Teko ne per daug maloniomis aplinkybėmis sudalyvaut pilnoje krikštonių tradicijos iškilmėje.
Iš dalies, juokinga, kaip visi staiga tapo uoliais katalikais.
Tiek močiutė, niekada nebuvus dievobaiminga, nei gyvenime bažnyčion vaikščiojus, net mamos nekrikštyjus; tiek mama, kur taip pat nepraktikuoja tos religijos, tik čia pastaruoju metu sugalvojo krikštytis ir pasakoja, kokie kunigėliai protingi.
O aš kaip buvau bjauri bedievė, taip ir likau. Ir kol visi klaupėsi, žegnojosi ir garbino tą nematomą draugą, aš nedariau nieko, tik gaudžiau šnairus tolimų giminaičių žvilgsnius.
Čia ir dar vienas, matyt, lietūūūviškas bruožas, kai giminės susitinka per vestuves/krikštynas/laidotuves, ir vaidina, kaip vieni kitiem rūpi, puola bučiuot(is) ir t.t. Na, ir aišku, kaip įprasta, spėja pajuokaut, kad man ne su kate, o berniūūūkais miegot reikia.
Reziume trumpa - puikūs romos aktorikai.
Užtai klausiau maldų ir giesmių žodžių, o jos sakė melsti atleisti mūsų nuodėmes, maldauti, kad leistų džiaugtis gyvenimu ir t.t. Nu tragiška. Mano gyvenimas yra MANO ir aš jokio Jazo ar dar kokio briedo nemaldausiu leidimo juo džiaugtis, mėgautis, ir galų gale, nuodėmiaut, jei man taip patinka.
Kitas dalykas, tai šiuolaikiniai juodaskverniai, kaip pasakytų mano senolės amžininkai, ant tiek išpindėję, kad raukė nosį dėl ceremonijos senutei, kuri nebuvo išpažinties aštuonis metus, o kaime, kuriame gyveno, už viską pareikalavo 200Lt, o tų atsakius duot, anie atsisakė vykdyt ceremoniją. Še jums ir tarnystės.
Aišku, marazmas dabar čia rašyt taip, bet jei man taip, tai mieliau rankose laikytau ne jazą ar mariją, o šitokią Emmą:
ir virš galvos ne jazas, o kokia graži vėliavikė.
ir vietoj krikštoniškų verkimų, Edith Piaf, arba kas nors iš Goran Bregovič kolekcijos.
Na, ir pabaigai, pasimėgausiu savo laisvamanišku gyvenimiūkščiu bei pasidalinsiu kažkada kolegos užrodytu šituo (veikiausiai, vieninteliu tikrai užlaikintu komiku):