Vat kažkaip pastaruoju metu jaučiuosi itin gerai, palyginti su praėjusiu pusmečiu, einu iškelta galva ir džiaugiuosi smulkmenom, kurių labai daug pastebiu. Ir šiaip. Jėgulė.
Po vakarykščio priešmeginio su kaimynu užsigliūčinau ir pradėjau tikėt vaiduokliais, vampyrais ir gremlinais aplink mane. O šiandien pakeliui darban trūle žiūriu pro langą ir matau - Savanorių pr. link Panerių bėga arklys. Jei būtų baltas, tai nu joo, bet rudas. Kiti irgi spoksojo, reiškias, viskas ore. Bet gliukas.
Darbas lieka darbu; vaikas išmoko vaikščioti, taria pirmuosius žodžius, tėvai ne itin patenkinti, kad ne prie jų išmoko. Bet blę, kam turėt vaikų, jei neturi laiko?..
Po to iškeičiau ispanų paskaitą galerijoje į biblioteką, iš ten keliaujant trūlu, įlipo du alkašėliai, vienas be dantų, bet su gitara; traukė visokias dainuškas. Paskui įlipo dar trys. Visas bomžų vakarėlis.
Dabar sėdžiu ir galvoju, ar eit į Labdarių benefitą. Gera viečikė, gaila, kad išsikelia. Prarasiu maitintojus su savo debilišku dienos režimu.
O dar šiandien ir Couchsurfingo meetas. Pogobare. Irgi galvoju, ar eit. Trečiadienis ne mano diena.
Praeitas penktadienis kaip visad zebakūl, Gedimino 27 yra bybė, nejauku, nefaina, beprasmiška. Užtai šokiai, kad ir tas pats playlistas, buvo dar geresni. Pėčka šoko ant stalo, turbūt to nepamena; juokiaus, kai nuvijo apsauginis. Bet tam respektas, kad leido baigtis gabalui.
Ir dar [ot] vis džiaugiuos, kad yra kolega, kai vadinamės viens kitą broliu ir sese, ir šiaip viskas gražiai puikiai atvirai - kad su visais taip būtų...