Ugne

...Kada miesto betonas tvoskia tau į veidą +29C karščiu, tada pajuntu tą tikrą vasarą ir kaip vėjas Merę Popins ar Caroline iš "Šokolado", taip pirmoji didžiulė a u d r a irgi gerokai pamakaliūšina maniškę savijautą.

Bandau kovoti su kursiniu, kuris yra tikrai įdomus, tik sunkiai kovojasi, vis pračekinu word count'ą ir tikiuosi, kad magiškai skaičiukas prie characters nuo >27000 pavirs į >40000. Karts nuo karto pasižiūriu į šviesą kur už nugaros, visad pamatau beprotiško mėlynumo dangų va taip:

Jau kalendoriuj žybsintis Birželis sako, kad už vienuolikos dienų atsidursiu čia, o JAU mažiau nei už mėnesio iškeliausiu ten. Taip, taip, metu velniop darbą ir atsiduodu sau. Trū bękpeking tripas, kur per daug nėra nei laiko limitų, nei planų, išskyrus Budapeštą, Sarajevą, a la Kusturica tūsą kokiame Serbijos kaimelyje, beigi Guča festivalį.

Dar vat nežinau, ar čia vasara, kuri šiaip nėra mano laikas, kai aš, visiška nepritapėlė, labiau mėgstu žiemą, ar čia kas, bet dalykai, kurie anksčiau teikdavo gerų emocijų, kažkaip nebeteikia. Atrodo, nuostabus penktadienio vakaras, grįžęs brolis, draugai, pyragas ir kultūringa byčkė turėtų būti gerai, bet kažkaip jau antrą ar trečią kartą nebėra. Tai ir ėjau pusiau pabėgus viena naktį namo, klausiau garsiausiai muzikos, ir galvojau, kad ir kas benutiktų, visada turėsiu Vilnių ir kurį laiką turėsiu katę, o dabar ir šokius, kurie kažkaip užpildo tai, kas neužpildyta.

...Na, kad ir kaip bebūtų, jaučiu, jog dabar gyvenu su Nina Simone: