Ugne

Dar kartą persikrausčiau. Vėl ne savo noru. Jei paskaičiavus, per visą savo gyvenimo laiką Vilniuje, atsikėliau į... aštuntą gyvenamąją erdvę.

Nu ir susiklostė viskas ganėtinai juokingai ir įdomiai.

Kažkada chaltūrinom su Z. - reikėjo pačekint, ar įmestos skrajutės į pašto dėžutę, ar ne. Ir taip atsidūriau visiškai keistam kvartalėly, Kazliškių gatvėje. Ir kažkuom mane ji užbūrė, tokia visiškai neįsipaišanti į aplinkines gatves, aplinkinius namus. Stovi tokie trys trijų aukštų aukštalubiai daugiabučiai. Statyti pokariu, bet išlaikę tą tokią seną dvasią, superinė laiptinė, dekorai virš durų ir t.t. Sakiau - ąąąą, norėčiau čia gyventi. Ir štai aš čia:

Tai vat. Šiandien apvaikščiojau dar nepažįstamą ir netyrinėtą rajoną, kurį pravažiuodavom, kai lėkdavom šen bei ten dumpsterdivint. Nu ir S. netoli gyvena. Tokios ir žinios. Dabar žinau tris galimus kelius, kaip prieiti prie namo iš skirtingų pusių. Išbandžiau ėjimą pėstute iki univėrkės - netgi geriau, nei tikėjausi - 20 minučių.

O atgal grįžau troleibusu. Anarchija Žirmūnuose, taip sakant. Nieks nepaiso pirmųjų durų taisyklės ir grūdžiasi bet kur belenkaip. Vairuotojui irgi dzin, prispaudė bobutę, o kitai prieš nosį užvėrė duris. Ir dar smarkiai spaudo stabdį, kad visi virsta ant šonų karts nuo karto.
Dar apipatenkinau savo slaptą urbanistinį fetišą - apžiūrinėjau turgaus apylinkes. Kontrabandistai, bobulytės su baltarusišku šokoladu ir kojinaitėm, kinietiškų plastmasinių šūdelių parduotuvės, apgriuvusiuose kioskuose įsikūrusi stiklo pjaustykla, lombardas ir buitinė technika. Besiprašanti gyventojų kita policijos komisariato pusė. Burianti čigonė. Įdomu, kaip čia šeštadienio ar sekmadienio rytais? Bus naaaiss pamatyti : ) Sakiau, kada turėsiu laisvo laiko, parašysiu kokį mondrą a la antropologinį darbą apie visą tai.