją atliko:

Palubėj pradėjo veistis juodas ir mėlynas draugelis pelėsis, sienos vis dar drėgsta, bet tyyngiu vėl ir vėl kraustinėtis, todėl paslapčia vakarais svajonu apie naują būstą su didele virtuve, kur ne tik keliese patogu gamintis maistą, bet ir visus draugus susikviest dalintis skanumynais.

Dar siunčiau anketą ir gavau patį neaiškiausią atsakymą, bet jau doroju velnišką 13-tą straipsnio puslapį ir morališkai ruošiuosi teikouverint Šiaulę.
Įdomus pastebėjimas: su sąlyga, kad tos kelios paskaitos vyksta popietėm iki vakaro, prabundu apie 10 val, atsikeliu apie 11.30. Grįžusi pamiegu iki 19.30, ir užsidirbu iki 01:30. Matyt, senstu?

Tai taip ir slenka mano jaunos dienos.

...atsiverčiu day.lt. Jop. Pilnatis.

Kad pilnatis veikia žmones, tai faktas, bet šitoji kažkokia keista.

Vakar važiuoju troleibusu namo, prieina kažkokia moteriškė ir pradeda mane kolioti. Rusiškai. "Ja nepanimaju". Pakoliojo, aš išlipau, bet sugadino pavasarišką nuotaiką. Nieko nesupratau.

Šiandien vėl - sėdžiu troleibuse, kažkas spiria į koją. Galvoju, netyčia, nu, pasitaiko, ką jau. Tada vėl spiria man kojom - diedukas - žiūri visas piktas ir vėl kad rėkia kažką. Nusivalau apspardytą koją, pavadinu jį "psichu" ir išlipu.

Troleibusų sezoną skelbiu uždarytu.

Tegyvuoja dviratis, kurį, kaip pajutus, laiku susitvarkiau ir atnaujinau.

...vakar rašiau piktą įrašą, bet ištryniau, nes vėl tapau kažkokia bambančia boba.

Jo, viskas eina visiškai ne taip, kaip norisi, ir net nepanašiai, bet:

Šiaip, gulėjau ant supernepatogaus fotelio ir kol nesisekė užmigt, mąsčiau. Čia kažkokia a la krizė: tokie metai, kai dalis draugų poruojasi ir dauginasi, dalis emigruoja, dalis toliau crazynightlife'ina, o man nei į pirmą, nei į antrą nei į trečią pusę netraukia. Tai ir lieku, kabėdama ir bambėdama. Gal į gerą?..

Kad visi tie marazmai su šeima ir studentiškas gyvenimas nuo šunes nedaug skiriasi, tai visi jau seniai žino.
Pamenu, kai kažkada kolegė keikėsi dėl tų pačių durnysčių, o šiandien keikiuosi aš.

Na, pagal LT įstatyminę bazę tai viskas gana smagu: užsiiminėti seksu buvo galima nuo 14 m. (ar pakėlė amžių iki 16 nebepamenu), tuoktis berods irgi nuo 16, 16 gauni pasą. Pilnamečiu tampi 18-os, kada gali pirkt byčkę be jokių problemų. Ale dar juokingesnė yra 24 metų riba, kurios logikos visiškai nesuprantu.

Situacija: šūdinai su pinigais, sveikata, darbais. Ką daryt? Ai, gi mes gyvenam gerovės valstybėj, gal padės. Internetas sako - jei gyveni vienas, padės!
Nueini aiškintis, kame kas ir kaip, ir prasideda keisti standartai.
a) jeigu tau >24 m., per mėnesį gauni ir gyveni vienas, sveikiname, esi nevykusi/ęs senmergė/senbernis, ir vietoj to, kad prie sovietų jūs turėdavot už tokius prikolus pamokėt, tai pamokėsime šįkart mes.
b) jeigu tau <24 m., gyveni vienas, nedirbi, bet studijuoji neakivaizdiniame, sveikiname, esi mūsų pasigailėjimo vertas tinginys, todėl mes tau pamokėsime.
c) jeigu tau <24 m., gyveni vienas, studijuoji dieniniame skyriuje ir dirbi, sveikiname, mums patinka studentai, kurie savo studijoms skirtą laiką atiduoda darbui, todėl mes tau pamokėsime.
d) jei tau <24 m., gyveni vienas, studijuoji dieniniame skyriuje ir kažkodėl tau dzvangtelėjo galvoje siekti mokslinės karjeros, todėl nedirbi ir visą laiką skiri mokslams (juo labiau, studijų specifika reikalauja galimybės darbo dienomis, darbo valandomis pasėdėti archyvuose), soriuką, mums į iždą pinigai nekapsi, o ant tavo proto mes dėję, todėl mes tau nieko neduosime. Išvis, jei studijuoji ir sugalvojai nedirbti, tu priklausai šeimai, ir visko, ko reikia, prašyk jų. Duoda ar neduoda, ne mūsų reikalas. Arba susirask antrą pusę, apsiženyk, negyvenk vienas ir nebus problemų. Arba, jei esi mergina, susiorganizuok vaiką. Dar geriau, nuo kokio turtingo šMedžiaus ar panašaus, kad pasiparinus ir pasibylinėjus, bent dideli alimentai būtų.

Tai va tokia ta šeima. Jei susirandi darbą, šeimai nebepriklausai, easy : )) O jei jį prarandi, vėl tokiu pat stebuklingu būdu į ją sugrįžti. Tiesiog magija!

...Ą, tai va kodėl kažkas daug kartų kažkur sakė ir rašė, kad labiausiai skursta jaunos moteros?

...gyveni sau ramiai, gyveni, atrodo, plius minus supranti kas darosi pasaulyje ir mūsiškoj Marijos žemėj, kol vieną dieną kažkokia gyslutė trūkteli galvoj ir supranti, kad nė b*bio nieko nesupranti.

Kas per šūdų malūnas mala nesustodamas šią savaitę prieš ir per sausio 13-ąją? Net „patriotinis jaunimas“ neatrodo taip apgailėtinai, kaip dešrelių psichozė.
Maxima gali apsimetinėt mama, gali teikouverint visokias socialines akcijas, gali savose rankose laikyt visokio galo monopolius, gali mokėti šūdinus atlyginimus, gali nesiskaityti su darbuotojais, gali sukčiauti, krautis didžiulius pelnus, gali pardavinėti sugedusį maistą, po Maximą gali lakstyti tarakonai ar pacūkai. Nu ir nieko. Bet va jei Maksimoj sausio 13-ąją pardavinėja „Tarybines dešreles“, tai Maxima tampa liaudies priešu.

Ir dzin, kad tos „tarybinės dešrelės“ rinkoje sėdi N metų, ir dzin, kad kol žmonės jas pirks, tol jas ir gamins. Uolus „tarybinių dešrelių“ ar „smetoniškos grietinės“ (gi tas pats briedas; šitas bičas mėgo pašaudyt nepatikusius, ir koncentracijos stovyklų politiniams kaliniams pristatė) pirkėjas nepaprastai įsižeidžia, jei gali tų pačių „tarybinių“ produktų įsigyti per tokią skausmingą dieną ir šventę kaip sausio 13-oji. Prisijungęs prie masinės psichozės, atranda beprotiškiausias sąmokslo teorijas, dalyvauja feisbukinėse boikoto akcijos ir pasijunta svarbiu Lietuvos laisvės gynėju.

Nė bybio, kaip dainavo vienas puikus kolektyvas.

Ištisus metus tarybiniai produktai gali gulėti lentynose ir niekam nekliūti. Ach, tas lietuviškas proginis susirūpinimas. Sausio 13 susirūpiname „sovietiniais reliktais“, verbų sekmadienis tampa ta vienintele diena pasigrūsti prakaituotoje minioje prie bažnyčios durų tam, kad įrodytumėte esą tikri katalikai. O per Kūčias tie, kas nesikalba visus metus, susėda prie bendro stalo ir vaidina šeimas.

Kol iki 97% Lietuvos piliečių (toks skaičius dėl to, kad pagal apklausas, apie 3% Lietuvos žmonių yra vegetarai) pirks tas tarybines dešreles, ar tarybinius batonus, tol juos ir gamins. Ir kartą per metus kokiems „laisvės gynėjams“ pasipiktinti dėl to neužteks, jei jau tikrai bus didelis noras panaikinti tokių produktų egzistavimą.
Beje, Fanta buvo sukurta Trečiajame Reiche. Ar rugsėjo 23 d. taip pat protestuosite prieš tai, kad Maxima parduoda šias „nacių sultis“? Gi same shit.

Dar kiti tos pačios minėtinos dienos proga supyksta, kad per TV rodo rusiškus serialus. Nu gi nes sovietinė okupacija ir panašiai. O mano rusų tautybės draugas supyksta, nes prie ko tauta ir prie ko valstybės politika? Jis nė gimęs anais laikais nebuvo, bet kadangi jau rusas, tai turi kentėt ant galvos pilamus šūdų malūno miltus.

Kas šiandien žiūri TV? Ką žiūri? Jei kiekvienais metais nemaža dalis žiūrovų laukia „Po pirties“, tai televizija tai, ko nori žiūrovai, ir rodys. Kievienais metais šeimyniškiai keikiasi kalėdiniu „Vienas namuose“ potvyniu, bet kiekvienais metais su pasimėgavimu tą ir žiūri. Kaip ir su Radžiu. Ar Lotynų Amerikos muilo operomis.
Ne nuo to galo sprendžiamos problemos.
Kai kaimyninėse valstybėse po sovietinės sistemos žlugimo rusiškus serialus pakeitė vakarietiški su titrais valstybine kalba tam, kad piliečiai pramoktų anglų ar vokiečių kalbas, pas mus iki dabar rodomi rusiški serialai su lietuviškais titrais. Tragedija?.. Per vieną paskaitą aiškino apie tokiu būdu Rusijos daromą kultūrinę įtaką. Na, tebūnie. Televizoriaus nežiūriu, pas mane jis tarnauja kaip drabužių kabykla. O tie, kurie žiūri?.. Aš tai skirstau taip: a) prasto skonio publika; b) vyresni rusakalbiai, prastai mokantys lietuviškai; c) new age prietrankos, nuolankiai klausantys rusų „daktarų“ patarimų apie skiepų žalą ir pan. - šitie pavojaus nekelia, nes anksčiau ar vėliau išmirs nuo kokliušo...

Na, trumpai tariant, NIEKO NEBESUPRANTU, kas per š darosi aplink. Vienintelis logiškas paaiškinimas dėl dešrelių paranojos - dėl genetinių modifikacijų tarybinės dešrelės taps milžiniškais monstrais-zombiais ir jų armija užpuls Lietuvą taip grąsindama valstybingumui. Protingesnio paaiškinimo apie „tarybinių dešrelių“ keliamą grėsmę, deja, neradau. Tik puikią reklamą „Samsonui“.

Taip kad mano palinkėjimas būtų toks: ei, dešrevoliucionieriau, eik, nusipirk tų tarybinių dešrelių ir atiduok benamiui (žmogui ar šuniui). Bent kokia nauda bus iš to primalto š.

...irr, lauksim, ką Saulius Poška pasakys.

Kažkur internetuose paskaičius kelių žmonių eksperimentus apie buitį ir išlaidas, sumaniau padaryti ir saviškį. Tiesa, kiek iš kitos pusės ir galbūt su kiek radikalesnėmis išvadomis.

Mano tyrimo hipotezė: doktorantams iš stipendijos pragyventi neįmanoma.

Tyrimo priešistorė.

Pernai stojant į doktorantūrą per interviu gavau klausimą ar dirbu. Nelabai supratau jo esmės, tik paskiau vyresni kolegos paaiškino, kad čia universitetas mėgdžioja visokius mandrus universitetus JAV ir UK, kur studentams griežtai draudžiama dirbti.

Taip, aš manau, jog dirbti ir studijuoti vienu metu yra šūdas. Na, nebent tavo darbas ir studijos labai glaudžiai susiję.
Galbūt kažkam darbus ir studijas išeina derinti puikiai, bet man - nea. Kai dėl krizės-pizės praradau visus darbus ir chaltūras bei likau tik studentė, mano vidurkis šoktelėjo dviem balais. Taip, dviem, ne po kablelio, o visais dideliais dviem.

Taigi, doktorantams mokama stipendija (1075) atrodo visai neblogai. Ji duodama tam, kad būtų galima visą laiką skirti studijoms ir vergystei universitete (sėdėjimas koliokviumuose ir t.t.).
Kartais doktorantai veda seminarus: įdarbinami asistentais prie stipendijos prisiduria dar porą šimtų. Kai kuriuose universitetuose doktorantai seminarus veda ir paskaitas dėsto be jokių papildomų priemokų.

Tyrimo aplinkybės.

Kadangi mano hipotezė surišta su stipendija, tai eksperimentas vyko nuo stipendijos iki stipendijos. Stipendiją gavau vasario 27 d., o sekanti atėjo kovo 25 d. Taigi, nepilnas mėnuo.

Tyrimas vyko šildymo sezonu metu, todėl išlaidos būstui ir mokesčiams didesnės.

Visą mėnesį gyvenau viena, todėl asmenines išlaidas skaičiuoti buvo gana paprasta.

Kaip tyčia mėnuo buvo nesėkmingas: turėjau susimokėti telefono sąskaitos skolą už pokalbius Izraelyje, perdegė beveik visos lemputės, užsikimšo kanalizacija, sugedo fotikas, katrą naudoju darbui ir dar buvau peršalusi, todėl išlaidos taip pat šoktelėjo viršun.

Tyrimo rezultatai.

Prieš pradėdama tyrimą, draugams uždaviau klausimą: kam daugiausiai išleidžiu - maistui, byčkei ar katei?

Teisingas atsakymas - maistas.

Maistui išleidau 291,45 lt. 96 litus pravalgiau ne namuose, dažniausiai maistas tapo susibūrimo su draugais priežastimi ir laisvalaikio leidimu. Likusius ~200 išleidau maisto produktams, kuriems per daug netaupau - ieškau akcijų, bet stengiuosi pirkti kokybišką maistą, valgyti kuo daugiau šviežių vaisių, daržovių, riešutų. Taigi, fair enough.

Antroje vietoje - byčkė.
Pragėriau 173,09 lt. 114,5 - kabakuose per 9 kartus. Vėlgi kaip social activity. Likę pinigai - du vyno buteliai, sugerti su chebra namie/svečiuose ir egzaminų varikliuku tapę 8 alaus skardinės. Pastarųjų tikrai tikėjausi daugiau : )

Katė liko trečioje vietoje su 59,72.

Be abejo, didžiausią išlaidų dalį sudaro nuoma ir mokesčiai - šį mėnesį - 649,18 lt. Mano nelaimei, daugiau nei 170 lt to sudarė telefono bėdos. Mokestis už internetą neįskaičiuotas, nes tuo rūpinuosi ne aš : )

Kita „galinga“ išlaidų sfera - buitis ir higiena, suvalgiusi 81,05 lt. Į šią sumą įeina tiek visokios dušo želės, tiek elektros lemputės, nes be abiejų nelabai. Kaip jau minėjau, pagal visus kiaulystės dėsnius keičiau dvi lemputes (perku tas mandras taupiąsias), dar kelias nupirkau netinkamo dydžio, taip kad pinigai į balą. Užsikišusi kanalizacija (dar vienas Vilniaus pankų palikimas po Padaigos paieškų :) taip pat suvalgė 30+ litų.

Netikėtai daug išleidau sveikatai - 133,14 - vos pradėjusi eksperimentą - apsirgau ir neturėjau jokių vaistų, tai apsišopinau. Taip pat mano visokioms lėtinėms ligoms gydyti skirtiems vaistams buvo taikoma gera akcija, tad užsipirkau į priekį.

Kitoms keistoms išlaidoms - dovanai, knygoms (katros skirtos ne man, bet turėjau nupirkti, nes per pristatymus gi gerokai pigiau), kačių ėdalui labdarai, fotoaparato remontui (fuckin 95 litai), kartonui protestui (yay!) išleidau 279,64 litus.

Mokslas ir darbas atsiejo kuklius 41,19 litų. Pirkau spausdinimo popieriaus, pildžiau rašalą ir pirkau tris dėvėtas knygas.

Transportas kainavo 16,8 lt, už ką turėčiau dėkoti savo LSP. Į Vilnių sykį gavau ride'ą, o grįžau autostopu.

Pramogoms išleidau NET 12 litų : )) 10 už koncertą ir už 2 pirkau loterijos bilietą, nes noriu namuko su daržu, kuriame galėčiau auginti pomidorus!

Mažiausia išlaidų dalis teko drabužiams - 11,5 litai. Na, ką jau čia, visi žino, kad nesirengiu nei dolčėm, nei gabanom : )

Galų gale, rezultatas toks: išleidau 1748,76 litus.

Taigi, mano išlaidų pasiskirstymas atrodo maždaug taip:

O dabar kiek analizės grįžtant prie hipotezės. Taip, pagal išlaidų kiekį, galima konstatuoti faktą, jog iš tiesų vien tik iš doktoranto stipendijos išgyventi neišeina. Stipendija išseko kovo 14 d., jei gyvenčiau vien iš jos, tai dešimt dienų būčiau badavusi.

Išlaidas sumažinti buvo galima atsisakius byčinimo, tačiau iš esmės tai nieko nepakeistų. Mažiau praėst? Galbūt, bet mėgstu skaniai pavalgyt ir rūpinuosi savo sveikata (na, iš tos pusės, kad reikia gauti visų medžiagų, visokių B12 ir t.t.), taip kad NO. Beje, greta šito eksperimento vykdžiau ir čipsų atsisakymo eksperimentą - per visą mėnesį suvalgiau vos vieną pakelį. Taigi, kalbant apie junkfood'ą - iš tų veik 300 lt - „šlamšteliu“ tegali vadintis tas pats pakeliokas čipsiukų bei vienas hesburgerio bulvyčių maišelis.
Beje, neįsivaizduoju, kaip gyvena full-time dirbantys žmonės. Ėda sumuštinius vs. kasdien kavinėse pravalgo kosmosą?

Šlykščiausia išlaidų dalis visgi yra buto. Už mažytį studio flat geroje vietoje dviese mokam sąlyginai nedaug, juolab kai vartau skelbimus, panašu, jog kainos tik auga ir už tokią pačią sumą galėtumėm gaut kokį apskurusį butuką su bobutės baldais rajone. Vienam pragyvent „oriai“ praktiškai neįmanoma. „Oriai“, nes mano studijų ir darbo vieta yra namai, todėl dalintis butu su krūva žmonių ar bendrabutis nebėra išeitis.
Taip pat neįsivaizduoju, kaip už stipendiją mėgina gyventi vilniečiai, kur viskas yra brangiau.
Ir dar pikta, kad prisiklausius visokių pop-socialistų apie affordable housing, irgi pradedu apie tai galvoti. Nes, oh, the irony, kažkada pažaidus su paskolų skaičiuokle sužinojome, jog už savą (kad ir įkeistą) būstą tektų mokėti dvigubai mažiau nei už nuomą.

Kas dar?

Gyvenimas iš stipendijos, trumpai tariant, noup.
Nebent valgai bomžpakus ir gyveni pas tėvus.

Nes dabar tik belieka džiaugtis, kad nereikia taisytis dantų, pirkti naujų batų ar palto.
Ir kad turiu studentiškas nuolaidas transportui bei neturiu automobilio.

Manau, jog stipendijos turėtų augti, kad ir kartu su minimaliu atlyginimu, arba būti sudaromos sąlygos doktorantams įsidarbinti pagal specialybę / studijas derinti su darbu.

Ir šiaip, labai norėčiau kokio challenge, kuriame koks mandras profesorius, pisantis protą apie tai, kad pagrindinis doktoranto darbas yra būti doktorantu, pragyventų mėnesiuką už tuos pačius 1075 litus. Anyone?..

1. Pakeliauti po Lotynų Ameriką.
2. Praleisti naktį atokioje dykumoje stebint žvaigždes.
3. Pamatyti šiaurės pašvaistę.
4. Išmokti laisvai kalbėti dar viena kalba (pagilinti kurios jau žinomos žinias, arba išmokti naują nuo 0).
5. (Vėl) pradėti sportuoti.
6. Įsigyti ir išmokti groti kalimba.
7. Išmokti groti ukulele.
8. Parašyti ir apsiginti disertaciją.
9. Daryti dirbinius iš atliekų.
10. Perdarinėti kėdes ir šviestuvus.
11. Pamėginti prisidurti iš upcyclintų daminių.
12. Netyčia susistabilizavus mano gyvenimui, įsikatinti dar vieną katę arba įsišunintį šunį (kokį didelį didelį!)
13. Atidaryti labdaros krautuvę beglobiams gyvūnams.
14. Iš kažkur gauti sodybą ir viską metus nafig išsikraustyti į kaimą auginti daržovių sau ir pardavimui.
15. Išsilaikyti teises.
16. Įsigyt ir persidaryt minivan'ą į kelioninį.
17. Pasidaryti tatuiruotę su kate/katėmis/apie kates, nes sulaukiu klausimų, kodėl dar tokios neturiu : D
18. Įsigyti paukščių stebėjimo bei geros fototechnikos ir dažniau laiko leisti gamtoje.
19. Bent kelioms dienoms iškeliauti į kokią extreme survival trip.
20. Nuvykti į kokią salą, esančią už Europos ribų.
21. Tapti kokio istorinio vaidybinio/dokumentinio filmo konsultante.
22. Dar kartą nuvykti į Niujorką ir ten praleisti bent mėnesį.
23. Įgyti kokį naują keistą skillsą.
24. Tapti ugniagesių-gelbėtojų savanore
25. Išmokti nardyti.
26. Paplaukioti su delfinais (žinoma, laisvėje!).
27. Aplankyti Alpes.
28. Leistis į ilgą kelionę autostopu su beveik tuščia kišene, pasikliaujant tik žmonių gerumu.
29. Lankyti savigynos / gatvės kovos kursus.
30. Išmokti programuoti.
31. Atidaryti vegan fast food užkandinę.
32. Atidaryti eko vegan kaimo turizmo sodybą, kurioje būtų ir ūkio gyvūnų prieglauda.
33. Įkurti kapitalizmo muziejų : D
34. Daryti didelius koliažus ir bandyti prisidurt į biedną kišenę iš jų.
35. Paragauti kuo daugiau keistų egzotinių vaisių ir daržovių.
36. Savaitei pabėgt nuo civilizacijos in the middle of nowhere.
37. Užsirašyti į kaulų čiulpų donorų sąrašą.
38. Išmokti kepti duoną.
39. Išmokti daryti vegan sūrį.
40. Gyventi euroremontų nesugadintame modernistiniame name/bute (su dideliu lenktu balkonu, kur auginčiau pomidorus ir bazilikus) Kaune.
41. Susukti trumpą dokumentinį filmą.
42. Pakeliauti po Žemaitijos miestelius ir dvarus.
43. (vėl) išmokt žemaitėšką.
44. Atrasti kuriame name Kaune gimė Ema Goldman.
45. Įkurti namus, kuriuose galėtų apsistoti su įvairiomis problemomis susiduriantys LGBT paaugliai, teikti jiems reikalingą teisinę bei finansinę pagalbą.
46. Išleisti vegan receptų knygą.
47. Užsiimti šilkografija.
48. Sudalyvauti vilkų skaičiavime.
49. Išmokti atpažinti daugiau paukščių rūšių.
50. Laimėti eurojackpotą, kad išpildyčiau ankstesnius 49 punktus : D

Taip nutiko, kad atsidūriau trims mėnesiams pasaulio stounerių sostinėje Amsterdame. Kadangi čia atkeliavau researchint ir su stipendija, tai nusprendžiau ta proga pratęsti savo eksperimentą apie doktoranto duoną ir pagyventi tik iš stipendijos.
Stipendija - Erasmus+ - 600 € / mėn, prieš stažuotę išmokama 80 proc., grįžus - likę 20 proc.
Kambario nuoma - 450 €. Čia skaitosi pigus variantas.
Bilietų pirmyn-atgal ir dviračio (kurį išvažiuodama žadu parduot) į išlaidas neskaičiuoju.
Tokiu atveju, mėnesio maisto ir kitų š išlaidoms turiu 150 €.
Aišku, dar gaunu ir doktorantūros stipendiją, tačiau apsimetu, jog jos negaunu, nes ne visi su ta pačia programa važiuojantieji turi kitų pajamų be tų 500-700 € (priklausomai nuo šalies), o antra, turiu mokėti nuomą buto Kaune, maitint katę, o dar ir lėktuvo bilietai... "Tas ant to" ir išeina.

Pirmasis mėnuo eina į galą. Kiek išleidau € dar neskaičiavau, bet daug kuo gelbėjo senas geras freeganizmas - vaisių ir daržovių pirkti iš esmės nereikia. O visų keturių savaičių radiniai - čia:

1 savaitė




2 savaitė




3 savaitė




4 savaitė

Antra dalis apie parduotuves - vėliau.

Atvažiavusi stažuotei į Olandiją, pradėjau antrą eksperimento dalį apie doktorantų duoną: ar įmanoma pragyventi mėnesį iš stažuotojo stipendijos, t.y. 600€? Kambario nuoma 450€ (čia labai pigus variantas, gyvenant mieste ir necommutinant traukiniais, kas atsieitų brangiau), taigi, maistui ir kitoms išlaidoms lieka 150€.

Po mėnesio suskaičiavus kvitukus.
Maistui, buitinei chemijai ir byčkei išleidau ~104 €, dar beskaičiuodama radau, jog nusuko 0,1€ įmušę antrą maišelį, katro nepirkau.
Iš šios sumos - 15,64€ alaus ragavimui (o jo čia daug ir įdomaus, tiesa, nelabai pigaus).
Aišku, beveik visus vaisius ir daržoves gaunu nemokamai (tegyvuoja freeganizmas!).
Kita vertus, viso pirkto maisto nesuvalgiau - iš mėnesio pirkinių dar turiu pusę maišo seitano, 2/3 pako ryžių, ~1,5 l sojos jogurto, prieskonių, aštraus padažo, porą kilogramų bulvių ir maišioką svogūnų.
Taigi, pragyventi Amsterdame už 150€ per mėnesį įmanoma, prasimaitinti - netgi labai (manau, ir perkant maistą tokios sumos pakaktų kiek biedniau bevalgant ir alaus neragaujant).

Žinoma, į išlaidas neįskaičiau dviračio su spyna (60€) ir koncerto bilieto (20€) Bet dviratį žadu parduot išvažiuodama, o bilietą į koncertą nusipirkau gerokai anksčiau.

ANYWAY,

prie šio įrašo norėčiau prijungti dar šį bei tą.
Tai, kas nutinka apsigynus disertaciją - apie darbo galimybes ir sąlygas viename Lietuvos universitete. Pavadinkime jį Kempiniuko Plačiakelnio Universitetu. Visi vardai ir vietos pakeisti dėl šventos ramybės.
Amsterdame šitie reikalai juda kruta, o pas mus - vis dar liūdesiukas.

Viskas prasidėjo nuo šios žinutės:

V
Pokalbis su Kempiniuku
Taigi, sapnavau aš, kad Kempiniuko Plačiakelnio Universitete šitokiu pokalbiu dabar vadinasi paprastas atleidimas iš darbo. Tiksliau, ne paprastas ir, toli gražu, ne atleidimas, o tokia keista išstūmimo forma. Pasiūlo dirbti valandininku ar kažkokiu pusės etato dėstytoju, dėl to, kad dėl begalės priežasčių nesi toks kaip turėtum būti. Realybėje po tokio pokalbio pasiūlomas gatvių šlavėjo pusės mėnesinio darbo atlyginimas.
Ne pirmą savaitę tai Kempiniuko Plačiakelnio Universitete vyksta, todėl labai norėčiau pasikalbėti su tais, kurie jau pasikalbėjo.
Kreipiuosi į Poną Krabą, Vendę, Patriką, Garį ir dar pora dešimčių dėstytojų.
Kodėl nepaskelbėte koks tai buvo pokalbis? Kodėl nepapasakojate kokias sąlygas siūlo iš darbo išmetamiems dėstytojams? Ir, pagaliau, kodėl iš viso bijote viešumo?
Prarasti nei jūs, nei kiti dėstytojai neturi nieko.
Aš taip pat neturiu ką, dėl to ir rašau.
Tai gal bent papasakojam apie algas ir apie darbo sąlygas? Gal dar ir būsimus studentus įspėkim, kad dėstys jiems, geriausiu atveju, doktorantai?
Ar dėl kažkokios algos nuograužos, kurios mums reikia tik kol rasime naują darbą kitur, vertą tylėti ir apsimetinėti, kad viskas yra gerai?

Gordon:
O man nė nesisapnavo, dar... Kol kas tepasiekia gandai ir užuominos apie kitų sapnus ir bendrąsias strategijas. Tokioje atmosferoje, veikiausiai, apie mane, kaip ir apie mano artimiausius Kolegas, gerokai daugiau gali pasakyti kiti Kolegos. Bet jie savo sapnais nesidalina.

Lewis:

Ir vistiek, tiek žmogai iš "geltono namo", tiek buvęs švietimo ministras aiškins, kad vidutinė alga Kempiniuko Plačiakelnio Universitete yra 4000 litų : )

Evey:
Profsąjungą turime, bet joje labai mažai narių, dėstytojų ypač, todėl vadovybė su ja nesiskaito. Siūlau visiems, kas kitą semestrą dar išsaugos savo darbo vietas, stoti į profsąjungą. Antra, aš garsiai apie tai kalbu visą laiką ir su visais. Mano draugai kartais įspėja mane, kad reikėtų mažiau kalbėti, nes mes turime ką prarasti. Praradimai gresia dviejų dalykų: vieni praradimai asmeniški: tai pragyvenimo šaltinio praradimas ir orumo praradimas; kiti praradimai, taip sakant, valstybiniai: tai praradimas mūsų dėstomo dalyko (mano atveju, filosofijos) rimto dėstymo ir gero vardo. Kam tai naudinga? Dabartinė valdžia nori įsiteikti būsimai valdžiai, kad neprarastų vietos prie lovio ir, pagal nuopelnus, gautų dar geresnę vietą. Naudinga visiems tranams, reklaminiams veidams ir makulatūros gamintojams (pirštais nerodysime), kurie, savo ruožtu, yra naudingi valdžiai, todėl gyvena puikiai.

Evey:
Pokalbiai vyko su tiesiogine valdžia, ir jų esmė buvo tokia: esama žmonių (buvome įvardinti), kurie trukdo viso universiteto pažangai, nes nenori "atsinaujinti". Atsinaujinimas yra suprantamas kaip programos komercializavimas, "žinomų žmonių" įtraukimas, pakeičiant jais mus, "nežinomus", "nenaudingus", "blogus dėstytojus", vienu žodžiu, nepageidaujamus elementus. Buvo minimos pavardės garbingų žmonių su užuomina, kad šie žmonės sutiks dalyvauti (kas, žinoma, nėra tiesa). Po eilės kitų pokalbių, posėdžių, bandymų susitarti geruoju, durų trankymų ir įvairių kitų veiksmų, dabar situacija maždaug tokia: gautas žodinis pažadas, kad būsime įdarbinti. Jo įvykdymas priklauso ne nuo dabartinės valdžios, bet nuo kitos, mums nežinomos, nes sutartys sudaromos, kaip žinia, rugpjūčio pabaigoje. Sakoma, kad įdarbinti būsime vienam semestrui, po pusę etato. (Palyginimui, mano šio mėnesio pajamos, turint 0,8 dėstymo, docento pareigose (tai 4 kursai) + 0,25 mokslo darbuotojo, pagal banko duomenis yra 445.17 eurų. Pragyvenimui išleidau visus. Vienam docento etatui reikia mažiausiai 5 kursų per semestrą. O sutarties koeficienetas gali būti 17.) Būsimo tvarkaraščio nematėme ir nežinome, kaip numatyta iš tikrųjų, tad bijau, kad yra ir 0,3 etato variantų. Mano tikslas dabar - gauti tą tvarkaraštį. Nuo dabartinės valdžios priklauso konkursai. Konkūrsai mums visada yra paslaptingi dalykai, priklausantys nežinia nuo kokiu ir kieno susitarimų. Kiek girdėjau, ruošiamasi paskelbti konkūrsą pusei docento etato vienam konkrečiam žmogui ir du po pusę profesoriui, t.y. esamas profesorius sutiko (?) pusę savo etato atiduoti mums visiškai nepažįstamam žmogui, kuris yra numatytas į šią vietą. (Komentuoti negaliu, nes atsitiktinai girdėjau tik pavardę). Tad geriausias rezultatas, kuriuo galime dabar tikėtis yra toks: nereikės eiti į darbo biržą, bet reikia kuo greičiau susirasti papildomo darbo pragyvenimui. Teks dėstyti prabėgom, nesirūpinant studentais ir programa, t.y. būsime tik praeiviai savo pačių sukurtoje programoje, elgetos. Tokia padėtis dabar - valdžios tikslas, nes naujas jų šūkis skamba taip: "kokybė įvairovėje". T.y., daug skirtingų, tarpusavyje nesutariančių dėstytojų, dirbančių įvairius darbus po visą Lietuvą, susibėga padėstyti tarp kitko Kempiniuko Plačiakelnio Universiteto filosofijos studentams (tokia pat padėtis ir kitose programose), dėstymo stilius turi būti kuo labiau "pramoginis", apie tai, kad dėstytojas išmanytų ir rimtai žiūrėtų į savo dalyką, nėra nei kalbos, nes kriterijai yra tokie: kuo daugiau makulatūros ir patikti valdžiai. Man gėda studentams į akis pažiūrėti.

V
Šiaip jau suprantu, kad studentų mažėja ir pinigų nuolatos trūksta, net ir algų mažinimui, jei to reikia universitetui išgyventi pritariu. Per krizę paprašius ir pusę mėnesio be algos dirbau ir, vėliau, kai algas trečdaliu sumažino labai neliūdėjau. Bet tokie įdarbinimai kaip ne pagrindinėje darbovietėj,e pusei etato, valandininku t.y. nemokant 4 mėnesius, kuomet nėra paskaitų, mokant tik už paskaitų laiką pagal minimalius įkainius faktiškai reiškia, kad nemokama jokios pastovios algos su visomis pasekmėmis Sodrai, paskolų (neduok die jei kas paėmęs) gavimui ir mokėjimui, pagaliau, vyresniojo amžiaus dėstytojams, tiesiog, būsimos pensijos gavimui.

Evey:
Tiesa sakant, to "pinigų trūksta" argumento nesuprantu. Pinigus reikia protingai skirstyti. Universiteto prioritetas turi būti dėstytojo orumas, nes dėstytojas yra tas, kuris čia realiai dirba, žinoma, jei universitetas apsiima rimtai mokyti tuos, kuriuos prisivilioja. Jei ne, pasakykite teisiai šviesiai: kadangi Lietuvoje gyvena mažai žmonių (o bus dar mažiau, nes dabar vyksta masinis vaikų išvažiavimas mokytis svetur), mums juos mokyti neapsimoka, visi išvažiuokite, o, kas lieka, eikite batus taisyti (nepavyks, nes ir batų nebus), o mes užsidarome. Bet ne, iš paskutiniųjų nori išlaikyti savo didžiules algas ir šiltas vietas. O dėstytojas universitetui nieko neskolingas (tai reikia paaiškinti ministerijai), atvirkščiai, tai universitetas jam skolingas. Mes - vergai, dirbome didžiausiai krūviais, kurie vis didėja, atlyginimą gauname kaip nekvalifikuoti darbininkai ir po 20 metų tokio pusiau neapmokamo darbo susilaukiame priekaištų, esą esame "nenaudingi". Mūsų bėda ta, kad nieko kito nemokame dirbti (nes metų metais galvojame apie studentus ir kiekvieną dieną ruošiamės paskaitoms ir seminarams), ir dar - kad vis dar galvojame apie Lietuvos ateitį. Nenoriu atiduoti vaikų į rankas tų, kurie moka tik gerai "parsiduoti" ir juos mokys to paties.

Evey:
[Atleidžiami pirmieji universitetą] baigusieji ir tie, kurie dirba nuo pat katedrų sukūrimo, bet nesugebėjo padaryti "karjeros", t.y. prisitaikyti prie Lietuvoje esančios sistemos, kuri reikalauja, kad su amžiumi galėtum bėgti vis greičiau ir greičiau, dalyvaujant žiurkių lenktinėse, kuriuose tavo senieji pasiekimai kiekvieną kartą yra išbraukiami, tartum jų ir nebuvo. Tai ne tu puikiai baigei visus mokslus, ne tu gavai iš savo universiteto padėką už darbą jo labui, ne tu esi parašęs vertingiausius savo srities tekstus, ne tu gavai docento diplomą, nes visa tai buvo seniai, nes reikalavimai vis didėja, ir reikia dabar, šiuo momentu, ir ne dirbti, o uždirbti universitetui taškų ir būti gerai parduodamu. O ką tu darai dabar? Metų metais kiekvieną savaitę sukuri naujas sunkiausių tekstų interpretacijas? O gal kartais patarei studentams užsirašyti ką nors per paskaitą, kad geriau suprastų? Manai, kad tavo dėstomas dalykas yra rimtas? Skundėsi, kad 45 min. tvarkaraščio tinklelyje skirti seminarui yra juokinga? Blogas dėstytojas. Pasenęs dėstytojas. Be to, juk tavęs niekas neatleidžia, tik pabara ir pažada sutartį, arba siūlo kautis konkurse su draugais ir kolegomis dėl vieno kauliuko - pusės etato pareigybių. Ir kas mane visada labiausiai piktina, tai, kad visi valdžios žmonės mano, kad jie geriausiai žino, kaip reikia dėstyti pačius įvairiausius dalykus.

Tai štai tokia situacija Kempiniuko Plačiakelnio Universitete. Manote kitur geriau? Nė velnio.
Galvoju, jog tiesiog atėjo laikas pokyčiams.
Pradėti galima nuo himno:

Vivat academia!
Vivant professores!
Vivat membrum quodlibet;
Vivant membra quaelibent;
Semper sint in flores.

Pakeisti į:

Vivat quaestus!
Vivat administratio!
Vivat singulos nummum;
Vivant artes liberales;
Semper sint in flores.

Mokslo metai prasidėjo šiuo gražiu kvietimu VDU puslapyje.

Kadangi nuo pat įstojimo daug bambu apie apgailėtiną doktorantų ir jaunųjų mokslininkų (ne tiek pagal amžių, kiek "šviežiai apsigynusiųjų") padėtį, todėl nusprendžiau nueiti ir pasižiūrėti, kas gi ten per klubas ir ką gi jis veiks. Nesinešiau naivių minčių, jog bus kalbama apie tuos dalykus, kurie man atrodo svarbūs, tačiau kvietime buvo siūloma "pasisakyti", todėl negalėjau nepasinaudoti šiuo pasiūlymu.

Prieš ten eidama stengiausi pasiruošti ir pajudinti draugus bei kolegas - pasiteiravau kokie gi jų didžiausi rūpesčiai bei pasiūliau prisijungti prie kelionės į tą vakaronę. Deja, nenorėjo prisijungti niekas, o priversti eiti drauge pavyko tik vieną.

Į renginį sugužėjo pilna salė doktorantų, studentų sąjungos, jaunųjų mokslininkų sąjungos bei įvairių VDU tarnybų atstovų. Organizatorių "kibirkštimi" įvardintas L. Donskis skaitė paskaitą "Mokslininkas - profesija ar pašaukimas?. Visai kaip ir tikėjaus, buvo prieita išvada, jog mokslininkas - pašaukimas. Klausimų bei džiaugsmingų komentarų po paskaitos davė tarnybų atstovė (kuri, beje, pridėjo, jog mokslininkas - nei profesija, nei pašaukimas, o diagnozė), vienas šviežiai iškeptas šnekus istorijos doktorantas bei keli "senesni" doktorantai ir svečiai iš šalies. Nutaikiau puikiausią laiką savam komentarui (paskutinis komentaras "diskusijoje") ir "kaliau" daugmaž taip:

Manau, kad šiandien Lietuvoje apie pašaukimą nebegalime kalbėti iš esmės - tą puikiai parodo tas, jog šiais metais į Kauno kunigų seminariją įstojo vos 2, o į Telšių - nė vieno studento.

Dalis žmonių šiame vakare nesudalyvavo dėl labai skirtingų priežasčių - vieni turėjo dirbti, kitiems nepatiko "Doktorantų klubo" facebook'e buvęs pasiūlymas "pasvajoti apie didėjančias stipendijas", dar kiti nespėjo grįžti iš Vilniaus po rytinio mitingo, kuriame, beje, buvo laikomi ir du puikūs plakatai:

Norėčiau paskaityti vieną skelbimą, kuriuo neseniai mačiau besidalinant.

Manau, kad šiame skelbime save šiandien, po metų ar dviejų galite įžvelgti ne vienas čia esantis. Todėl viliuosi, jog šis doktorantų klubas neapsiribos vien tik intelektualiniu procesu ar "dalinimusi savo vargais" [tai buvo paminėta klubo pristatyme - U.], tačiau galėsime pakalbėti ir apie prekariato spąstus bei veikti taip, kad kažką pakeistumėme šioje srityje.

Vakaro "kibirkštis" atsakė, jog manyje girdi nesaugumą.

Nesaugumą? Hell, yes!

Jaučiuosi siaubingai nesaugi ekonomiškai, o taip pat ir "ideologiškai", kuomet įsivyrauja "patriotiška" ir militaristinė linija ne(be) tik valstybėje, jos aparate ir purvasklaidoje, bet ir universitetuose.

Bet kadangi laikas spaudė, buvo padėkota pranešėjui už paskaitą, auditorijai už dalyvavimą ir aršesnius (!) komentarus [čia ryškiai taikyta manąjam, tik niekaip nesuprantu kuo gi jis aršus, jei nesako nieko kito, kaip tik tiesą, kuri ne visada turi ir gali būti maloni?] ir pajudėta prie pačio Doktorantų klubo pristatymo ir steigimo.

Pristatymui pasiruošta gana prastai, prezentacijoje mirgėjo tokie "burtažodžiai" kaip:
- bendruomeniškumo skatinimas
- dalinimasis pozityviąja patirtimi
- profesinis tobulėjimas
- vasaros stovykla Č. Milošo sodyboje
ir pati baisiausia dalis, apie kurią nebuvau pagalvojusi, bet taikliai atspėjo L.:
- projektų rašymas ir lėšų paieška klubo veiklai vykdyti (Nr. 1)
- alternatyvaus finansavimo paieškos doktorantų mokslinei veiklai (Nr. 2)
Europinių fondų pasisavinimas, yay!

Taip, šiuo metu pati naudojuosi "alternatyviu finansavimu" savo mokslinei išvykai ir labai puikiai suprantu to pavojus - gi žiūrėkite, jei mokslininkai patys sau susifinansuoja kažkaip tas akademines išvykas, galbūt nebereikia iš viso jiems skirti jokių finansavimų iš LMT ar universiteto tiems patiems tikslams? Lai bendradarbiauja su verslu, nes gi sanglauda ir inovacijos ir t.t. ir pan.!
Pabūsiu naivi ir tikėsiuosi, jog taip nenutiks.

O dabar atgal į vakaronę.

Pristatant klubą daugiau nebuvo jokių užuominų apie "buitinius" klausimus ir iš esmės supratau tai, jog klubo paskirtis - susirinkti drauge ir pasidžiaugti esant doktorantais, galbūt kartais pasidalinti kokiais straipsnais ar knygomis ar šaukimais į konferencijas, o svarbiausia - patūsinti Milošo sodyboje.

Labai įdomu, kokiame burbule gyvena tie steigėjai, nes iš pristatymo pasirodė, tarsi akademinė bendruomenė tarpusavyje visiškai nebendrautų, niekuo nesidalintų ir t.t. Tarsi doktorantų klubas staiga užpildytų visas tas spragas ir sukurtų kažkokią naują nuostabią bendruomenę. Tarsi neegzistuotų tokios grupės kaip "Maršrutas: Lietuva - pasaulis ir atgal", kur dalinamasi aktualia humanitarinių ir socialinių mokslų informacija, tarsi nebūtų tik istorikams skirtos grupės tais pačiais tikslais, tarsi niekas nepiratintų naujausios literatūros ar neprašytų kolegų iš Vakarų universitetų prisijungti prie prenumeruojamų duombazių ir "nusiurbti" tą taip reikalingą, bet Lietuvoje neprieinamą straipsnį? Tarsi kolegos nesėdėtų drauge penktadienio vakarais Kultūroje (PMDF SPK) ar Charlie (HMF IK) ir nediskutuotų apie mokslą, krepšinį ar dar belenką? Tarsi nedalyvautų vieni kitų vestuvėse, krikštynose, jubiliejuose ar laidotuvėse?

Žinote, man jau teko dalyvauti panašiame "doktorantų klube", kuomet vos įstojus vienas profesorius pagalvojo lygiai tą patį, jog niekas su niekuo nebendrauja, tad reikia gi priversti tuos istorikus kažkaip pabendrauti. Šiuo atveju vakaronėje L. Donskis buvo taiklesnis pasakodamas apie tai, jog žmogaus ateiti taurei vyno nepriversi. Tie, kas nori bendrauti ir bendradarbiauti - tą jau daro. O tie, kurie nenori... Tai va, buvau padaryta atsakinga (jokio laisvo noro) už prievartą suvesti istorijos doktorantus į vieną patalpą kur jie vienas kitam pasakotų apie savo tyrimus. Turėjau "užvesti" šią tradiciją, nes, mol, esu labai aktyvi ir iniciatyvi, o tada jau perleisti "administravimą" kam kitam. Savo prievolę atlikau puikiai - įvyko trys doktorantų susitikimai, viename žiūrėjome PhD filmą ir erzinome Išeivijos instituto darbuotojas, kituose savo tyrimus pristatinėjo du doktorantai. Vienam iš jų, beje, pristatymas buvo labai naudingas, nes buvo duota naudingų pastabų apie disertacijos esminius terminus, ir po jų tas doktorantas tuos terminus ėmė naudoti kitaip ir daug tiksliau nei prieš tai. Tada mano "kadencija" baigėsi ir nieko daugiau nebeįvyko.

Deja, VDU doktorantų klubas yra dar blogiau. Po pristatymo iniciatorė sureagavo į mano komentarą sakydama kažką panašaus į:

- Nagi kodėl tie doktorantai valdžios visko taip reikalauja? Gi viską reikia užsitarnauti!

Čia galiu įdėti savo mėgstamiausią memą:

Maniau, jog tarnystės laikai jau praėjo, tačiau pasirodo, klydau. Dar blogiau yra tai, kad šiuo atveju "užsitarnauti" galima ne saugų mokslininko etatą, o saugią vietą kurioje nors VDU tarnyboje (kur, beje, dirba/dirbo ir pačios steigėjos).

Tada buvo išdėstyti instituciniai reikalavimai - va, reikia, jog pasirašytų po popieriais 12 steigėjų, tada viską patvirtins rektorius. O kiti va gali įsirašyti nariais.

Įstatai pristatyti nebuvo.

[Ei, reiks man irgi kada sušaukti kokio nors klubo steigiamąjį susirinkimą ir vietoj įstatų palikti kokių vekselių ir žiūrėti, ar pavyks surinkti dvyliką parašų.]

Tada dar sekė keletas sveikinimo žodžių, bei įšokęs į traukinį pripylė benzino ir jį padegė L.

Jo komentaras buvo apie tai, kad šis klubas yra nereikalingas. Nes jis imituoja veiklą lygiai taip pat kaip ir studentų atstovybė, palygino jį su savo patirtimis Baltarusijoje, nes klubas nėra steigiamas "iš apačios", o iš viršaus ir paklausė labai nepatogaus klausimo - iš kurios tarnybos yra gi viena iš iniciatorių. [Tą radau namuose - "Kokybės ir strategijos"]

[Čia pasiskolinu nuotrauką iš kolegos feisbuko, tikiuosi, nesupyks:]

Visai salei kėdės staiga tapo nepatogios ir publika ėmė muistytis, iniciatorė, kuriai buvo skirtas klausimas, pradėjo slinkti nuo scenos, palikusi viską atlaikyti kitai iniciatorei, edukologijos doktorantei, kuriai nutiko nepaprastas Freudian slip:

- Doktorantų klubas steigiamas iš viršaus.

Na taip, to ir reikėjo tikėtis.

Tuo tarpu aš norėčiau dar sykį pametėti "Revoliucinio doktorantų klubo" idėją. Kuri nė nesiruošia kažko "užsitarnauti", nes tarnauti iš esmės užknisa. Nesame nieko tarnais. Na, geriausiu atveju, tarnaujame mokslui ar faktui, bet ne institucijai.

Institucijai tarnystę atliekame sėdėdami koliokviumuose ir egzaminuose, nes profesorius ten siųsti yra per brangu, nes gi optimizavimas ir lėšų taupymas.

Mūsų tarnystė negali vadintis tarnyste, nes mums už darbą sumoka. Vadinasi, tai yra darbas. Darbas, kurį dirbame 0,15 etato ir per mėnesį už jį gauname 80 €. Mus į darbą priima rugsėjį, atleidžia gruodį po sesijos. Tada priima vasarį ir atleidžia visai vasarai, nes gi nėra studentų.

Na, būna ir blogiau.

Kadangi įrašas buvo viešas, dalinuosi:

Karolis Klimka
August 22 at 8:25pm
Eilinis įrodymas, kad Lietuvos Respubliką jau seniai okupavo ir kontroliuoja ateiviai iš paralelinės galaktikos: už trijų skirtingų kursų dėstymą (vienas anglų k., kitas 100-ui studentų) plius vadovavimą darbams ir kt. Vilniaus universitetas moka 100 eur.

Ačiū tau, VDU, kad nesi toks blogas kaip VU! [Čia dar norėjau įmesti vieną sapną, kuriuo metų bėgyje pasidalino vienas kolega, tačiau jį kažkur pamečiau, tai tiek jau to.]

Taigi, ko gi tie "revoliuciniai doktorantai" reikalauja netarnaudami?

Prieš to klubo vakaronę surašiau va tokius dalykus:

- doktorantūros stipendijos nepakanka oriam pragyvenimui [jau kels jas, yay!]
- dėl to turi ieškotis darbo ir negali viso laiko skirti akademinei veiklai
- akademinių išvykų finansavimas (tiek VDU, tiek LMT) yra š, nes kalendorius nesutampa su šaukimais į konferencijas ir vasaros mokyklas
- neaiškūs LMT papildomų stipendijų doktorantams skyrimo kriterijai
- doktorantai neturi deramų socialinių garantijų
- t.y. rimtai susirgęs doktorantas ar doktorantas norintis reprodukuotis privalo imti akademinių atostogų ir gyventi "šelpiamas" partnerio, giminių, artimųjų arba apiplėšti banką arba imti greituosius kreditus.
- juokingi etatai universitetuose ir dar juokingesni atlyginimai - nebejuokinga ir kažkas turi keistis.
- doktorantai dirba darbą, tačiau neturi nenutrūkstamo darbo stažo (atleidžiami/priimami pagal semestrus arba iš viso neturi jokių darbo sutarčių), nesikaupia centai pensijai
- doktorantų universitetui reikia tam, kad atsinaujintų akademinis personalas, todėl gana malti š
- doktorantų universitetui reikia, nes siųsti profesorių pasėdėti trijų valandų egzamine yra per brangu, todėl gana malti š
- kadangi doktorantas neturi nei visų studento teisių, nei visų darbuotojų teisių, vietoj dabar mokamos stipendijos doktorantas turėtų būti įdarbinamas visu etatu, jam mokama ta pati (geriau didesnė) suma nei dabartinė stipendija - taip doktorantas turėtų deramą darbo stažą, socialines garantijas.
- apsigynęs disertaciją doktorantas tampa trisdešimtmečiu bedarbiu su daktaro laipsniu, be darbinės patirties ir be darbo stažo.
- reikalaujame galimybių gauti naujausią mokslinę literatūrą ir deramą prieigą prie prenumeruojamų duomenų bazių bei jų turinio, kad galėtumėme dirbti su adekvačiais ištekliais kaip ir mūsų kolegos iš "turtingųjų Vakarų" (nes negalime su jais "konkuruoti" ir išlaikyti aukščiausią mokslinį savo darbų lygmenį)
- atsibodo mokslų skirstymas: humanitariniai/socialiniai mokslai kaip antrarūšiai mokslai, nes negamina profit pinigine išraiška, dėl to ir finansavimai skiriasi, ir darbo priemonių suteikimas.
- Daiva Repečkaitė pasidalino šiuo daiktu, norėtųsi, kad į tai būtų atsižvelgta ir Lietuvoje.

Taip pat revoliuciniai doktorantai leis sau pabūti šiek tiek populistais (arba liaudininkais) ir pakalbėti apie žemę:

- VDU turi žemės, kurioje iki gyvos galvos gali gyventi [išrinktieji] VDU bendruomenės nariai, įskaitant patį naująjį rektorių:
Buvęs Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos fakulteto dekanas Juozas Augutis, galimai turėdamas tikslą pasistatyti savo nuosavybėn gyvenamąsias patalpas Kauno botanikos sodo teritorijoje, nepagrįstai naudodamasis Vytauto Didžiojo universiteto vardu kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl sprendimų, susijusių su 275–osios gyvenamojo namo statybos bendrijos planuotų vykdyti bei vykdytų individualių gyvenamųjų namų statyba, priėmimo, ir tokiais savo veiksmais sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktą.
(Beje, šiandien vyksta jo inauguracija - su tuo jį ir sveikinu.)
Tai vat, kadangi viskas prasidėjo nuo "sklypų skyrimo VDU darbuotojams", siūlau reikalauti tokiomis pačiomis teisėmis ("iki gyvos galvos") sklypų ir kuklesniems VDU valandininkams. Mielai greta namukų su baseinais pasistatysime kokį molio ir šiaudų namelį, kuriuo netgi galėsime pasidalinti ir gyventi drauge kaip bendrabutuke-komunoje.

Pradžiai - tiek.

Akademinis working-class'as sveikina savo skaitytojus ir tikisi, jog vieną dieną šis sukils.

Vakar vėlų vakarą su L. šnekėjom apie mano mėgstamiausias Europos pilis, defenestraciją ir miestus, kurie man patinka ir kuriuose norėčiau gyventi. Todėl prisiminusi, kaip man patinka defenestracija, sugalvojau, jog reikia sudaryti ir sąrašą dalykų, kurie man patinka. Tad be ilgų įžangų, here it goes:

1. Katės
2. Paukščiai
3. Plokščiasnukiai šunys
4. Auginti augalus iš sėklų
5. Pomidorai (ne visi)
6. Egzotiniai vaisiai
7. Šiltas klimatas
8. Kai vasarą būna +27
9. Kai jūros/ežero temperatūra būna +23
10. Žalia arbata
11. Club mate
12. Visokie skanūs mažų daryklų alūs
13. Čipsai
14. Dūmo skonis ir kvapas
15. Rūkyta paprika
16. Jazminai
17. Kauno modernizmas
18. Bauhaus (ne gotų grupė, žinoma)
19. Tatuiruotės
20. Senų knygų kvapas
21. Keliauti
22. Humusas ir falafeliai
23. Visokios užtepėlės
24. Kosmosas
25. Senas džiazas
26. Against me!
27. Dead Kennedys
28. Amanda Palmer
29. Niujorkas
30. Krowarzywa veganiški burgeriai
31. Senos revoliucinės dainos
32. Cosmopolitan kokteiliai
33. Margarita kokteiliai
34. Žiūrėti filmus, kurių veiksmas vyksta kosmose 3D kine
35. Žiūrėti man patinkančius filmus/serialus namuose
36. Šerlokas Holmsas (t.y. viskas - knygos, filmai, serialai, kompiuteriniai žaidimai)
37. Keistos ligos ir keistos traumos
38. Metro
39. Vaikščioti
40. Meistrauti
41. Trešnės
42. Fotografuoti kates
43. Fotografuoti paukščius
44. Chaikos vegan keksiukai
45. Ilgai miegoti
46. Tyla
47. Švara
48. Visokių daiktų sisteminimas ir sudėliojimas pagal geriausią sistemą
49. Kai sninga dideliais dribsniais
50. Funikulieriai
51. Defenestracija
52. Sąrašai

Po to galvojom apie miestus, kur galėtumėme gyventi, nes kuomet abu bandome dirbti universitete, perspektyvos labai labai blogos. Karts nuo karto apie tą pagalvojam - labiausiai persikraustymui tiktų šalys, kuriose kalbama angliškai, nes angliškai mokam abu. Bet kitų kalbų abu vienodu lygiu nemokam, todėl vienas būtų nuskriaustas, jei tektų mokytis daugiau nei kitam. Na, bet nesvarbu, nes dar niekas niekur nevažiuoja. Užtai bandžiau išvardinti miestus, kurie man patiko ir kuriuose visai būtų galima gyventi. Tai yra:

1. Niujorkas
2. Miunchenas
3. Stokholmas

Po to seka miestai, kurie būtų visai neblogi, tačiau turi kokią nors vieną ar dvi bėdas:

4. Varšuva (bet bijau kalbėti lenkiškai)
5. Berlynas (per daug hipsterių)
6. Montrealis (turbūt žiemą būna per šalta)

Po to seka miestai, kuriuose gyventi gal ir būtų neblogai, tačiau man nepatiktų:

7. Amsterdamas (perpildytas miesto centras)
8. Oslas (brangu ir žiemą šalta)
9. Paryžius (labai daug šuns kakų, visi labai daug rūko ir mažai kas kalba angliškai, o prancūziškai aš nemoku)

Ir tada seka miestai, kurie neturi didelių trūkumų, bet ten gyventi nenorėčiau:

10. Praha
11. Madridas
12. Viena

O tada miestai, kuriuose gyventi man būtų labai smagu, tačiau veikiausiai sunku, todėl ten važiuoti būtų neverta:

13. Insbrukas
14. Sarajevas

Dar žinau, kad niekada nenorėčiau gyventi Rusijoje, Baltarusijoje ar Izraelyje.

Ir dar matyt yra daug daug kitų miestų, kurie man patiktų, bet juose nesu buvusi, todėl negaliu įvertinti.